Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (6)

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalinasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - vos ne iki pykinimo geriami vienas po kito puodeliai žolelių arbatos ir nerimas, kad galbūt galėjo užkrėsti garbią 74-erių ir dėl papildomų ligų rizikos grupėje esančią kolegę.

Keturias dienas nebuvo apetito - tik per prievartą prieš paracetamolio vaistų dozę į burną įsimesdavau kokį sumuštinį ar vaisių. 93 kg sveriančiam vyrui - tai tarsi žvirblio dozės... Tačiau ir tie kąsneliai būdavo praryjami vargais negalais.

Kita vertus, kur čia bus apetitas, kai galvą be perstojo tarsi kalant vinimis iki kaulų čiulpų erzina skausmai... Kartais taip suduria galvą, kad, rodos, palietė nervų ląsteles.

Nuolatinė nedidelė, tačiau šokinėjanti - 37,4-37,9 °C kūno temperatūra itin vargino - rodos, akimirką krečia šaltis, kitą akimirką - žliaugia prakaitas. Imi persirenginėti rūbus bei keisti patalynę, kadangi jauti, jog esi pasruvęs prakaitu. Tai teko daryti kasdien, o buvo tokių dienų, kai ir po kelis kartus.

Per dieną - po 10-15 puodelių arbatos

Tikriausiai tą prakaitavimą lėmė ir tai, kad nuolat gėriau vieną po kito įvairių žolelių - liepžiedžių, čiobrelių, taip pat imbierinės, o prieš miegą dėl nusiraminimo - ir ramunėlių arbatas. Jas nuolat pasaldindavau medumi ir įsidėdavau 3-4 citrinos griežinėlius.

Dar pamąsčiau, kad koronavirusas mane privers išgerti tiek arbatos puodelių, kiek turbūt nesu išgėręs per pastaruosius kelerius metus. Tačiau, kita vertus, jaučiau poveikį - žliaugė prakaitas, taip pat dažnai eidavau į tualetą atlaisvinti šlapimo pūslės. Tai, pasak gydytojos, - gerai, kadangi su skysčiais valosi organizmas ir, manoma, taip pamažu atsikratoma nelabojo viruso.

Penktą sirgimo dieną jau atrodė, kad lyg ir susigyvenau su tuo virusu, o ir galvos skausmai taip pat lyg ir mažėjo. Pradėjo kilti apetitas - per pietus akimirksniu surijau mamos prie durų paliktus tris dar garuojančius balandėlius su virtomis bulvėmis.

Galbūt sutapimas, o gal ir savotiškas stebuklas, nes po šio mamos su meile gaminto maisto pasijutau lyg ir geriau. Apmažėjo galvos skausmai, o ir pasimatavęs kūno temperatūrą dar labiau nudžiugau - pirmą kartą per 5 dienas ji buvo normali - 36,7°C.

Jau mąsčiau, kad galbūt koronavirusas atsitraukė ir jau galėsiu sau kur kas ramiau namie izoliuotis bei aktyviai darbuotis prie kompiuterio.

Susikaupė maišai šiukšlių

Reikia pabrėžti, kad per visas tas dienas niekam neatidariau namų durų, net šiukšlių nėjau išnešti, o kroviau maišus balkone, kad, neduok Dieve, nesutikčiau kaimynų ir jie manęs neužkalbintų.

Šiukšlių maišų vis daugėjo, kadangi vien arbatų ir citrinos žievių per dieną prikraudavau išties nemažai. Be to, dar iki susirgimo koronavirusu iš vienos maistą tiekiančios kompanijos kasdien užsisakydavau maisto dėžutėse visai dienai, buvau užmokėjęs mėnesį į priekį, tad kas rytą man prie durų palikdavo lauknešėlį ir maisto išvežiotojas. Tiesa, didžioji dalis tų dėžučių net nebuvo atvertos, kadangi neturėjau apetito, ir kitą dieną tas maistas jau būdavo sudėtas į šiukšlių maišus.

Nesmerkite, pats suprantu, kad negerai. Mane tėvelis nuolat nuo mažens auklėjo ir tiesiog įkalė į galvą, kad ko jau ko, bet maisto mėtyti nevalia. Visuomet, net valgydamas kavinėje, stengiuosi ištuštinti lėkštę iki paskutinio kąsnelio. Tačiau šiuo atveju apetito išties nebuvo, o juk nenuneši to maisto aplink šiukšlines slampinėjantiems benamiams. Pamaniau, šįkart mažesnė blogybė bus sudėti maistą į šiukšlių maišą, nei rizikuoti paskleisti virusą.

Prisiminimai kėlė nerimo

Tiesa, nuolat teiravausi bendradarbių ir aplinkos rato, su kuriais bendravau prieš užsikrėsdamas koronavirusu, ar jiems viskas gerai su sveikata, ar nekyla kūno temperatūra, o galbūt jaučia kitus COVID-19 simptomus. Išgirdęs, kad viskas gerai, kaskart lengviau atsikvėpdavau.

Ramybės nedavė dvi dienas prieš koronaviruso simptomų pajautimą įvykęs nutikimas: po jau anksčiau mano dienoraščių puslapiuose minėto seminaro su kolegomis sėdėjome ir vakarieniavome prie bendro stalo. Kai valgai, apsaugines veido kaukes nusiimi.

Tačiau labiausiai ramybės nedavė tai, kad viena garbaus amžiaus (74 metų!) ir dėl gretutinių ligų rizikos grupėje esanti kolegė dar prieš minėtą vakarienę nuėjo prie baro ir apetitui pakelti nusipirko stiklelį tauraus gėrimo. Ji sėdėjo šalia manęs, pasigyrė, kad tai kažkoks prabangus gėrimas, dar ištarė mandrą pavadinimą... Sakau: „Duok paragauti“ ir paėmęs jos stiklelį pridėjau prie lūpų. Kaip šiandien pamenu, kad ji dar sako: „Juk koronė!“ Apsuko stiklelį ir taurųjį gėrimą gurkšnojo iš kito šono...

Šis vaizdas man kasdien šmėkščiojo galvoje. Mąsčiau, neduok Dieve, koronavirusu būsiu užkrėtęs šią kolegę... Galvoje kirbėjo mintis: jei, tarkime, atsitiktų kokia baisi nelaimė, turbūt visą likusį gyvenimą save tiesiog graužčiau...

Kai susirgau, minėtai garbaus amžiaus kolegei pirmajai pranešiau šią nemalonią naujieną ir paprašiau, kad izoliuotųsi namuose. Be to, kasdien per „Messenger“ programėlę rašydavau žinutes ir teiravausi, ar, neduok Dieve, nejaučia koronaviruso simptomų, o ji man juokaudama atrašė: „Testavausi: išsiviriau koldūnų su smetona, įsipjausčiau česnakų - skonį ir kvapą jaučiu.“ Ir taip kaskart pasiteiravus, ar neužsikrėtė nuo manęs, leptelėdavo kokį juokelį ir ragino mane neprarasti pozityvo.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.