Šiaulių apskrities policijos viršininkas R. Sarapas: „labiausiai vertinu sąžiningumą“

25 metus policijos pareigūno uniformą vilkintis Ramūnas Sarapas jau pusmetį vadovauja Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Dviejų vaikų tėvas kiekvieną dieną įveikia daugiau nei 150 kilometrų, mat į darbą Šiauliuose tenka vykti iš Panevėžio. Pareigūnas su užsidegimu pasakoja apie darbą policijoje ir pripažįsta, kad jo kasdienybė kiek kitokia nei eilinio gyventojo: „žmonės, kurie gali savo dieną pradėti neskaitydami kriminalų ar suvestinių yra tikrai laimingi. Mano rytas jau 25 metus prasideda perskaičius, kas gi blogo nutiko Lietuvoje“.

Kodėl pasirinkote policiją?

Stoti į policiją apsisprendžiau labai greitai pamatęs reportažą per žinias apie Lietuvos policijos akademiją. Tai buvo kažkas tokio, kas nubraukė viską, ką iki tol buvau sugalvojęs. Niekas manęs nesuprato, kodėl taip pasielgiau, nes iki tol neturėjau net minties apie policiją. Galvojau studijuoti istoriją. Tačiau vienas reportažas viską pakeitė.

Keitėsi laikmetis, buvo daug neaiškumų. Mokykloje turėjau gerą istorijos mokytoją su kuriuo daug kalbėjom apie istorinius įvykius, apie nepriklausomybę. Galbūt tai ir paskatino rinktis policiją – tai buvo proga savo darbu prisidėti prie valstybės kūrimo. Šalyje tuomet kilo organizuoto nusikalstamumo bangos. Mačiau, kad tą pusę pasirinko kai kurie mano bendraklasiai, o aš norėjau eiti kitu keliu.

Niekada nenusivylėte policija?

Turbūt, kad ne. Jeigu reikėtų – viską kartočiau. Policija man davė labai daug pamokų (ir gyvenimiškų, ir darbinėj praktikoj). Galiu drąsiai sakyti, kad tai įstaiga, kuri tikrai leidžia žmogui augti. Tiek kaip asmenybei, tiek kaip specialistui.

Bet juk lengva nebuvo? Padėjo kovingas charakteris?

Niekada nebuvau linkęs lengvai pasiduoti. Net ir kai pasirinkau policiją niekas manęs nepalaikė, netgi sakyčiau prieš mane buvo nusiteikę. Po pirmų studijų metų grįžus į praktiką buvo sunku išeiti į miestą uniformuotam ir atlikti reikalingus veiksmus. Aplinkiniai skeptiškai žiūrėdavo. Galbūt dėl to ir norėjosi įrodyti, kad galiu dirbti policijoje ir mano pasirinkimas teisingas.

Studijuojant turėjome dėstytojus, kurie mums įskiepijo norą dirbti. Mes buvom viena pirmųjų ir viena gausiausių laidų. Daug bendraminčių dar ir šiandien toliau dirba. Todėl manau, tai kokie esame šiandien yra ir mūsų visų nuopelnas, nes ėjom ir dirbom tai, ką tuo metu reikėjo. Buvo ir sunkių dalykų. Pinigų buvo mažai, reikėjo spaustis, o buvo vietų, kur būtum uždirbęs daugiau. Sunkmečiu ne vienas palūžo ir išėjo.

Tačiau žengus žingsnį pasiduoti taip lengvai aš tikrai nesiruošiau. Krizės praėjo, dabar atrodo, kad jų nei nebuvo. O ką turime dabar – fantastika!

Tuomet į policiją ėjote su dideliu entuziazmu. Ar dabartiniai jauni pareigūnai pakankamai motyvuoti?

Reikia atskirti du dalykus – stoti mokytis tik tam, kad mokytis, ar stoji ten, kur tikrai nori, turi motyvacijos, nori stengtis ir tobulėti. Turiu gerų pavyzdžių. Vienas kolega neseniai išėjo dirbti į Kriminalinės policijos biurą, nors dar tik 5 metus dirba policijoje. Aš jį priėmiau į darbą, patikėjau juo pakalbėjęs vos 10 minučių. Nors jis atėjo „žalias“, mažai ką suprasdamas, bet žmogus to labai norėjo, buvo motyvuotas. Ir štai po 5 metų jis jau kyla į patį rimčiausią Kriminalinės policijos padalinį tirti pačius rimčiausius nusikaltimus, kur reikia ne tik proto, bet ir atsidavimo, juodo darbo. Svarbiausia žinoti, kur eini ir ko nori.

Kai tapote viršininku, ar pasikeitė požiūris į vadovo darbą?

