Šiauliečių ugniagesių Žegulių dinastija: pašaukimas – gelbėti ir gesinti

Ugniagesių gelbėtojų darbas – išskirtinis, nes jie žmonėms neretai dovanoja dar vieną gyvenimą. Vien šiais metais įvairių nelaimių metu ugniagesiams pavyko išgelbėti 111 gyvybių.

„Man patinka darbas, kuris turi prasmę. Žinoma, gesinant gaisrus, pavojų netrūksta. Visokių situacijų būna ir gyvenime. Kas gelbsti? Tikiu, kad turiu angelą sargą, kuris mane saugo,“ – tvirtina dvidešimt trejus metus gaisrus gesinantis Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 3-iosios komandos skyrininkas Renaldas Žegulis.

Beje, ugniagesiu dar prieškariu dirbo ir jo senelis, gaisrus Šiauliuose gesinęs karo ir pokario metais. Be to, ir R. Žegulio sūnus Tomas taip pat pasirinko ugniagesio gelbėtojo specialybę, prieš trejus metus taip pat pradėjęs dirbti toje pačioje komandoje.

Abu Žeguliai prisipažįsta, kad apie darbą priešgaisrinėje apsaugoje nė vienas jų nesvajojo. Bet toks jau tas gyvenimas, kad ir kaip suktum aplink, gan dažnai likimas atveda ten, kur turėtum būti. Ne kitaip nutiko ir jiems.

Žegulis vyresnysis yra įgijęs elektriko specialybę, ugniagesiu tapo padirbėjęs gamykloje ir statybose. O jo sūnus Tomas baigė studijas aukštojoje mokykloje, kad taptų buhalteriu. Deja, diplomas darbo neužtikrino. Po metus užsitęsusių paieškų, vaikinas ryžosi išbandyti save ugniagesyboje. Baigęs kursus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje, jis irgi pradėjo dirbti ugniagesių komandoje. Ir nenusivylė. Komanda draugiška, o gaisruose visada daug adrenalino. Nė nepajuto, kaip beveik treji metai tarnyboje prabėgo. Pasmalsavus, ar nepamiršo skaičiuoti, vaikinas pašmaikštauja, kad tai daryti tenka ir gaisrinėje, pildant tabelį ir kai reikia rengti nurašymo aktus.

O koks ugniagesys be krikšto? Jo išvengti nepavyko – po užgesinto gaisro Tomas buvo kaip reikiant „pašventintas“ vandeniu. Teko po to net skolintis drabužius, nes buvo permerktas iki paskutinio siūlo.

Kai kiti jo bendraamžiai laimės ieško užsienyje, Tomas vykti paskui juos nelinkęs. Jo akimis, greiti pinigai neretai žmones gadina, o laimingu gali būti ir savame krašte, jei dirbi prasmingą darbą.

„Daug kas keistųsi ir Lietuvoje, jeigu būtų kitaip žiūrima į žmogų, būtų dėl jo stengiamasi. Jei esi vertinamas, niekur nebėgi,“ – toks lakoniškas Tomo receptas, kuris, matyt, padėtų mažinti išvykstančiųjų ir iš Lietuvos gretas.

O gaisre – kaip kare, būna visko. Žegulis vyresnysis neslepia, kad skaudžiausios akimirkos juose visam gyvenimui įsiręžia į atmintį, ypač kai žūsta žmonės. Jo akimis, priprasti prie to neįmanoma: po tragiškų įvykių, vėl mintimis grįžtama į gaisrą, mintyse analizuojama kiekvieną minutė, bandant sau atsakyti, ar nebūtų pavykę išgelbėti žmogaus, jei, pavyzdžiui, pirmiausia būtų pravertos ne miegamojo, o virtuvės durys. Nuo tos graužaties negelbsti net žinojimas, kad dūmuose žūstama vos per kelias minutes.

Prieš porą metų jų komandos ugniagesiai, Renaldui vadovaujant, iš gaisro išnešė vyrą. Suspėjo laiku. Name, kuriame kilo gaisras, deja, dūmų detektoriaus nebuvo, į mirties miegą grimztantį žmogų, pažadino vidun besiveržiantys gaisrininkai. Vyras, vos atsistojęs, žengęs žingsnį, krito ant žemės. Jei ne ugniagesiai, jo gyvenimas būtų nutrūkęs.

Pasiteiravus, ar keičiasi gyventojų požiūris į gaisrinį saugumą, Renaldo nuomone, vyresni žmonės visada labiau yra įpratę branginti savo turtą, jei jėgos leidžia, tai ir krosnis susitvarko, ir dūmtraukius išsivalo, bet yra ir tokių gyventojų, kuriuos apsaugoti galėtų, nebent jei jų namų kieme kas gaisrinę pastatytų. Tiesa, ugnis nenuspėjama, ji kartais apsilanko ir tvarkinguose, ką tik įrengtuose namuose. Todėl visiems pravartu, kad žiūrėdami reportažus apie gaisrus, gyventojai nepamirštų pasidairyti ir po savo namus, kad siaubiančios viešnios nesulauktų.

R. Žegulis pasakoja, kad ugniagesiai pastaruoju metu gan dažnai praveria gyventojų namų duris, kad patartų, kaip pasirūpinti saugumu. „Daugelis žmonių jau žino, kad nuo gegužės 1 d. būtina įsirengti dūmų detektorius, bet dažnai dar tenka aiškinti, kad jų nereikia montuoti virš dujinės viryklės ar krosnies, o svarbiausia, kad detektoriai būtų tose patalpose, kuriose miegama,“ – sako skyrininkas.

Ne paslaptis, kad tie, kurie geba įveikti ugnį, nestokoja ir kitų gebėjimų. R. Žegulis – vienas iš jų. Jis yra puikus stalius, gaminantis dailius lauko baldus, lovas, kėdes ar suolelius. Beje, pasitelkus į talką ugniagesius, jų komandos teritorijoje radosi žaismingas gaisrinis automobilis, kuriame laisvesnę popietę ugniagesiai išsikepa šašlykų. Visiems drauge malonu pasėdėti ir ant Renaldo pagamintų lauko baldų, kurie stovi prieš penketą metų jo statytoje vasaros pavėsinėje.

Šį savaitgalį švęsime Velykas. „Tebus jos visiems saugios!“ – nuoširdžiai palinkėjo šiauliečiai ugniagesiai Renaldas ir Tomas Žeguliai.