Šiaulietė po kaukėmis slepia kitus

Agnės Biskytės kūrinius jau ketverius metus galėjo išvysti televizijos žiūrovai: dizainerė rūpinosi televizijos projekto „Kaukės“ kostiumais. Nors per tiek metų teko „pagaminti“ daugybę personažų – nuo lapės iki varno, ji pripažįsta: „Kuo mažiau kaukių gyvenime, tuo geriau.“

Rado pusiausvyrą

Iš pradžių augusi Pietiniame mikrorajone, vėliau, kai tėvai pasistatė namą, persikrausčiusi į Guberniją, Agnė jaučiasi tikra šiauliete. Ji – žinomo Šiaulių menininko Viliaus Biskio dukra ir gali pasigirti itin įdomia vaikyste.

„Mano vaikystė buvo tarp meno ir „Verpsto“ fabriko, kur dirbo mama. Lankiau lauko tenisą, paskui Dailės mokyklą – taip ir pakrypau į tą sritį. Vaikystė buvo tikrai gera, sutikau daug nuostabių žmonių, mokytojų. Juliaus Janonio gimnazijoje pavyko suderinti ir mokslą, ir meną. Su kai kuriais mokytojais ir šiandien jaučiu ryšį. Tai yra didžiulė dovana“,– pasakoja A. Biskytė.

Ji juokiasi, kad yra visiškas mamos ir tėčio „miksas“: tėtis menininkas, o mama dirbo „Verpsto“ trikotažo fabrike inžiniere-technologe. Taigi, dukra rado pusiausvyrą tarp abiejų – sudėjo meną bei technologiją ir tapo dizainere.

Nors jautė potraukį madai, A. Biskytei studijų kryptį išsirinkti nebuvo lengva – iš pradžių bandė įstoti mokytis grafikos, tačiau nesėkmingai. Tuomet turėjo laiko apgalvoti, ko tikrai nori, ir įstojo į Mados dizaino programą Vilniaus dailės akademijoje. „Kai esi savo kelyje, viskas gerai sekasi“, – šypsosi pašnekovė.

Karantinas pastūmėjo link kaukių

Baigusi menų aspirantūrą, keleriems metams liko dėstyti XX a. mados istorijos. Nors sekėsi gerai, – ją kvietė skaityti paskaitas ir kituose Lietuvos universitetuose, – Agnė suprato, kad širdis linksta prie praktinės veiklos.

Nuo tada moteris turi savo mados ženklą, kuria kolekcijas, taip pat teko dirbti ir reklamos srityje. Koronaviruso pandemijos, karantino metu dizainerė ėmėsi kaukių.

„Mada iš tikrųjų nuėjo „į nulį“, nes renginių, vestuvių nebebuvo – mūsų nebereikėjo. Visi dizaineriai išgyveno tuščią periodą. O ir šiaip madoje yra perteklius, visko labai daug“, – tvirtina pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad būtent tuo metu atsitiko laimingas dalykas – televizijos projektas „Kaukės“, kuriame įvairūs žinomi žmonės, pasislėpę po visą kūną dengiančiais kostiumais, dainuoja, o komisija bando atspėti, koks asmuo ten slepiasi. Agnė juokiasi, kad per karantiną perėjo ir prie medicininių, ir prie televizinių kaukių.

„Labai džiaugiuosi tuo projektu: ten tikrai jungiasi mada, dizainas, technologijos, skulptūra, tekstilė – viskas į viena“, – tikina dizainerė.

Bendradarbiavimas

Jos teigimu, labiausiai ten reikalingi skulptoriai, kurie daro pačias galvas. Dizainerės vyrą skulptorių pakvietė projekto organizatoriai, o tuomet prie jo prisijungė ir žmona. Bendradarbiavimas pasiteisino.

„Skulptoriams svarbiausia vizuali išraiška. O ten viduje žmogus su savo funkcijomis, kvėpavimu, matymu... Tai jau dizainas. Dizaineriai daugiau galvoja apie funkciją, o menininkai – apie estetiką. Tada vyksta darbinis procesas, kur tai turi susijungti. Tai yra nematoma pusė“, – pasakoja A. Biskytė.

