Šiau­lių „bal­sas“ ke­pa duo­ną

Nai­siuo­se pa­kvi­po gar­džia duo­na. Ne to­kia, ku­rios ke­pa­liu­ką ga­li­ma ras­ti bet ku­rio­je par­duo­tu­vė­je ar ke­pyk­lė­lė­je. „Mū­sų duo­na tik­rai ne­tra­di­ci­nė. Ji lyg Lie­tu­vos ir Ita­li­jos san­dū­ra“, –  int­ri­guo­ja Do­vy­das Pet­kus. Vy­ras va­do­vau­ja Nai­siuo­se esan­čiam res­to­ra­nui, ta­čiau ka­ran­ti­nas lei­do at­ras­ti lai­ko se­nai sva­jo­nei – kvap­ni duo­na gims­ta jo pa­ties ran­ko­mis. Be­je, jei jo neat­pa­žįs­ta­te, pa­suf­le­ruo­siu – tai tas pa­ts vy­ras, ku­rio bal­są tik­rai esa­te gir­dė­ję dau­ge­ly­je Šiau­lių mies­to ren­gi­nių ar vals­ty­bi­nių šven­čių.

„Na, baik nešti namo...“

Šviežutėlė duona, kepta paties rankomis, seniai šmėžavo Dovydo mintyse. Jis prisipažįsta apie tai galvojęs kur kas anksčiau, tačiau ir laiko tam pakankamai neturėjo, ir pritarimo iš aplinkinių gaudavo mažai. Ne vienas draugas ar pažįstamas buvo numoję ranka: sunku, neverta, neprasidėk… Bet Dovydas tikina per daug į kitų kalbas dėmesio nekreipęs: „Dabar suprantu, kai pradėjau ją kepti, kad tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Tai reikalauja tikrai daug laiko. Bet aš visada laikiausi savo idėjos ir ją įgyvendinau.“

Laiko stoką panaikino antrasis karantinas. Privėrė jis ir restorano duris, tačiau būtent šios aplinkybės Dovydui leido pasinerti į naują veiklą. Apsisprendimą imtis duonos kepimo ir galimybę įsigyti klientams šviežių gaminių skyrė bemaž trys mėnesiai. Tiek užtruko, kol pavyko įsigilinti į duonos kepimo proceso subtilybes, išbandyti įvairius miltus, jų derinius, kol pavyko atrasti tą skonį ir kvapą, kurie dabar skleidžiasi ne vieno namuose. „Man jau žmona sakydavo: „Na, baik tu nešti namo, nebegaliu jau žiūrėti“, – juokiasi pašnekovas.

Norėjo unikalumo

Dovydas sako, kad išties norėjosi pačiam patirti, ką reiškia išsikepti naminės duonos, bet šalia kirbėjo ir profesinė perspektyva. „Naisiuose nebūdavo kokio nors produkto, kuris galėtų būti siejamas tik su jais. Pavyzdžiui, aš pats kilęs iš Kelmės, tai ten yra ir „Kelmės duona“, ir Kelmės šakočiai populiarūs. O aš seniai turėjau svajonę sukurti kažkokį produktą. Šiuo atveju tai tapo duona“, – pasakoja vyras.

Turint omenyje, kad lietuvių stalas retai įsivaizduojamas be duonos gaminių, o parduotuvių lentynos lūžta nuo jų rūšių gausos, kaip išgauti tą skonį, kurio dar nesame ragavę, kuris suviliotų išbandyti? Štai čia, sako Dovydas, buvo iššūkis, trukęs tuos tris eksperimentinius mėnesius: „Mes, lietuviai, esame išrankūs duonai. Aš net sakyčiau, kad duona yra atskiras mokslas… Kuo labiau giliniesi, pamatai, kad yra svarbūs visi dalykai: ir miltų kokybė, ir raugas, ir visi kiti priedai, kurie galiausiai susiveda į išvaizdą ir skonį.“

Po dalelę Lietuvos ir Italijos

Kad pavyktų sukurti kažką kitokio ir išskirtinio, Dovydui teko paanalizuoti duonos rinką, pasitarti su maisto technologais. Galiausiai pavyko atrasti ypatingą skonį. Pirmoji ypatybė – duona kepama iš kvietinių ir pilno grūdo ruginių miltų. „Mūsų kepama duona yra iš grūdų, kurie auginti aplinkiniuose rajonuose. O tai jai suteikia dar daugiau vidinio autentiškumo ir artumo“, – priduria.

