Sesuo Gisela iš Tanzanijos: „Aš esu laiminga – tai mano stiprybė“

Sesuo Gisela Upendo iš Tanzanijos apie Lietuvą išgirdo tik pernai. Pasinaudojusi proga, nusprendė savaitei atvykti ir nenusivylė: žmonės malonūs, oras puikus, cepelinai skanūs. „Iš pradžių neatrodo sunkūs, pajunti tik vėliau. Iš tikrųjų labai gardu“, – pastebi ji.

Vienuolė į Lietuvą atvyko ne tik susipažinti su šia Europos valstybe. Sesuo Gisela priklauso Eucharistijos ir naujosios evangelijos seserų misionierių kongregacijai ir rūpinasi savo krašto našlėmis, kurios vienos augina vaikus, ir jaunuoliais, neturinčiais darbo. Dėl jų ir stengiasi atidaryti profesinę mokyklą, bet tam reikia pagalbos.

PRISIDĖTI GALITE IR JŪS:

Gavėjo vardas: MISSIONARY SISTERS OF THE EUCHARIST AND NEW EVANGELIZATION

Gavėjo sąskaitos numeris: 42810007893

Valiuta: EUR

SWIFT kodas: NMIBTZTZ

Banko pavadinimas: NMB BANK PLC

Banko adresas: PO BOX 9213, OHIO STREET, DAR ES SALAAM, TANZANIA

Tel. +255 27 254 5741

Padalinio pavadinimas: ARUSHA BUSINESS CENTER BRANCH

Padalinio kodas: 428

Padalinio adresas: PO BOX 632, ARUSHA

Italijos organizacija „Circle“, besirūpinanti trečiojo pasaulio šalimis, Tanzanijoje, Arušos priemiestyje, pastatė mokyklą, bet ją įsirengti turi pačios seserys. Kaip teigia pašnekovė, tokia mokykla labai reikalinga skurdžiam regionui: neišsilavinę nedirbantys jaunuoliai, kad prasimaitintų, eina vogti, o dailidės ar virėjo specialybė padėtų to išvengti.

Kilimandžaro regione, Samės srityje, gimusi sesuo Gisela gegužės 7-ąją švęs 48 m. gimtadienį, tačiau sako besijaučianti lyg paauglė. Iš 15 vaikų šeimos kilusi moteris pasakoja ir apie vienuolystės pašaukimą, liūdniausias bei laimingiausias akimirkas bei tai, kuo skiriasi skurdas Tanzanijoje ir Lietuvoje.

„Pašaukė“ Jonas Paulius II

– Kaip atradote pašaukimą tapti vienuole?

– Kai buvau bebaigianti mokyklą, 1990 m., popiežius Jonas Paulius II atvyko į Tanzaniją. Jis daug bendravo su jaunimu – apie pašaukimą ir kitus dalykus. Būtent tada ir pajutau pašaukimą tapti seserimi. Anksčiau apie tai visai nemąsčiau – galvojau susituokti ir auginti septynis vaikus. Nežinau, kodėl tiek, galbūt todėl, kad nenorėjau 15, kaip mano mama. Taigi, nusprendžiau sumažinti per pusę. Viskas pasikeitė 1990-aisiais.

– Kokie buvo pirmieji žingsniai?

– 1991-ųjų sausį kreipiausi į kongregaciją dėl tapimo vienuole. Jie mane priėmė, tik sakė, kad esu labai jauna. Tuo metu buvau 16 m. Atsakiau, kad esu jauna, bet noriu tapti seserimi, nežinau kodėl, bet noriu ja tapti.

– Kaip reagavo šeima?

– Jiems tai nesukėlė jokių problemų. Viena iš mano seserų jau buvo vienuolė, o du broliai – kunigai. Visi kiti sukūrė šeimas. Taigi, šeimoje yra dvi vienuolės ir du kunigai.

Pagalba našlėms ir jaunimui

– Kokia jūsų bendruomenės struktūra?

– Yra vadovė, vadinama generaline vyresniąja. Tai esu aš. Taip pat yra keturios pagalbininkės: vikarė ir patarėjos. Vikarė vadovauja, kai manęs nėra. Iš viso esame 30 moterų.

– Koks jūsų kongregacijos pamatas?

– Padėti žmonėms įvairiais lygmenimis – atsižvelgiant į jų poreikius ir savo galimybes.