Per ketverius metus, kai dirba projekte „Kaukės“, moteris jau įgijo daug patirties: žino, iš kokių medžiagų gaminti, kad kaukė nebūtų per sunki ją dėvinčiam asmeniui, nors ir atrodo gigantiška. Visgi kiekviena kaukė, pasak Agnės, yra iššūkis.

„Turi paveiksliuką, atrodo paprasta, bet kai pradedi daryti... Ten iš tikrųjų yra daug rankų darbo – tai reikalauja daug laiko. Televizija, šou verslas neturi laiko. Išmoksti greitai priiminėti sprendimus“, – sako pašnekovė.

Nuo ežiuko iki bokšto

Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria dizainerė, – žmogaus matmenys. Kadangi norima asmenį, kuris dėvės kaukę, išlaikyti paslaptyje, moteris teprašydavo ūgio ir bazinių – krūtinės, pečių – matmenų, kad žinotų proporciją. Agnė prisimena, kaip kartą turėjo dalyvauti 2 m ūgio žmogus, kuris staiga susirgo, likus dviem dienoms iki filmavimo.

„Ką daryti? Turi ieškoti pakaitalo taip pat 2 m. Atsirado kitas – vėl negali: koja sulūžo. Rado žmogų, kuris buvo tik 1,8 m. Tarsi juokas, bet naktį prieš filmavimą turi viską sužiūrėti, patrumpinti, pritaikyti proporcijas. Jau išmokome, kad labai svarbu, koks žmogus – ar smulki 1,5 m ūgio mergina, ar 2 m ūgio vyras“, – tikina dizainerė.

Per ketverius projekto gyvavimo metus teko pagaminti įvairiausių kaukių: žiūrovai spėliojo, kas slepiasi po ežiuko, šakočio, lapės, gulbės, brokolio, lėlės, kaktuso, bokšto, bulvės ir daugybe kitų kostiumų. A. Biskytė prisipažįsta, kad naujų personažų sugalvoti tampa vis sunkiau.

Nors televizoriaus neturi, dizainerė ir pati internetu peržiūri laidas, tik šiek tiek kitaip nei projekto gerbėjai. Pašnekovė neslepia, kad kartais ir paspėlioja, kas slepiasi po viena ar kita kauke, tačiau dažniausiai kreipia dėmesį į techninius dalykus: kaip per televiziją atrodo viena ar kita medžiaga, kaip kostiumo išvaizdą keičia apšvietimas, kaip atrodo skirtingos tekstūros.

Pašnekovė juokiasi, kad pažįstami netiki, jog net ji nežino, kas slepiasi po kaukėmis: „Būna, kad rašo: „Žinok, aš žinau, kas slepiasi po varno kauke!“ Sakau, kad net aš nežinau. „Na, pasakykit, ar negalit?“

Nereikia kaukių

Moteris atskleidžia, kad jai mylimiausios kaukės – tos, kurios pareikalavo daugiausia įdirbio, rūpesčio. Dėl jų jaudinasi labiausiai. „Žinai, kad sunki kaukė, žmogus joje kenčia. O neiškrenta iš projekto. Atrodo, kankiname tą žmogų. Bet maksimaliai stengiamės, kad visi jaustųsi komfortabiliai“, – tikina Agnė.

Kur keliauja kaukės, dalyviui iškritus, projektui pasibaigus? Moteris atskleidžia, kad buvo iškilęs toks klausimas, kur jas dėti. Kai kurios kaukės „neišgyvena“ – susidėvi. Bet daug puikiai išlieka ir jas gali „pasiskolinti“ kiekvienas norintysis: kaukės atiduodamos į kino studijos sandėlį nuomai.

Gyvenime kaukių A. Biskytė nemėgsta: tikrą dekoratyvinę kaukę paskutinį kartą dėvėjo vaikystėje, medicinines – per karantiną. Paklausta apie neapčiuopiamas kaukes, tas, po kuriomis slepiame patys save, dizainerė tikina, kad tokių nenešioja.

