Šiau­liai ir šiau­lie­čiai 1978-ai­siais

1978-ųjų va­sa­rio mė­ne­sį laik­raš­čiai in­for­ma­vo:

Vasario 1 d.

25 metus literatūros propagandai paskyrė Genovaitė Ramašauskienė. O šiais metais jau sukanka 20 metų, kai ji vadovauja miesto Vaikų bibliotekai. Per tuos metus smarkiai išaugo bibliotekos darbo apimtis ir knygų fondai. Šiandien juose daugiau nei 40 tūkst. egzempliorių literatūros. Beveik 2,8 tūkst. pastovių skaitytojų vaikų čia ateina pasikeisti knygos, pabuvoti įvairiuose renginiuose, susipažinti su literatūros naujienomis. Per metus biblioteka sulaukia net 16 tūkst. jaunųjų lankytojų. G. Ramašauskienė – miesto Tarybos deputatė. Ji aktyviai dalyvauja kultūros nuolatinės komisijos veikloje, o kaip Tarpžinybinės bibliotekų tarybos narė rūpinasi knygos propagandos gerinimu mūsų mieste.

Vasario 2 d.

Šių metų sausio 8 d. į Šiaulių geležinkelio stotį turėjo atvykti traukinys Talinas–Minskas. Kaip ir kiekvieną dieną, keleivių perone buvo daug. Skubėjo parvažiuoti į namus, į Radviliškio r. Kutiškių kaimą, ir pensininkas S. Mockevičius, o traukinys, kuriuo turėjo vykti, stovėjo antrajame kelyje. Niekas, be budėtojo, nepastebėjo, kaip skubantis keleivis išėjo ant geležinkelio bėgių, kuriais tuo pačiu metu gan dideliu greičiu artėjo traukinys. Viską lėmė sekundės. Rizikuodamas pakliūti po traukiniu, budėtojas spėjo ištraukti žmogų iš po šilumvežio ratų ir perono šurmulį nustelbė ratų dundesys. Traukinys išvažiavo, peronas ištuštėjo, liko tik du žmonės. Vienas jų – S. Mockevičius, o antras – Šiaulių geležinkelio stoties rūmų budėtojas Jonas Punys. Vienas – kad gyvas ir sveikas grįžtų į namus, antras – kad sutiktų ir palydėtų traukinius.

Vasario 3 d.

Ankstyvas šeštadienio rytas. Šaltukas kimba į ausis. Miesto kolūkinė turgavietė atveria vartus 8 val., tačiau kai kurie žmonės jau prieš septynias lipa per tvoras, lenda pro jose esančias landas. Netoliese ūkinių prekių parduotuvės grūdasi, stumdosi paaugliai ir suaugusieji, stengdamiesi iš arčiau pažiūrėti, paliesti, o gal ir nusipirkti „deficitą“. Netrukus susitinkame akis į akį su pirmuoju prekeiva – Kuršėnų 45-osios profesinės mokyklos moksleiviu E. Povilaičiu, atvykusiu parduoti džinsų. Ir ne bet kokių, o trinamų plyta – pagal kiekvieno skonį ir sugebėjimus. „120 rubliukų „fain“ džinsiukai, paskutinius parduodu. Nepirksite – vėliau pirštus graušite, krokodilo ašaras liesite, bet tokių negausite“, – dainuodamas jaudina pirkėjus. Po 10 min. jau pats prekeiva, braukdamas graudžias ašaras, pasižada: „Daugiau į turgų ir kojos nekelsiu.“

Vasario 7 d.

Nuo tos dienos, kai Veronika Bėkštienė įsidarbino į medžio apdirbėjų šeimą, praėjo treji metai. Kiekvieną dieną susitinkame darbe ir neprisimenu atvejo, kad moteris ateitų į darbą rūškana nuotaika. Visada mandagi, su malonia šypsena. Teigiama, kad gera darbininko nuotaika – našaus, produktyvaus darbo laidas. Šią tiesą Veronika įrodo kas dieną kruopščiu, sąžiningu ir sparčiu triūsu. Ji – pripažinta darbo pirmūnė, apdovanota Statybos žymūno ženklu. Eilę metų Veroniką buvo surėmusi sunki liga. Ir amžius jos – nebe pirmoji jaunystė. Staklininkės darbas nelengvas. Per pamainą atliekant operacijas mechaniškai, maždaug tūkstantį detalių tenka rankomis pakilnoti. „Ar ne per sunkus toks darbas?“ Veronika tik nusišypso... Kai darbas mielas, ir nuovargis lengvas.

Vasario 10 d.

Aloyzas Gilys, 1957 m. atlikęs tarnybą Tarybinėje armijoje, pilką kario milinę pakeitė į mėlyną – tapo rikiuotės būrio milicininku Šiaulių milicijos skyriuje. Tarnaudamas armijoje, Aloyzas ne tik įprato laikytis griežtos drausmės, nepriekaištingai vykdyti vadų įsakymus ar nurodymus, bet jautė ir jam taikomą padidintą atsakomybę, skatinant iniciatyvą ir pareigingumą. Todėl sugrįžęs, neilgai pailsėjęs, pasibeldė į miesto Milicijos skyriaus kadrų inspektoriaus kabinetą. Galimybė susitikti pavojingą nusikaltėlį nebaugino Aloyzo. Kas vakarą, išeidamas į miestą, visu rimtumu stengėsi kuo greičiau perprasti šios viliojančios ir romantiškos tarnybos ypatumus. Netruko jo pastangų ir uolumo pastebėti skyriaus vadovybė. Jo asmens byloje – daugiau kaip dešimt paskatinimų, padėkų, kitų apdovanojimų.

Vasario 11 d.

Šiandien J. Janonio vidurinėje mokykloje šurmulys, šventiškai nusiteikę mokiniai ir mokytojai – šie jaudinasi ne tik prieš pirmą savo pamoką, bet ir prieš klasę atsistoję paskutinį kartą. Tokias paskutines pamokas šiandien praves mokytojos Halina Asinavičienė ir Sofija Grebelienė. 28 metus mokytoja H. Asinavičienė atidavė mokyklai. Per visą savo mokytojavimo laiką pedagogė mokė vaikus kalbėti angliškai, viliojo juos tolimais kraštais, turtinga ir gražia kalba. Mokytojai S. Grebelienei – net 33 pedagoginio darbo metai. Jos mokiniai – patys mažieji. Kur mokytoja, ten ir vaikai, kiekvienas nori savo rankytę paskandinti mylimos pedagogės saujoje.

Vasario 14 d.

Žiemą dienos ne visada giedros. Būna, kad sniegas it sidabras žvilga saulėje, bet neretai esti ir taip, kad ji, apsupta ūko, ilgai savo veido neparodo. O kur dar lijundros, pūgos... Tačiau Šiaulių geležinkelio stoties traukinių derintojui Boleslovui Stankevičiui blogas oras nė kiek netrukdo dirbti. Boleslovas pastoviai dirba su šilumvežio mašinistu A. Švedu. Abu gerai sutaria. Antai neseniai iki 10 val. ryto stotyje teko formuoti du traukinių sąstatus. Vienas jų pasuko Radviliškio, kitas – Gubernijos link. Viena karta nueina, kita ateina. Taip visur, taip ir geležinkelyje. Turėdamas turtingą darbo patirtį, B. Stankevičius mielai ją perteikia jaunimui. Jis jau paruošė tris traukinių derintojus.

Parengė Elena Monkutė