Kaime, kuriame gyvename, yra našlių problema. Jos gyvena skurdžiai ir augina daug vaikų. Kita problema – jaunimo nedarbas. Jie nedirba dėl žemo išsilavinimo lygio, nes negalėjo mokytis. Bandome rasti būdų padėti tokiems žmonėms. Kai jaunimas neturi veiklos, negali patenkinti savo poreikių, ima vogti. Juos taip pat prisivilioja narkotikų platintojai. Prieš pradėdami prekiauti, turi patys išbandyti ir kai kurie tampa priklausomi.

Mano kongregacijos narės nusprendė padėti šioms dviem kategorijoms žmonių. Su pagalba galime našlėms suteikti vadinamąjį mikrokreditą: duodame pinigų, jos gali užsiimti smulkia veikla ir šiek tiek užsidirbti, kad išlaikytų savo šeimas.

Kalbant apie nedirbantį jaunimą, Italijos asociacija „Circle“ mums padėjo įkurti profesinę mokyklą, kur bus galima išmokti dailidės, siuvėjo, kompiuterių specialisto, virėjo ir kepėjo amatų. Manau, kad to gali nesunkiai išmokti ir užsidirbti pinigų.

Mums padėjo pastatyti mokyklą, bet po to pasakė, kad įsirengti turime pačios. Šioje stadijoje esame dabar – ieškome baldų, kad galėtume atsidaryti.

„Žmonės nori mokytis, bet neturi galimybės“

– Kiek žmonių planuojate priimti į mokyklą?

– Mokykla bus pajėgi priimti apie 200 moksleivių. Bus keturios specialybės: dailidės, siuvėjo, virėjo ir kompiuterių specialisto. Galvojame apie 70 žmonių kiekvienam kursui. Tikrai bus daugiau. Yra labai aukštas nedarbo lygis, žmonės nori mokytis tokių dalykų, bet neturi galimybės.

– Ar mokytojai bus vietiniai, ar atvyks iš kitur?

– Vietiniai. Įmanoma rasti kažkiek savanorių, bet dauguma žmonių nori, kad jų darbas būtų apmokamas.

– Minėjote, kad jūsų šalyje didelis skurdas. Ką tai reiškia Tanzanijoje? Lietuvoje 300 Eur per mėnesį yra skurdas.

– Tanzanijoje tai reiškia, kad žmogus negali pavalgyti nė vieno karto per dieną, nežino, kaip tą dieną prasimaitins, kur ras darbo. Jaunimas eina į turgus, kur parduodamos daržovės ir kiti dalykai, ir siūlosi panešti krepšius, už tai gauna gal 20 centų. Jei padeda penkiems, išvis gauna apie eurą – skaičiuojant jūsų pinigais. Jis jau galės prasimaitinti tą dieną. Tai labai aukštas skurdo lygis. Žmonės galvoja tik apie maistą. Išgyvenimas – tai tikslus žodis.

– Taigi, jūs jiems padėsite, o vėliau jie galės padėti kitiems? Tokia jūsų idėja?

– Taip. Mes pastatėme mokyklą, bet žinome, kad daugelis negalės mokėti. Reikia kalbėtis su valdžia, galbūt galėtų padengti kai kurių moksleivių mokestį. Turime mokėti atlyginimus žmonėms, kurie mokys tų specialybių, jie to nedarys dykai. Kai moksleiviai išmoks dailidės ar kitų amatų ir norės dirbti, galės kooperuotis, kartu gaminti tam tikrą produkciją. Pradžioje tam tikrai reikia palaikymo.

– Ar valdžia jums padeda?

– Nežinau, kaip yra pas jus, bet mūsų valdžia tokia: jie žino, kad yra nedarbo problema, tačiau negali išspręsti visų problemų, taigi, daro, ką gali. Privatus sektorius, kaip mes, bažnyčia, individualūs asmenys, kurie gali kažką padaryti, bando padėti, kai jau viskas padaryta. Jiems lengviau paremti studentą, kuris mokysis metus, nei mokyklos pastatymą. Jie bando užsidirbti pinigų, negali aprėpti visko.

– Kalbėjote, kad daug moterų vienos augina vaikus. Kur yra vyrai? Ką jie veikia?

– Moterys, kurioms mes padedame, yra našlės. Daugelio vyrai mirė dėl ligų, infekcijų, ypač AIDS. Neturtingi žmonės dažniausiai turi labai daug vaikų. Jie neturi darbo, bet susilaukia vaikų. Turi daug laisvo laiko (juokiasi). Jie negali išmaitinti vaikų, kartais turi sveikatos problemų. Daug žmonių miršta labai jauni – 45–50 m. Kai kurios moterys tampa našlėmis 35 ar 20 m. 20–25 m. moterys jau turi po penkis vaikus. Tapusios našlėmis, tam, kad jais pasirūpintų, kai kurios turi susirasti kitus vyrus – ne tam, kad susituoktų, o dėl pinigų.

