„Šiauliai mane visada palaikė labiau nei Lietuva“

Šiaulių miesto garbės pilietė, šachmatininkė didmeistrė, politikė Viktorija Čmilytė-Nielsen jaukinasi naują rašytojos amplua. Pokalbis su ja – apie spaustuve dar kvepiančią knygą, skaudžiausius pralaimėjimus, brangiausius prisiminimus ir kompiuterius, be vargo įveikiančius pasaulio čempionus.

– Prieš mano akis – pirmoji jūsų knyga „Tarp juoda ir balta“. Kaip ir kodėl kilo mintis ją parašyti?

– Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad idėja gimė labai seniai. Užaugau netoli Povilo Višinskio viešosios bibliotekos: čia ateidavau skolintis knygų mokyklai, čia ieškodavau šachmatų sportui skirtų leidinių. Pamenu, kad knygų apie šachmatus lietuvių kalba praktiškai nebuvo – tai mane ir įkvėpė.

Bet mano knyga apie šachmatus nėra skirta vien tik šachmatininkams. Rašiau apie savo patirtį: apie vaiką sportininką, kuris daug treniravosi ir kuriam teko įveikti nemažai iššūkių; apie paauglę, kuri labai anksti įžengė į suaugusiųjų pasaulį; apie moterį, besivaržančią su vyrais; apie mažos šalies atstovę, žaidusią su Kinijos, Rusijos, Indijos sportininkais. Knygoje taip pat bandžiau sulaužyti tam tikrus šachmatininkus supančius stereotipus, atpasakoti susitikimus su šachmatų sporto žvaigždėmis, kurias buvau privilegijuota stebėti savo akimis.

– Galbūt kita knyga bus vadovėlis? Jis labai praverstų šiuo metu Lietuvoje vykstančiai iniciatyvai „Šachmatai mokyklose“.

– Ši iniciatyva nėra naujas išradimas – ji populiarėja visame pasaulyje. Manau, kad populiarės ir Lietuvoje, o aš kiek galėdama prie to prisidėsiu. Jau senokai įrodyta, kad šachmatai vaikams yra naudingi. Jie lavina gebėjimą susikoncentruoti, sutelkti dėmesį, spręsti sudėtingus uždavinius. Viso to labai reikia XXI a. Šachmatų užsiėmimai mokyklose vaikus ne apkrauna, o priešingai – leidžia lengviau susidoroti su krūviu, kurį jie kasdien patiria.

Vis tik nemanau, kad artimiausiu metu parašysiu dar vieną knygą. Neseniai susilaukiau ketvirtojo vaiko, kuriam už savaitės sueis penki mėnesiai. Knyga irgi yra kūdikis, kuriam reikia labai daug laiko.

– Kai 2011 m. tapote Europos moterų šachmatų čempione ir pirmąja Lietuvos moterimi, pasiekusia tokį rezultatą, Vyriausybė nusprendė jums skirti simbolinę 2 000 litų premiją. Iš Lietuvos šachmatų federacijos palaikymo taip pat būta nedidelio. Ar neliko nuoskaudų?

– Sakoma, kad savo šalyje pranašu nebūsi. Kai
2006 m. Jekaterinburge vykusiame pasaulio moterų šachmatų čempionate antrą kartą iš eilės nugalėjau buvusią čempionę, Rusijos atstovę Aleksandrą Kosteniuk, su treneriu Gediminu Rasteniu liūdnai juokavome: šia pergale greičiausiai labiau džiaugėsi Rusijos atstovės, kurioms iš kelio pašalinau konkurentę, negu kolegos Lietuvoje...

Man pasisekė, nes pakankamai anksti patekau į suaugusiųjų sportą, į tarptautinį lygį. Federacijos meilė ar nemeilė buvo antraeilis dalykas. Iki tol buvo sunku: norėjau tobulėti užsienio varžybose, dirbti su stipriais treneriais, o trūko pagalbos. Užtat esu labai dėkinga sporto mokyklai „Dubysa“, kuri mane visuomet palaikė ir buvo mano bastionas. Apskritai, galiu pasakyti, kad Šiauliai mane visada palaikė labiau nei Lietuva.

– Nesulaukėte pasiūlymų atstovauti kitai šaliai, kur sąlygos galbūt būtų buvusios kur kas geresnės?

