Sergėjus ir jo angelas sargas

Kovo 5–6 d. Šiaulių „Motinos Teresės šeimų namuose“ vyks pavasario šventė – Kaziuko mugė. Jos metu bus prekiaujama ne tik labdaros fondo „Begalinė gausa“ turgelio daiktais, bet ir pačių šeimų namų gyventojų ar lankytojų sukurtais meno kūriniais. Pačiam sau netikėtai talentą piešti ir tapyti atradęs šiaulietis Sergėjus Drovosekovas šypsosi – mokykloje už jį piešdavo mama. Netekęs dešinės rankos vyras piešia kairiąja ir sako, kad darbuose atsispindi jo siela.

Paima teptuką ir improvizuoja

Per pastaruosius kelerius metus 52-ejų Sergėjus buvo surengęs kelias savo darbų parodas. Pernai viena jo paroda rengta Šiaulių rajono Voveriškių mokykloje, kitos rengtos „Motinos Teresės šeimų namuose“, žadama parodą surengti ir Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Paveikslai būna eksponuojami tam, kad lankytojai už simbolinį mokestį jų nusipirktų, o gauti pinigai visada būna skiriami „Motinos Teresės šeimų namams“ paremti.

Sergėjus piešia ketvirtus metus ir sako šios veiklos ėmęsis vien tam, kad turėtų nors kokios veiklos žiemą. Pavasarį, vasarą ir rudenį dešinės rankos neturintis vyras dirba sode, uogauja, grybauja, o žiemą ima lankyti būrelius, kuriuose gali realizuoti kūrybiškumą.

Pradžioje lankė Ežero g. esantį Socialinių inovacijų centrą, vėliau draugas pasakė, kad „Motinos Teresės šeimų namuose“ yra įvairių būrelių, kuriuose galima piešti, lipdyti, kurti dirbinius iš odos ir pan. Sergėjus atėjo, pabandė ir per kelerius metus įgudo taip gerai piešti, kad dabar juokauja, jog dar dveji metai – ir gaus dailininko diplomą šiame „universitete“.

„Man piešimas, lipdymas iš molio – atsipalaidavimas. O kiti sako, kad mano paveikslai – ne „štampovkės“. Siela, energija juose yra. Šešerius metus mane nemiga kankina. Kai mirė mama, kuri buvo šventas žmogus, man nepaprastai daug padėjo, susirgau depresija“, – sako jis.

Vyras sako iš anksto negalvojantis, ką pieš, pavyks darbas ar nepavyks. Paima teptuką ir improvizuoja.

„Mokykloje man piešimas turbūt nekenčiamiausias buvo. Mokytojas pažymį parašydavo ir pasakydavo, kad pažymys – mamai. Nes suprasdavo, kad ji už mane nupiešė“, – nusijuokia jis.

„Aš toks laukinis“

Feisbuke Sergėjus pasivadinęs ne savo vardu. Jo anketos nuotrauka ir vardas – vilko. „Mūsų charakteriai panašūs. Vilkas man labai patinka. Jei gera vilkui padarei, jis, iškilus pavojui tavo gyvybei, pasirodys, gelbės tave, nieko nežiūrėdamas“, – sako jis, tikrai labai dažnai savo piešiniuose vaizduojantis vilką.

Sergėjus gimė Šiauliuose, bet jo gyslomis teka rytietiškas kraujas. Vieni proseneliai kilę nuo Astrachanės, kiti – nuo Uralo. Sergėjus sako manantis, kad jo protėviai į mūsų kraštą buvo ištremti. Jie buvo „staroverai“, nenorėjo priimti naujoviško tikėjimo, todėl buvo caro valdžios iš savo krašto išvaryti.

„Aš toks laukinis. Dieną galiu išsėdėti namuose, bet daugiau – niekaip. Ir piešiu dažniausiai gamtos vaizdus, gyvūnus. Kailį labai mėgstu išpaišyti, improvizuoju. Matau, kad dar turiu mokytis“, – sako jis.

