Šiaudinė Sauliaus ir Rimos odisėja

Kuršėniškių Sauliaus ir Rimos Rupšių namuose kvepia duona. Saulius ją kepa šviesią kvietinę, o Rima turi savą receptą: svečiams aplankius, iš orkaitės traukia juodos ruginės, razinomis ir sėklomis gardintos duonos kepaliuką. Simboliška, mat namelio, kuriame jiedu gyvena, sienos taip pat iš rugių. Kas netiki, gali pasižiūrėti pro teisybės langelį – būtiną visų šiaudinukų atributą.

Namas, kurio viduje „auga“ medis

120 kv. m. namelis stovi Kuršėnų pakraštyje, Rimos tėvų žemėje. Iš pirmo žvilgsnio nė nepasakytumei, kad jis pastatytas iš šiaudų ir molio: yra beveik kvadrato formos, su plačia šiferio stogo dangos „kepure“. „Apvalaus namo nenorėjome, būtų buvę sunkiau išdėstyti senus baldus“, – paaiškina Rima. „Šiaudinio stogo nedarėme, pagalvojome, kad namas nedidelis ir storas stogas atrodytų gremėzdiškai“, – sako Saulius.

Kad namelis iš šiaudų ir molio statytas, paaiškėja, šeimininkams pakvietus į vidų. Kaip ir kituose tokio tipo statiniuose akį traukia užapvalinti kampai ir nišos, suformuotos grublėtose, moliu tinkuotose sienose. Sauliaus ir Rimos namelyje dar „auga“ medis, o balkone justi jūros motyvai.

Jeigu vis tik atsirastų netikinčių namelio prigimtimi, nenuginčijamas įrodymas – teisybės langelis. „Jis turėjo būti koridoriuje, bet užmiršome ir užlipdėme“, – šypsosi Saulius, stoviniuodamas prie virtuvės kampe įtaisyto lango. Pro jį matyti ne į tolį besidriekiančios pievos, o suspaustų šiaudų ryšulio fragmentas. „Vieno ryšulio plotis – apie 45 centimetrai. Namų statybai geriausiai tinka rugių ryšuliai, nes rugiai švariau iškuliami. Tik svarbu, kad rugiai nebūtų žolėti. Žolė trūnys, sienos išeis nekokybiškos“, – pastebi Saulius.

Vietoje lovos – šiaudų ryšuliai

Šiaudinuke – taip meiliai savo būstą vadina pora – jiedu gyvena maždaug ketverius metus. Pirmasis įsikėlė Saulius – ir lovą, ir kitus baldus jam tuomet atstojo šiaudų ryšuliai.

„Visuomet svajojau apie tokį namą“, – sako vyras ir vardija šiaudinuko pliusus: ekologiškas, šiltas, kvėpuojantis. Norisi paklausti, ar kartais neužmiršo dar vieno namelio privalumo (šiaudinukai neretai giriami dėl mažų statybos kaštų), bet kuršėniškis užbėga mano klausimui už akių: „Nėra taip pigu, kaip daugelis galvoja. Juk kaina slypi komunikacijose, įrangoje, šildymo sistemoje. Aišku, galima pastatyti labai ekonomiškai. Daugelis jaunų žmonių, kurie kuriasi šiaudiniuose namuose, stengiasi atsiriboti nuo sistemos. T. y. neturi kanalizacijos, vandentiekio, o elektrą gamina saulės baterijos. Tuomet išlaidos mažesnės.“

„Saulius net apie biotualetą galvojo, bet šio sumanymo atsisakėme“, – sako Rima ir priduria norėjusi gyventi su visais patogumais.

Paklausti, ar turi toks namelis kokių nors minusų, abu sutartinai purto galvą. „Jeigu gyveni su geru žmogumi, minusų apskritai nebūna“, – šypteli kuršėniškė.

Statyti padėjo broliai pranciškonai

Šiaudinį namą sutuoktiniai pastatė, neturėdami statybininkų išsilavinimo: Rima dirba pradinių klasių mokytoja, o savo vyrą – grafiką, ikonografą Saulių Rupšį – vadina auksinių rankų žmogumi.