Būdamas eiliniu tikrai kritikuodavau vadovą. Dabar pats juo tapęs, matau, kad dalis kritikos buvo teisinga, nes vadovas daug ką gali ir nuo jo daug kas priklauso. Iš kitos pusės, tam tikros situacijos (pvz. finansinės) taip pat turi daug įtakos – ne viską tu gali. Bet pinigai yra ne viską lemiantis faktorius. Yra moralinis palaikymas, supratimas, eilinių pareigūnų vertinimas. Vadovas turi suprasti ir žinoti, ką jie dirba. Žinoma, kad lengviau būti ne vadovu. Dirbti daug paprasčiau, kai už tave kažkas sugalvoja, tau pasako ir atsakomybės mažiau. Viršininkas turi būti pasiruošęs bet kada pasakyti, kad prisiima atsakomybę, jeigu reikia sprendimo, turi jį tvirtai priimti. Tam reikia užaugti. Dabar suprantu, kodėl man sakydavo, kad neskubėčiau jaunas eiti į vadovus, nes čia reikia storos odos, daug patirties. Reikia, kad gyvenimas charakterį nugludintų.

Kokios savybės reikalingos geram vadovui?

Visų pirma reikia suprasti ir žinoti tai, ką darai. Emocijų reikia minimaliai, daugiausiai – šalto proto ir apgalvotų sprendimų, nes už jų stovi žmonės. Žmogus nori, aiškumo, stabilumo. Visuomenė mus nori matyti profesionalais, todėl visų pirma vadovas turi būti profesionalas.

Paminėjot, kad anksčiau kritikuodavot vadovus. O kaip pats reaguojate į kritiką?

Kritika yra sveikas dalykas – lakmusas, kuris tau padeda pasižiūrėt, kuri tavo vieta silpnesnė, kur reikia kažką patobulinti. Manau, kad kritika yra labai gerai ir ją priimu normaliai, jeigu ji pagrįsta ir objektyvi. Dar puikiau, jeigu žmogus ne tik kritikuoja, bet ir turi pasiūlymą, kaip tai padaryti geriau. Vadovas nėra tas, kuris viską žino. Viršininkai taip pat daro klaidas ir kartais nežinai kaip pasielgti, tuomet svarstai, vertini, kas yra geriau, kas blogiau. Kartais tenka nepopuliarius sprendimus priimti. Tai padaryti nėra lengva, bet jie reikalingi. Be kritikos būtų Šiaurės Korėjos pavyzdys, kad lyderiai visada teisūs, o gyvenime juk ir vadovai klysta.

Darbuotojai iš Jūsų dažnai kritikos sulaukia?

Dabar kritikuoti stengiuosi labai atsargiai. Nebandau kritikuot neįsigilinęs, o kitas dalykas – leidžiu pačiam žmogui įsivertinti. Diskusijos metu nusprendžiam, ar tikrai viskas čia gerai. Kritikuoti galima bet kurį, bet jei matai kažką blogai, tada turi pasiūlyti, kaip tai ištaisyti ir padaryti gerai.

O kaip su pagyrimais?

Pagyrimą pasakyti nesudėtinga, ypatingai mūsų sistemoje, kur nuolat reikia dėti daug pastangų, dirbti net ir tuomet, jei kažkas nepavyksta. Policijos sistemoje dirbantiems žmonėms būdinga tai, kad norima girti tik už tai kas pasisekė. O už pastangas? O jei nepasisekė žmogui? Turbūt tik tas, kas nedirba nesupras, kad gali nepasisekti. Bet kai matai žmogaus pastangas, kokį jis įdeda darbą, kiek jis stengiasi, tuomet jo pralaimėjimas yra geriau nei laimėjimas vien dėl įdėtų pastangų, nes tai jį veda į priekį. Kai nepasiseka, žmogus ieško kelių, galimybių, kaip kažką padaryti. Visada malonu pakalbėti ir pasakyti, kad tu šaunuolis ir gerai darai nesvarbu, kad gal šį kartą nepavyko. Pasiseks!

Kokios yra stipriosios policijos pusės šiandien?

Atvirumas, policija yra pakankamai moderni, patraukti, yra stabilumas. Ir darbas įdomus, tiems, kurie nori augti, tobulėti, policija tam sudaro galimybes.

O kur pareigūnams reikėtų pasitempti?

Pagrindinė mūsų bėda – bendravimas. Tiek tarp savęs – institucijos viduje, tiek išorėje – su gyventojais. Kartais pritrūksta profesionalumo – nueinam į diskusijas, užvaldo emocijos, stinga šalto proto. Žiūrint televizijos laidas dažnai matome pareigūnų patarimus – negerk, nemušk. Pareigūnai neturėtų taip elgtis. Tave kviečia ne tam, kad komentuotum ar moralizuotum, tave kviečia, kad išspręstum problemą dabar ir čia, kad padėtum.

Gerai, kad keičiasi policijos įvaizdis – žmonės supranta, kad esame ne tik jėgos struktūra, bet galime ir padėti. Tačiau dalis visuomenės dar gyvena stereotipais ir galvoja, kad policija tik baudžia. Tenka per televiziją matyti, kaip vairuotojas sako, kad jam rankos dreba, nes sustabdė pareigūnai, nors nieko nepadarė. Vadinasi, dar turime kur tobulėt.

Kokios vertybės Jums yra svarbiausios?

Sąžiningumas ir pasitikėjimas. Be šių savybių kitos nublanksta.