– Pasiūlymų buvo, bet aš gerai jaučiausi, atstovaudama Šiauliams ir Lietuvai. Todėl tokios galimybės niekada rimtai nesvarsčiau. Kitas dalykas – mano vyresnieji sūnūs labai mėgsta ir myli Šiaulius. Čia giliai įleistos šaknys.

– Tarp šachmatininkų ir intelektualų dažnai dedamas lygybės ženklas. Ar kiekvienas mūsų gali sėsti prie šachmatų lentos?

– Išmokti žaisti gali daugelis, bet tapti kurios nors šakos sporto profesionalu nėra lengva. Tai išeina už komforto zonos ribų. Šachmatininko profesionalo kelias reikalauja aukų. Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo ritmo, sudėtinga suderinti profesionalų žaidimą ir motinystę. Sportininkės ir mamos vaidmenys turi tam tikrą priešpriešą. Manau, kad kiekviena moteris, siekianti aukštumų kurioje nors srityje, su tuo susiduria.

– Knygoje taip pat užsimenate apie priešpriešą tarp vyrų ir moterų šachmatų pasaulių.

– Kartais, kai man reikia paruošti prisistatymą žmonėms, kurie manęs nepažįsta, sakau, kad esu dukart Lietuvos vyrų šachmatų čempionė. Skamba labai gerai, nors yra šiek tiek gudravimo. Tie, kurie žaidžia šachmatais, puikiai žino, kad moterys turi atskiras varžybas, o vyrų varžybose gali dalyvauti ir moterys, todėl jie vadinami atvirais turnyrais.

Didžiuojuosi, kad esu viena iš trijų moterų, kurios yra žaidusios pasaulinėse olimpiadose vyrų rinktinėse. Galbūt tai man svarbu todėl, kad kai pirmą kartą laimėjau Lietuvos čempionatą, buvau 16 m. ir niekas į mane rimtai nežiūrėjo. Kaip yra pasakiusi viena žymi šachmatininkė moteris: „Aš nė karto gyvenime nesu laimėjusi prieš sveiką vyrą.“ Ką tai reiškia? Kad jei vyras pralošė, vadinasi, buvo peršalęs, neišsimiegojęs ir t. t. (šypsosi).

Dabar talentingos šachmatininkės vis dažniau bando savo jėgas atvirose varžybose, teigdamos, kad kodėl gi nepasivaržius su vyrais. Juk mes neturime atskiros Nobelio premijos moterims arba nedalijame joms atskirų diplomų. Tad ir šachmatais žaisti turėtume kartu.

– Šachmatai pelnytai vadinami sportu? Klausiu, nes kai kurie žmonės yra linkę šią sąvoką paironizuoti.

– Kai XX a. prasidėjo šachmatų turnyrai, vyravo apibrėžimas, kad šachmatai yra meno, kultūros reiškinys ir sportas – viskas viename.

Dabar galiu vienareikšmiškai atsakyti, kad šachmatai yra sportas. Nors bėgti nereikia, fizinė būklė labai svarbi. Juk tenka išsėdėti 6–7 valandas, žaisti, jaučiant įtampą, ir tuo pačiu sugebėti priimti gerus sprendimus. Be to, jei kitų sporto šakų atstovai nervinę įtampą gali iškrauti bėgdami, šaukdami ar nuo smūgio sulaužydami teniso raketę, šachmatininkai to padaryti negali. Visa įtampa lieka viduje ir be galo vargina.

Prieš kurį laiką netgi skaičiau tyrimą, kad daugiausia svorio per varžybas praranda futbolininkai ir... šachmatininkai. Kitaip tariant, labai intensyvi protinė veikla veikia taip pat, kaip ir ypač intensyvi fizinė veikla.

– Vadinasi, šachmatininkai taip pat gali prarasti formą?

– Lengvai. Užtenka mėnesį nežiūrėti į šachmatų lentą, nestebėti varžybų. Kita vertus, šachmatų sporte formą lengva atgauti – per daugelį metų supratau, kaip tai padaryti. Savo karjeroje turėjau pakankamai ilgų pertraukų. Kai susilaukiau savo pirmojo ir antrojo sūnų, buvau ambicinga sportininkė. Teko paminti savo ambicijas ir išmokti, kaip, vienoje rankoje supant vaiką, kita ranka spręsti uždavinius ir ruoštis varžyboms. Pasirodo, įmanoma.