– Taigi, moterys Tanzanijoje yra labai stiprios.

– Iš tikrųjų. Jei suteiksime joms galimybę, padėsime visuomenei, nes jos auklėja savo vaikus, jais rūpinasi ir žino, kaip juos auklėti. Moterys gyvena sunkiomis sąlygomis ir nenori, kad ir vaikai patirtų tą patį. Bandome padaryti, ką galime.

Mokyklos idėja – po kraupaus įvykio

– Ar jūs griežta dėstytoja? Kaip jus apibūdintų studentai?

– Man atrodo, kad svarbu, jog studentai suprastų, kodėl jie nori būti išsilavinę. Aš mokau ne vaikus, ne jaunuolius, o suaugusiuosius, kai kurie iš jų jau turi darbus. Aš bandau padėti jiems suprasti, kad turi vertinti galimybę mokytis. Tai padės jiems tapti dėstytojais, valdytojais ir kitų sričių specialistais. Jie turi išnaudoti laiką. Kai kurie yra vyresni už mane. Gerai tai, kad tie žmonės žino, kodėl studijuoja. Moksleiviai mokyklose žino, kad turi mokytis. Jie net negalvoja apie ateitį. Žymiai geriau dirbti su žmonėmis, kurie žino, kodėl jie čia.

– Gyvenime matėte ir gero, ir blogo. Gal galite apibūdinti liūdniausią jūsų matytą vaizdą?

– Tai nutiko tame kaime, kuriame gyvenu. Keli jaunuoliai, apie kuriuos kalbėjau, nuėjo į naujai statomą namą vogti. Savininkai jau buvo įsirengę elektros sistemą. Tie vaikinai – jie buvo penkiese – ją išardė ir pavogė, nes norėjo parduoti. Atvykęs savininkas pamatė, kad nebėra, įsirengė iš naujo ir pasiliko name laukti. Jaunuoliai atėjo vogti dar kartą. Savininkas tiesiog visus nušovė. Jam jau buvo gana.

Niekaip negaliu užmiršti to vaizdo. Būtent tada man ir kilo mintis įkurti profesinę mokyklą tokiems jaunuoliams, kad galėtų kažko išmokti ir užsidirbti patys, o ne žūtų, nes pavogė ir norėjo parduoti šviestuvą. Aišku, kad nemalonu. Įsivaizduokite, kad turite gražų namą ir kažkas išvagia, jog parduotų. Nesijaustumėte gerai, bet nemanau, kad tai verta žmogaus gyvybės. Kiekvienas galvoja savaip ir savaip sprendžia problemas.

Yra žmonių, kuriems tiesiog nerūpi: tu apvogei mano namą, tavo gyvenimas nieko vertas, tave užmušiu ir niekas manęs nesučiups. Teisingumo sistema yra žemo lygio. Jei policija nesučiumpa žudiko, sako: „Mes nežinome, kas jis, todėl negalime sulaikyti.“ Net jei tas asmuo būtų suimtas ir pasodintas į kalėjimą, jaunuoliai neprisikeltų. Tai yra liūdniausia.

– Bet dabar pakeisite kitų vaikų ir suaugusiųjų gyvenimus, kurie atvyks pas jus.

– Mes to tikimės. Tai bus laimingiausia akimirka, kai galėsiu atidaryti jiems mokyklą.

– O kokia laimingiausia jūsų akimirka iki šiol?

– Tai buvo tada, kai vienuolynas, kuriame gyvenu, buvo užbaigtas, prisijungė seserų, galėjome dirbti su žmonėmis, jiems padėti. Būsiu dar laimingesnė, kai galėsiu atidaryti mokyklą tiems jaunuoliams, apie kuriuos galvoju. Galėsime pamatyti, kaip žmonės auga, ir pakeisti mūsų visuomenės gyvenimą. Tikiu, kad, norėdamas gyventi taikiai, turi žinoti, ko reikia kaimynui. Neturi išspręsti kaimyno problemų, bet yra būdų pagerinti situaciją.

Mūsų kaime nėra taikos. Kasdien kas nors ką nors apvagia, nes jiems kažko trūksta. Vagia tam, kad pavalgytų, o ne tam, kad praturtėtų. Liūdna situacija.

Skirtingų lygių skurdas

– Tanzanijoje gausu gyvūnų. Gal turite kokių istorijų apie aligatorius, gyvates, vorus? Kaip su jais sugyvenate?