Turėdamas 3-iąją neįgalumo grupę, Sergėjus ieškojo darbo. Penkiolika metų įsidarbinti bandė užsiregistravęs Darbo biržoje. „Visur siuntinėjo, bet manęs niekas nepriėmė. Surinkau visas sveikatos pažymas, gavau 2-ąją neįgalumo grupę ir išėjau iš biržos“, – sako jis.

Uždarbiaudavo vyras turguje – prekiavo savo sode užaugintomis daržovėmis, miške surinktomis uogomis, grybais. Ir dabar labai laukia, kada į mišką galės išeiti. „Labiau mėgstu rinkti, nei valgyti. Ko neparduodu – išdaliju. Smagu. Tik kad tuos miškus baigia iškirsti. Kur gražesnė vieta būdavo baravykams dygti – iškirsta, masiškai iškirsta. Greitai vien kelmučius rinksime, nieko neberasime“, – apgailestauja jis.

Angelas sargas – visada šalia

Kas atsitiko, kad Sergėjus neteko dešinės rankos? Vyras pasakoja, kad tuo metu tebuvo vos 29-erių. Padėjo draugui garaže, o tada per geležinkelį žingsniavo į namus, esančius Ežero g. Einant šalia bėgių, netyčia paslydo, o ranka pateko po cisternas gabenančio traukinio ratais...

„Kažkaip prieš tai buvo neramu, negera širdžiai, lyg jutau nelaimę. Netekau sąmonės. Kai ją atgavau, bandžiau pasikelti, bet nepavyko. Lyg su vinimi ranka prikalta. Pamačiau geležinkeliečius, pasišaukiau pagalbą. Gydytojas, kuris mane operavo, sakė, kad esu laimės kūdikis. Dvi valandas su nutraukta ranka gulėjau, kraujavau, o likau gyvas. Kraujas mano labai stiprus“, – sako jis.

Apskritai, Sergėjus sako visada jaučiantis angelo sargo buvimą šalia, jo pagalbą. Kelis kartus jį bandė pasiglemžti mirtis – skendo, degė, bet vis likdavo gyvas. „Britvos“ ašmenimis visada vaikščiojau, o paskutinę minutę likdavau gyvas. Angelas sargas ištraukdavo“, – šypsosi jis.

Kartą jam nuo sunkaus darbo buvo trūkęs skrandis. Vis kentė skausmą, sodos pagerdavo, manė, kad praeis. Bet kartą nualpo namų virtuvėje. Namuose buvusi mama iškvietė greitąją pagalbą ir vyras išgyveno. „Miške prieš tai grybavau. Tai gerai, kad ne miške nualpau“, – sako, pats stebėdamasis, kad po skrandžio operacijos tesvėrė 59 kilogramus.

Kitą kartą apendicitas buvo supūliavęs. Sergėjus ilgai kentė skausmą, kol galiausiai kreipėsi į medikus. Jį operavęs chirurgas pasakė, kad jei keliomis minutėmis būtų pavėlavęs, jau būtų iškeliavęs į dausas, nes apendicitas būtų trūkęs.

„Perėjau ugnį, vandenį ir varinius vamzdžius“, – šypsosi vyras ir prisipažįsta galvojantis, kad, matyt, yra kažkokia labai rimta priežastis, jei jau tiek kartų buvo leista gyventi. Turbūt kažką svarbaus jam lemta gyvenime nuveikti.

– O ką reikia daryti, kad, ištikus bėdai, nepasiduotum? Ne gulėtum lovoje, verktum ir savęs gailėtumeisi?

– Užsispyrimo reikia. Ir turėti tikslą. Po truputį jo siekti. Ir pagalvoti apie tuos, kuriems dar sunkiau, blogiau. Mačiau internete mergaitę, kuri guli lovoje, nepasikelia, o tokius paveikslus viena ranka išpaišo... Manęs klausia, kaip aš su viena ranka galiu paišyti. Kai dvi turėjau, tada gi nepaišiau (juokiasi, – aut. past.).