Dar viena ypatybė – sausasis raugas. „Jis yra iš itališkos rūšies kietųjų kviečių. Jis suteikia duonai išskirtinio kvapnumo“, – pasakoja. Dovydas prisipažįsta: Italija jam labai patinka. Dėl šio sausojo raugo jis net ir šią savo kepamą duoną vadina tam tikra Lietuvos ir Italijos sandūra.

„Ir dar vienas puikus dalykas, kuris tai duonai suteikia išskirtinumo, yra daiginti rugiai salykliniame sirupe. Jie savyje turi natūralaus saldumo, o salyklas suteikia ir spalvos, ir dar daugiau aromatingumo“, – pasakoja Dovydas.

Meditacija

Pats duonos gaminimo procesas trunka keletą dienų. Pirmiausia jis iš vakaro pasiruošia mišinį, išminko tešlą, susiformuoja duoną, palieka ją kilti šaldytuve, o kitą dieną iškepus jau galima skanauti. Visgi norintieji kvapnaus ir minkštutėlio duonos kepalo kol kas ją turi rezervuoti iš anksto, mat kepama ji tik kartą per savaitę. Tačiau, užsakymų gausėjant, veiklą tikrai ketinama plėsti.

„Mes nesame kepyklėlė, mes duoną kepame tada, kada galime, tai mums apskritai teikia malonumą: ir kvapas, ir pats procesas. Tai lyg meditacija, ypač kai ją formuoji. Tai ir darbas, ir kartu atitrūkimas nuo minčių“, – jausmus gaminant apibūdina pašnekovas. Juk iš tiesų rankų darbas yra tas esminis ingredientas, kuris bet kurį gaminį padaro ypatingą. Šio proceso metu svarbu ir žmogaus energetika, ir net mintys: „Apie visus kitus dalykus tu tikrai negalvoji, tu stebi visą duonos gamybos proceso eigą, esi susikoncentravęs į tai – stebi, kaip kyla, kaip formuojasi kepalas ir pan.“

Be duonos, Dovydas dar susigundė pamėginti iškepti pynutę su razinomis – tokią, kurią prisiminus iš vaikystės dar ir dabar seilės tįsta. „Aš iš vaikystės prisimenu, kad tai būdavo pasaka! Pamatėme, kad išties jos vos ne populiaresnės už duoną“, – sako jis.

Kibinai bendrabučio virtuvėje

Pasisukioti virtuvėje ir paeksperimentuoti Dovydui smagu. Sako jau studijų metais Šiauliuose bendrabučio virtuvėlėje mėginęs gaminti įvairių patiekalų. „Vienas įspūdingiausių dalykų, ką studijų laikotarpiu esame pasigaminę, dar gyvendami bendrabutyje, tai kibinai. Neįsivaizdavome, kas išeis, o juk ir orkaitės ten mačiusios daug gyvenimo...“ – su šypsena prisimena vyras.

Anot jo, bet ką gaminant, svarbiausia suvokti pagrindines tam tikrų produktų ruošimo taisykles, o visa kita jau galima mėginti pagal norus. „Laikui bėgant, suvoki, kad beveik nėra tokių dalykų, kurių negalėtum pagaminti. Maisto gaminimas yra labai įdomus, man labai patinka eksperimentuoti, nors tikrai ne visada tie eksperimentai baigiasi laimingai. Žiūri, kad kartais kas nors nepavyksta, kartais pusė velnio, o kartais pasiseka ir viskas išeina gerai. Čia ir yra įdomumas“, – sako jis.

Naminė duona – grįžtanti mada?

Pastaruoju metu, ko gero, ne vienas savo aplinkoje esame išgirdę, kad kažkas ėmė kepti duoną namuose ar ieško naminės duonos recepto, nes norėtų išbandyti. Dovydas svarsto, kad duona išties tarsi atgimsta, tai lyg grįžtanti mada.

„Aš taip pat turiu draugų ir draugių, kurie patys namie kepa duoną, o aš nė nebūčiau pagalvojęs, kad jie galėtų kepti. Tai jauni žmonės, jiems duonos kepimas yra įdomus atradimas ir įdomus hobis. Mes net tarpusavyje dalijamės savo patirtimi. Manau, tai tikrai populiarėja tarp jaunų žmonių“, – mintimis dalijasi vyras.