Senu Panemunės keliu - į Ventės ragą

Nors rytas išaušo ir ūkanotas, 40-ties neįgaliųjų draugijos ir senyvo amžiaus narių būrelis išvykome į kelionę maršrutu Kaunas –Jurbarkas –Šilutė, Klaipėda. Draugijos pirmininkės pavedimu man teko pasitelkus internetą prisiminti šių miestelių istoriją, kad galėčiau ja pasidalinti su keliaujančiais. Važiavome pro Vilkijos miestą, kuris buvo minimas jau nuo 1364 metų.

Savo ekskursijos dalyviams priminėme, kad dar 1430 metais rugsėjo 22 d. Vilkiją minėjo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, rašydamas laišką kryžiuočių magistrui P.Rusdorfui. 1450 metais Gdansko pirklių dokumentuose minima Vilkijos muitinė – pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno. Čia buvo LDK dvaras, kurį 1549 m. Žygimantas Augustas buvo užrašęs Barborai Radvilaitei.

Pro Vilkiją ėjo sausumos ir vandens prekybos keliai Vilnius – Karaliaučius, kas skatino gyvenvietės augimą ir gerovę. Riedant autobusui, pro langus stebėjome Nemuno vingius ir jo krantus. Taip pasiekėme Seredžiaus miestelį, esantį Jurbarko rajone. Šis miestelis priklauso Panemunių regioniniam parkui. Nuo kalno prieš akis atsiveria nuostabūs vaizdai, stūkso du Seredžiaus piliakalniai. Belvederio kaime yra Belvederio dvaras. Miestelyje yra daug turistams lankytinų vietų. O pats miestelio pavadinimas kilęs nuo slaviško žodžio sereda (,,trečiadienis‘‘) tos dienos, kuomet vykdavo savaitgaliniai turgūs, vardo.

Keliaujantis kartu Jonas Katkevičius papasakojo visiems keletą istorijų apie žydų gyvenimą, nes visoje panemunėje anuomet gyveno daug šios tautybės žmonių. Už lango lijo nesmarkus lietus, bet Nemunas ramiai tekėjo savo vaga, tik matėsi vietomis gerokai nusekęs. Vaizdas buvo neįprastas, gražus! Pravažiavome Veliuonos miestelį, kuris yra Jurbarko rajono rytinėje dalyje. Čia stūkso Napoleono piliakalnis. Veliuonos apylinkėse, dešiniajame Nemuno krante, jau akmens amžiuje gyveno žmonės. Jie kūrėsi ir Veliuonos piliakalnio papėdėje. Privažiavome Raudonės pilį, pastatytą dar XVI amžiuje, su dideliu parku ir sava istorija.

Pamatėme garsiąją liepų alėją ir didingąją septynkamienę liepą. Dvaro sienos priminė senovės laikus, nors jų ir neatmename, tik žinome iš matytų filmų ir istorijos pamokų mokyklose. Pravėrus dvaro didžiąsias duris vieni ekskursijos dalyviai lipo į devynių aukštų namo dydžio pilies bokštą pasidairyti po buvusio dvaro apylinkes, kiti kino salėje žiūrėjo filmą apie šios pilies istoriją. Sužinojome, kad pilies patalpose veikė mokykla, kuri 2018 metais buvo uždaryta, nes neliko reikiamo skaičiaus mokinių. Netrukus atvykome į Panemunės pilį, kuri yra Renesanso stiliaus rezidentinė šio krašto pilis.

Didingas pastatas pastatytas ant aukšto Nemuno kranto. Gidė mums papasakojo apie šios pilies atsiradimo istoriją, pilies vardų pasikeitimus ir šių dienų veiklą pilyje. Greta pilies yra senas, jau sulaukėjęs 15,62 hektarų ploto parkas su penkiais kaskadiniais tvenkiniais. Parkas buvo labai suniokotas, nes pokario metais buvo nurodyta iškirsti šimtametes liepas ir kitus medžius. Nusileidus nuo pilies kalno ir pavažiavus apie kilometrą radome ir aplankėme istorinę karčiamą – muziejų, kuriame susipažinome su tuomet čia gyvenusių žvejų darbais - sielininkyste, žvejyba Nemune.

Apžiūrėjome įvairius eksponatus, kuriuos galima liesti rankomis, pasiklausėme įvairių paukščių giesmininkų balsų, susipažinome ir su tose apylinkėse gyvenusiais gyvūnais. Gidė pakvietė mus į konferencijų salę, kur galėjome papietauti, pailsėti, pasidalinti ekskursijos įspūdžiais. Po trumpo atokvėpio iškeliavome toliau. Aukšti miško medžiai lyg tunelis vedė mus tolyn į Žemaitijos pusę. Pro langus šmėžavo laukai, skoningai sutvarkytos namų sodybos. Įvažiavus į Šilutės miestelį stebėjomės – visi gatvių pakraščiai nusėti geltonais, oranžiniais gvazdikų, it saulė žiedais.

Danguje pasirodžiusi saulė rodės pritarė gėlių spalvų šokiui. Kuo artėjome arčiau iki ekskursijos tikslo, tuo, rodės, ilgiau keliavome. Ir štai pamatėme Rusnės tiltą, už jo ir Ventės ragą. Ilgai stovėjome ir grožėjomės Kuršių mariomis. Pasiskirstę būreliais, nes mūsų atvyko 40-dešimt, pasiekėme ornitologijos centrą, kur sutartu laiku mūsų laukė ornitologas Vytautas Jusys. Jis mums daug papasakojo apie paukščių rūšis, populiacijas, paukščių migraciją bei migracijos laiką.

Paukščių žiedavimo stotyje mums parodė kaip žieduojami paukščiai, vieną jų net žiedavome kartu. Pirmą kartą daugelis iš mūsų išgirdome, kad yra ženklinami – (dedamos žymės ant mažų trapių sparnelių) ir didieji laumžirgiai. Išsimaudę lietuje, o kitą pusdienį išdžiūvę saulės spinduliuose į namus grįžome daug ką naujo sužinoję, daug ką prisiminę, truputį pavargę, bet laimingi! Visiems keliauninkams sakau - iki kito karto!