„Mėgstu nuoširdumą, atvirumą – ir kituose, ir savyje. Man atrodo, tai yra vertybė, kai nereikia kaukių, – kalba Agnė. – Nemėgstu, kai žmonės yra ne savimi, nenuoširdūs, kai reikia dangstytis, būti kitokiems. Kuo mažiau kaukių gyvenime, tuo geriau.“

Iš Pietinio į „Pietinia kronikas“

Ne tik „Kaukių“ projektas, bet ir dauguma kitų pašnekovės veiklų šiuo metu yra Vilniuje, tačiau kartais ją galima išvysti ir Šiauliuose – atvyksta ir tėvų aplankyti, ir darbo reikalais. Pastaruoju metu iš Pietinio mikrorajono kilusią dizainerę į Šiaulius parviliodavo... Pietinis mikrorajonas: ji buvo šiemet pasirodysiančio filmo „Pietinia kronikas“, sukurto pagal garsųjį Rimanto Kmitos romaną, kostiumų dailininkė.

„Labai džiaugiuosi ta knyga, turbūt visi šiauliečiai džiaugiasi, – šypsosi Agnė. – Paėmė R. Kmita ir parašė apie tą laikmetį, kurį, atrodo, dar visi prisimename, bet jis iš tikrųjų jau yra istorija. Tikiuosi, kad ir filmas bus labai geras – daug meilės įdėjome.“

Dizainerė įsitikinusi, kad tai tikrai istorinis filmas: kai reikėjo surinkti visus artefaktus, rūbus, buvo iššūkis – teko ir žmonių socialiniuose tinkluose prašyti, ir po dėvėtų rūbų parduotuves pasivaikščioti – pašnekovė neslepia, kad ten lankydavosi kiekvieną dieną. O pirmiausia A. Biskytė peržiūrėjo savo ir tėvų archyvus.

Iššūkis pasunkėjo ir dėl ką tik praėjusios koronaviruso pandemijos: žmonės, būdami namuose ir turėdami daug laisvo laiko, išsikuopė spintas ir sandėliukus – viską, kas užsiliko iš tų laikų, išmetė. „Gavome ir tokių žinučių. Buvo labai pikta“, – juokiasi moteris.

Tikisi, kad nepastebės

Aprašytų duomenų, kaip žmonės tais laikais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, nėra, taigi, teko remtis savo ir artimųjų prisiminimais, nuotraukomis. Pasak pašnekovės, kadangi yra iš to miesto, veikia ir intuicija.

„Tai yra labai įdomu. Buvo 1994-ieji, baiginėjosi sovietmečio uniformos, tačiau dar jas turėjome. Pusė klasės eidavo su uniformomis, pusė – apsirengę laisvai, nes tiesiog nebeturi. Tai yra toks unikalus dalykas. Kai filme reikia parodyti mokyklą, tai ir rodai: vienus – su uniformomis, kitus – su džinsais ir megztiniais“, – pasakoja A. Biskytė.

Dizainerė tikina, kad yra daug tokių unikalių niuansų – kitos šalys to neišgyveno. Vienas iš sunkumų buvo gauti megztinių su užrašu „Boys“: juos, pasak Agnės, tais laikais dėvėjo kas antras šiaulietis. „Tai buvo to laikmečio atspindys: visi kaip su uniformomis. Aišku, praėjus 30 metų, jų sunku gauti – tai nėra vertybė, žmonės išmeta. Būdavau pati laimingiausia, kai į masines scenas ateidavo vilkėdami tuos megztukus“, – prisipažįsta pašnekovė.

Nors įdėta labai daug darbo, siekiant filmą padaryti kuo autentiškesnį, A. Biskytė tikisi, kad tų detalių žiūrovai nepastebės: „Jeigu „susivalgys“ natūraliai, bus labai gerai.“

Turbūt neskaičiusieji nežino, kad romanas „Pietinia kronikas“ parašytas ne bendrine lietuvių kalba, o XX a. šiauliečių šnekta. Šiuo metu didžiąją laiko dalį sostinėje leidžianti dizainerė sako, kad pati šiaulietiškai kalba retai – tik kai labai susinervina, supyksta.

„Janonis išugdė bendrinės kalbos įgūdį, bet vis vien yra prigimtis, – sako Agnė. – Kartais „pramuša“. Yra kirčiavimas. Grįžus į Šiaulius ir nuėjus į parduotuvę, ausį rėžia, atkreipi dėmesį. Bet man gražūs tie skirtumai.“