Žinias apie šiaudinukų statybą Saulius kaupė ištisą dešimtmetį. Kai šios „susigulėjo“, drauge su žmona pradėjo lankyti teorinius ir praktinius seminarus. Vyras namą pats projektavo ir pats statė. Didžiausia jo pagalbininkė buvo Rima. Taip pat padėjo sūnus, bendraminčiai, atvykę iš atokiausių Lietuvos kampelių mokytis šiaudinukų statybos meno, ir broliai pranciškonai, su kuriais pora bendrauja.

Saulius įsitikinęs – be tikėjimo ir Dievo pagalbos namelis nebūtų iškilęs: „Du mėnesius ieškojome šiaudų preso, šiaip ne taip radome, o rytą, kai turėjome vežti šiaudus, savininkas paskambino ir pasakė, kad presas sugedo... Kaip šiandien atsimenu: sėdime su Rimute ir galvojame, ką daryti. Sakome, pasimelskime. Pasimeldėme, aš įsėdau į savo automobilį ir išvažiavau. Į niekur. Tiesiog paprašiau, kad Dievas mane vestų, kad rodytų ženklus. Ir ką jūs manote – už dvidešimties minučių radau presą.“

Pas Paežerių kaime gyvenantį ūkininką, iš kurio sutarė imti rugių šiaudus, Saulius ir Rima atvažiavo, pavėlavę vos valandą. Nustebo, sužinoję, kad ūkininkas buvo nusprendęs poros nebelaukti ir šiaudus susmulkinti kombainu. Vienų laimei, kitų nelaimei, sprogo kombaino padanga.

Devyni molio tinko sluoksniai

„Gauti šiaudų sunku. Išsaugoti juos – dar sudėtingiau. Jeigu namo karkasas neparuoštas, šiaudus reikia laikyti per žiemą ir žiūrėti, kad nesupūtų“, – sako Saulius.

Per plauką išgelbėtus šiaudus sutuoktiniams teko laikyti lauke – nei pastogės, nei sandėlio jiedu neturėjo. Nors ryšulius pakėlė ant rąstų, rūpestingai apdengė stora plėvele, nuo paukščių ir neklaužadų neapsaugojo. Nežinia, kurie kalti, bet šiaudai sudrėko, trečdalis jų supuvo. „Visiems, kurie galvoja apie šiaudinį namą, turiu patarimą: ryšulius kraukite laiptais. Tuomet vanduo turės, kur nubėgti“, – teigia Saulius ir priduria, kad sienoms ryšulių, laimei, užteko.

Šiaudinuko statybų būta originalių. „Pravažiuojantys žmonės net sustodavo pasižiūrėti, ką čia darome. Namo pamatai iškilo, vidinės sienos, stogas atsirado, o išorinių sienų nėra. Tačiau, tokiu eiliškumu ir statomi šiaudiniai namai“, – pasakoja Rima.

Kuomet sienos užpildytos šiaudų ryšuliais, prasideda tinkavimo darbai. „Mano visos sienos išglostytos, nes tinkuojama rankomis. Bet kaip gerai... Atvažiuoji pavargusi po darbo, į molį rankas įmerki – iš karto nuima visą dienos įtampą“, – prisimena ji.

Poros namelis padengtas devyniais molio tinko sluoksniais. Kiekvienas sluoksnis – skirtingos sudėties. Skiriasi ir sluoksnių skaičius namelio išorėje bei viduje. „Viduje sluoksnių turi būti daugiau, nes drėgmė, keliaudama iš patalpų laukan, per sienas turi lengviau pereiti išorinį sluoksnį – kad šiaudai viduje nesudrėktų“, – aiškina Saulius.

„Statyba – kūrybinis procesas“

Labiausiai kuršėniškių porai patinka jūros dugno motyvais išmargintas balkonas, kuriame abu geria kavą, stebi gamtą arba būna patys stebimi lapiūkščių, iš gretimo miško atbėgusių ieškoti sodo gėrybių.

Nors dažnai sakoma, kad statybos – didžiulis iššūkis ir neišsemiamas konfliktų šaltinis, Saulius su Rima galvoja priešingai. „Mes savo šiaudinuką statėme su didžiuliu entuziazmu. Fiziškai pavargdavome, bet psichologiškai jausdavomės pakylėti. Juk statyba – kūrybinis procesas“, – pokalbį baigia Rima.