Šeši šimtmečio ąžuolai – mūsų rajonui!

Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga Žemės ūkio ministerija užsimojo išrinkti labiausiai nusipelniusias Lietuvos bendruomenes bei jų narius.
Per mažąsias Kultūros sostines vasarą keliauja renginiai, kurių metu patiems šauniausiems įteikiami apdovanojimai – garsiojo Stelmužės ąžuolo palikuonys Stelmužiukai. Iš Šiluvos, kur išrinkti ir apdovanoti 15 nominantų, net 6 Stelmužiukus parsivežė mūsų kraštiečiai.

Šimtmečio atradimas ir šimtmečio linksmiausieji

Net du ąžuoliukus-Stelmužiukus į savo gražų kaimą parsivežė Darsūniškio bendruomenė.

Šimtmečio atradimu paskelbtas Liutikos šaltinis, kurio aplinkai tvarkyti bendruomenė, parašiusi projektą, gavo lėšų iš ES. Dabščių vietos žmonių dėka dabar galima ne tik gaivinančio ir mineralais naudingo Liutikos vandens atsigerti, bet ir atsikvėpti, pasidairyti. Beje, Liutikos šaltinis įtrauktas į Įdomiausių Lietuvos šaltinių ir versmių TOP 10.
Pelnė darsūniškiečiai ir Šimtmečio linksmiausiųjų vardą – už miestelio populiarinimą, bendruomenės namų įrengimą, išradingus renginius, savo pačių rankomis sukurtą parką ir visus uždegančią energiją, su kuria imasi vis naujų darbų ir sumanymų. Bendruomenės socialinių tinklų paskyroje sveikinimais palydėtas įrašas: „Liepos 21 d. Šiluvoje vyko LRŽŪ ministerijos projekto „Tautos šimtamečiai ąžuolai” Kauno apskrities bendruomenių nominantų apdovanojimas. Mūsų visų bendro darbo dėka Darsūniškio bendruomenė gavo apdovanojimą dviejose nominacijose „Šimtmečio atradimas” bei „Šimtmečio linksmiausieji”. Džiaugiamės, kad Atkurtos Lietuvos šimtmečio proga Darsūniškyje pasodinsime du Stelmužės ąžuolo palikuonis - Tautos šimtmečio ąžuoliukus. Ačiū visiems balsavusiems už mus šiose nominacijose. Tikimės, užteks mums tos Ąžuolo stiprybės ir ateities darbuose! Tik mūsų visų didelių pastangų ir bendro darbo dėka Darsūniškis, o kartu ir visa Lietuva, tik gražės ir stiprės!“

Šimtmečio projektas

Tokiu projektu vieningai pripažintas Anglininkų bendruomenės įkurtas „Nemuno dienos centras“. Bendruomenės pirmininkui Linui Babenskui bei jo bendraminčiams ši idėja kilo, kai pastebėjo, jog įdomių užsiėmimų bei erdvės jiems ypač reikia vaikams ir jaunimui. Gavę ES fondų paramą, Anglininkų žmonės savo centrą sukūrė ir atidarė dviem metais anksčiau, nei buvo planuota! Vadinasi – labai reikėjo... Centre šurmuliuoja vietos vaikai ir jaunimas, dažnai jų susirenka apie tris dešimtis. Prikėlę naujam gyvenimui buvusią mokyklą, mažo kaimelio žmonės toliau įgyvendina savo dideles svajones.

Jauniausia šimtmečio lyderė

Šis apdovanojimas įteiktas Mičiūnų bendruomenės pirmininkei Neringai Ašmenaitei, kuri viso labo skaičiuoja dar tik dvidešimt pirmuosius savo
gyvenimo metus. Tačiau būtent Neringa buvo tas žmogus, kuris inicijavo Mičiūnų bendruomenės susikūrimą. Dirbdama ir studijuodama lietuvių filologiją ir reklamą, N. Ašmenaitė nepritrūko laiko ir sumanymų įvairiems renginiams, kuriuos dažniausiai pati ir vedė, ypač daug dėmesio skirdama naujovėms, vaikų bei jaunimo įtraukimui į įdomią veiklą.

Žostautų kaime su mama bei dviem broliukais Neringa gyvena jau dešimtmetį. Be savo mėgstamos specialybės, kurios antrakursė yra, mėgsta skaityti, fotografuoti, nerti vąšeliu. „Per dvi dešimtis metų aš net sapnuose nesu pagalvojusi apie emigraciją. (...) Laimę reikia kurti. Lietuvoje žmogus irgi galėtų būti laimingas, jei tik pats to norėtų. O aš noriu ir linkiu to norėti visiems“, - šie merginos žodžiai geriausiai charakterizuoja jos asmenybę.