– Tanzanija labai graži šalis – tą patį galime pasakyti ir apie Lietuvą. Turime didelių parkų: Serengečio, Ngorongoro, Tarangirės, Manyaros, taip pat ežerų: Viktorijos, Tanganyikos. Laukinių gyvūnų yra visur. Turime ir gyvačių parkų. Man jos nepatinka, nenoriu žiūrėti. Aligatorių aplink mūsų namus nėra – jie gyvena vandenyje. Su gyvatėmis taip pat negyvename – jas žudome, nes yra nuodingos.

– Minėjote, kad jau turite daržą, vištų. Gal gaminate maistą kitiems kaimo gyventojams?

– Ne. Mes – vienuolyno seserys – gyvename iš to, ką pačios užsiauginame. Kai kurie žmonės ateina daržovių – tie, kurie negali patys nusipirkti. Duodame nemokamai. Maisto neruošiame, bet atėjusieji gali gauti daržovių, vaisių, kad pavalgytų patys ir pamaitintų vaikus.

– Kokių paradoksų pastebite, lankydamasi Lietuvoje?

– Lietuva labai skiriasi nuo Afrikos valstybių. Jūs priklausote besivystančiam pasauliui. Kai sakėte, kad skurdžiai gyvenantis žmogus turi 300 Eur, mintyse suskaičiavau, kad tai yra apie 700 tūkst. Tanzanijos šilingų. Tai daug pinigų.

Tai niekieno kaltė: jūs esate kitoje teritorijoje su kitokia tvarka. Galbūt skurdžiai gyvenantys žmonės čia negalvoja, ką valgys, o bando susirasti darbus? Galbūt jie išsilavinę, baigę mokyklas? Tai skirtingų lygių skurdas. Pas mus žmonės galvoja, ką pavalgyti ir ką apsirengti.

– Ką galėtumėte pasiūlyti turistams nuveikti Tanzanijoje?

– Žinau, kad visi keliautojai nori pamatyti mūsų nacionalinius parkus, kur gali išvysti liūtų, dramblių, tigrų ir daugybę kitokių gyvūnų. Jei kas nori kopti į kalnus, turime Kilimandžarą. Tai yra pagrindiniai dalykai.

Kai buvau maža, galvojau, kad visi pasaulio žmonės yra kaip mes – juodaodžiai. Kai pamatėme baltaodį, mums buvo šokas, nežinojome, kad yra kitokių. Dabar, aišku, situacija pasikeitusi: žmonės žino, kad yra skirtingi, skirtingų spalvų, bet turi taip pat susipažinti ir su kitokiu gyvenimo būdu, kultūra, mąstymu.

Trūksta 65 tūkst. Eur

– Turite galimybę papasakoti, ko jums reikia. Minėjote, kad trūksta lėšų mokyklos baldams. Kiek pinigų, kokių baldų reikia?

– Labai ačiū. Suskaičiavome, kad visai mokyklai – keturioms klasėms – reikia 65 tūkst. Eur. Tiek reikia, norint įrengti siuvėjų, dailidžių, kompiuterių specialistų ir virėjų klases. Gal atsiras žmonių, norinčių padėti įrengti tik vieną klasę ar finansuoti siuvimo mašinas. Aš nemanau, kad įmanoma rasti vieną žmogų, kuris padėtų tokia didžiule suma pinigų. Tikslą galime pasiekti po truputį.

– Svarbu, kad norite padėti žmonėms. Pas jus lengva užsiimti daržininkyste. Ar žmonės nori tai daryti?

– Juos reikia įtikinti. Žmonės vagia, nes nori gauti lengvai ir greitai. Jie neturi kantrybės dirbti ir pamatyti to darbo vaisių. Jei turiu sodą, daug geriau pasėti sėklą, pamatyti, kaip auga, rūpintis ir galiausiai parduoti savo produkciją. Tuo galima didžiuotis. Žmonėms, kurie neturi maisto dabar, lengviau eiti kitu keliu, kuris nėra teisingas. Juos reikia mokyti, nors ir duodant mažiausių darbelių. Kartais taip darome savo sode: žmonės ateina, šiek tiek padirba ir nori, kad iš karto apmokėtume. Taip ir darome.

– Iš kur gavote tiek stiprybės?

– Melsdamasi, prašydama Dievo stiprybės, kad galėčiau padėti žmonėms. Maldoje, sąjungoje su Dievu prašau, kad parodytų kelią, ką aš galiu padaryti, kur paprašyti pagalbos. Aš esu laiminga – tai mano stiprybė.

Parengė Elena Monkutė