– Šachmatininkai per varžybas negali kalbėti, žiūrėti vienas kitam į akis. Taip išeitų, kad apsieinama be priešininkams daromo psichologinio spaudimo?

– Toli gražu. Su psichologine kova pirmą kartą susidūriau 1995 m., žaisdama mergaičių iki 12 m. šachmatų čempionate. Azerbaidžano atstovė visą laiką mane spardė. Iš pradžių galvojau, kad gal netyčia – nori ištiesti kojas, bet po to supratau, kad tai buvo jos strategijos dalis. Vis tik partiją laimėjau aš.

Nuskambės juokingai, absurdiškai, bet kai elitiniai sportininkai Anatolijus Karpovas ir Viktoras Korčnojus žaidė vieną iš žymiųjų savo mačų, teko keisti staliuką. Jie vis kaltino vienas kitą, kad kažkuris spardosi.

Psichologija šachmatų sporte labai svarbi, ypač kai žaidžia panašaus lygio sportininkai. Tuomet laimėjimas dažniausiai priklauso nuo asmeninių būdo savybių. Šachmatuose geriau per daug savimi pasitikėti, negu pasitikėti nepakankamai. Man atrodo, kad Lietuvoje galėtų būti kur kas daugiau gerų šachmatininkų, jeigu mes labiau savimi pasitikėtume. Man tai dažnai pakišdavo koją: buvau linkusi pervertinti varžovą, o pati pasikuklinti.

– Koks buvo skaudžiausias jūsų karjeros pralaimėjimas ir kokia saldžiausia pergalė?

– Brangiausia pergalė – 2011 m. Europos moterų šachmatų čempionato auksas, kurio labai ilgai siekiau. Tris kartus tapau Europos vicečempione ir tam tikra prasme jau buvau praradusi viltį. Vis tik man pavyko.

Skaudžiausias momentas mano karjeroje buvo lygiosios, tolygios pralaimėjimui. 2006 m. dalyvavau pasaulio moterų šachmatų čempionate, kur pusfinalyje žaidžiau su Rusijos atstove. Turėdama didžiulę persvarą, nesugebėjau laimėti. Tiksliau, neradau teisingo ėjimo vienu konkrečiu momentu. Galvoju, kad ta klaida man kainavo galimybę sužaisti finale ir pakovoti dėl pasaulio čempionės vardo. Daugelį savo pralaimėjimų esu pamiršusi, bet šį prisiminti skaudu ir šiandien.

– Šiais laikais šachmatininkai pralaimi ir kompiuteriams...

– Realybė tokia, kad bet kuriame telefone instaliuota šachmatų programėlė laimės prieš stipriausius čempionus. Darbas su kompiuteriu yra pagrindinis šachmatininkų treniruočių įrankis. Bet varžytis su juo tas pats, kaip bėgikui varžytis su dviratininku. Tai neturi prasmės.

Kitas dalykas – kad šachmatai turėjo ypatingą reikšmę, kuriant dirbtinį intelektą. Įdomu tai, kad buvęs šachmatininkas Demis Hassabis yra vienas iš lyderiaujančių pasaulio programišių, kurie kuria dirbtinį intelektą. Savo žinias iš šachmatų pasaulio jis atnešė į kompiuterių. Šachmatininkai apskritai yra apsėsti dirbtinio intelekto teikiamų galimybių.

– Vis užsimenate apie genialiai šachmatais žaidžiančius vyrus. O kas jums yra šachmatininkės etalonas?

– Kai augau, treniravausi, mano kelrodės žvaigždės buvo A. Karpovas ir Vasilijus Smyslovas. Jų partijos man atrodė neįtikėtinai gražios.

Žinote, pastebiu, kad šiandien labai populiari idėja, kuri mane glumina. Tam, jog kuo daugiau mergaičių žaistų šachmatais ar užsiiminėtų kita sporto šaka, reikia moteriškų pavyzdžių. Aš to nesuvokiu. Man atrodo, kad jeigu žmogus talentingas, jis ir yra tavo pavyzdys – nesvarbu, vyras ar moteris.