Ir dar – labai gera ir šviesu pasidarė perskaičius Neringos įrašą socialiniuose tinkluose, kurį ji paliko po apdovanojimo Šiluvoje: „Kai vakarais palydavo, Diedukas basas išeidavo į kiemą pavaikščioti po žolę. Jis žengdavo žingsnį, aš tris, bet eidavau kartu. Mums apėjus porą ratų aplink namą, kaip šiandien pamenu, mes nuleisdavom galvas žemyn ir matėm baltas savo kojas, aplipusias įvairiomis žolėmis, kartais ir pienių pūkais.

Man visuomet atrodė, kad Diedukas tai daro, nes tingi plautis kojas po dienos darbų. Tačiau prieš kurį laiką dėstytoja universitete pasakė mintį, kad vaikščiojant basomis po žemę ji sugeria blogą dienos energiją, palikdama tik gerą. Aš jau negaliu paklausti, dėl kurios priežasties Diedukas basas vaikščiodavo po sodą: ar dėl švaresnių kojų, ar dėl ypatingos žemės galios. Tačiau negaliu paneigti, kad ji tokią turi.

Juk kad ir kur bebūčiau: darbe, universitete, bet kuriame kitame Kauno ir Lietuvos kampelyje, TA žemė traukte traukia, o sugrįžus pasimiršta visi nusivylimai, nuovargis, neigiami pasisakymai ir mintys. Pasidaro lengva ir gera, kuomet atsistoju ant namų žemės kojomis, kurios čia bandė pasivyti Dieduką.

Visa tai, ką darau ir darysiu, yra skola TAI žemei ir TAM, kuris po šią žemę vedžiojo.“

Šimtmečio verslininkas

Šimtmečio verslininko nominaciją bei ąžuoliuką pelniusi UAB „Vėjų fėja“ nepanaši į kitas bendroves – ji užsiima kultūriniu švietimu. Menininkai ir pedagogai dirba su paties įvairiausio amžiaus vaikais – nuo kūdikystės iki jaunumės, skatindami meilę supančiam pasauliui, gilesnį meninį matymą, gebėjimus išreikšti save kūryba. Pratkūnų kaimo sodyboje „Vėjų fėjos“ rengiamos stovyklėlės itin populiarios. Štai ir šiemet Pratkūnuose šurmuliuoja etnografinio pobūdžio stovykla Žemyna“ 6-12 metų vaikams, kur mažieji susipažįsta su senoviniais lietuvių papročiais, mokosi lipdyti iš molio, velti vilną, sukti šiaudų skulptūras, kurti paveikslus iš gamtinių medžiagų, gaminti lėles ir pan., keliauja po įdomias apylinkių vietas, kurių mūsų vaizdingame krašte tikrai netrūksta. Vaikams ir jaunimui nuo 10 iki 18 metų skirta etnografinė stovykla Žemynos amatai“, o jaunąsias šeimininkes pakvietė stovykla „Šiupinys“, kur galima išmokti gaminti ne tik tradicinius lietuviško stalo gardumynus, bet turiningai pailsėti. 8-12 metų vaikai turi galimybę rinktis etnografinio teatro stovyklą „Kaukas“, kurioje laukia kelionė po pasakų karalystę, senąją simbolių kalbą, patarlių, posakių prasmes. Pratkūnuose – ir kūrybinė fotografijos studija, kurioje rugpjūtį vaikai mokysis sustabdyti akimirkas. Šįsyk – jau po pelnytu Šimtmečio ąžuolu...

Šimtmečio gyvenvietė

Šimtmečio gyvenvietės titulą bei Stelmužiuką pelnė Žiežmariai – mums visiems pažįstama ir, atrodo, niekuo iš kitų neišsiskirianti vietovė. Tačiau taip atrodo tik iki tol, kol nepasklaidai istorijos puslapių. O jie – ypatingai spalvingi, vietomis – paslaptingi ir intriguojantys. Vien miestelio pavadinimas, dėl kurio kilmės dar nesusitarta (gal – nuo žiežulos, raganos?), legendos apie paslėptą Napoleono armijos lobį, čia, neva, vykusį Strėvos mūšį... O kur dar aštuoniolikto amžiaus pabaigą žymintis kuriozinis nuotykis, kai švenčiant gautą Lenkijos miesto privilegiją, Mūro Strėvininkų ekonomas Žiežmarių vaitui nukando nosį! (Būtų šaunu, kad ši nelygioje kovoje „kritusi“ to meto valdininko nosis taptų miestelio suvenyru – tokio kiti tikrai neturi...) Šiandien miestelis, stovintis prie didelio ir judraus greitkelio, pamažu ima atgauti buvusią savo šlovę – atgimstanti žydų kultūros paveldo kelio pradžią Lietuvoje žyminti sinagoga susilaukia vis didesnio dėmesio, į šv. Jokūbo kelių tinklą įtraukta Žiežmarių šv. Jokūbo bažnyčia, garsėjanti tuo, jog teturi vieną bokštą, atstatytas Laisvės paminklas...