Sens­tant virš­ki­ni­mo pro­ble­mos tam­pa vis daž­nes­nės

Dau­ge­lis svei­ka­tos pro­ble­mų, su ku­rio­mis žmo­gus su­si­du­ria, bė­gant me­tams, ga­li bū­ti tie­sio­giai sie­ja­mos su vie­nu svar­biu veiks­niu: su­pras­tė­ju­sia virš­ki­ni­mo sis­te­mos veik­la. Bū­tent vy­res­nio am­žiaus žmo­nės daž­niau ken­čia ir nuo GERL, ref­liuk­so, vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo, pil­vo pū­ti­mo.

„Senatvėje sutrikęs virškinimas ir pyktis sukelia įvairių ligų. Ant kraujagyslių sienelių ima kauptis riebalų, skrandis prasčiau virškina mums tokius svarbius baltymus, lėtėja ir kitų maisto medžiagų skaidymas. O turėtume ne kaupti, bet visiškai išnaudoti šiuos resursus dainuodami, šokdami, melsdamiesi, bendraudami, kartu gerdami kavą“, – sako žinomas vaistininkas, farmakognostas, fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.

– Sakoma, kad iki maždaug 40 metų mūsų virškinimo sistema veikia gerai, o tuomet joje prasideda tam tikri pokyčiai. Į kokius pagrindinius požymius reikėtų atkreipti dėmesį?

– Senstant organizmas praranda gebėjimą atkurti pažeistas ląsteles, todėl žmonės ima vis dažniau susidurti su sveikatos problemomis. Virškinimo sistema taip pat nebeveikia taip, kaip anksčiau. Pirmiausia, senstant kūnas ima gaminti mažiau seilių, todėl pirmasis virškinimo etapas tampa sunkenis. Atsiranda kramtymo, rijimo sutrikimų. Antra, skrandis taip pat ima gaminti mažiau rūgšties ir mažiau virškinimo fermentų, kurie mums tokie svarbūs. Esminė jų funkcija – pagreitinti tam tikrų cheminių junginių reakcijas, nuimti krūvį nuo virškinimo liaukų. Kitaip tariant, suskaldyti dideles molekules į mažesnes jų formas tam, kad organizmui būtų lengviau jas pasisavinti ir jis galėtų išgyventi, vystytis.Bet maždaug nuo 20-ųjų gyvenimo metų natūraliai organizmo išskiriamų virškinimo fermentų kiekis mažėja apie 10 proc. sulig kiekvienu nugyventu dešimtmečiu. Tai sulėtina virškinimo procesus ir gali lemti padidėjusį skrandžio jautrumą. Trečias dalykas – senėjant ima prastėti žarnyno motorinė funkcija, kuri reikalinga maisto pernešimui. Tai irgi sukelia nemalonių simptomų, tokių kaip lėtinis vidurių užkietėjimas, kurį patiria 30–40 proc. vyresnių žmonių. Be to, sumažėja žarnyno gebėjimas įsisavinti maistinių medžiagų. Todėl pagyvenusiems žmonėms svarbu naudoti gerųjų bakterijų – probiotikų ir prebiotikų. Jiems dažniau nustatoma ir gastroezofaginio refliukso liga (GERL), ypač atipinės jos formos. Būdinga ir vadinamoji amžinė anoreksija – dėl skonio, uoslės pokyčių maistas tampa negardus, jo suvalgoma mažiau, todėl krinta svoris, suprastėja mityba.

– Visos mūsų organizmo sistemos tarpusavyje susijusios – nuo virškinimo sistemos priklauso ir imuninės sistemos stiprumas, psichologinė būsena, bendra savijauta. Į kokius ryšius svarbiausia atkreipti dėmesį?

– Bet koks pakitimas vienoje sistemoje lemia pažeidimų ir kitose sistemose. Dėl to, žmogui senstant, atsiranda daugialypių problemų. Virškinimas tampa nebe toks sklandus, todėl reikia pakeisti mitybą. Pirmiausia nusilpsta inkstai, nuo kurių priklauso kepenų mityba ir darbas, o kepenys savo ruožtu pablogina virškinimo galimybes, provokuoja kasą, skrandį, blužnį ir t. t.

Organų ryšys yra vienareikšmiškai labai svarbus, todėl ligonį vertinantis gydytojas turi pamatyti giluminę priežastį, kodėl atsirado padidėjęs spaudimas arba kodėl taip kietėja viduriai, kodėl taip byra plaukai ir dantys. Senėjimas yra neišvengiamas, nes žmogaus kūnas tiesiog nebepagamina tiek hormonų, kiek reikia, norint išlikti stipriam, bet visi norai pas mus juk lieka.

Žmonės eina pas gydytojus ir skundžiasi tam tikrais simptomais, bet noriu atkreipti dėmesį, kad problema dažniausiai yra net ne toje vietoje, kurioje jaučiamas nusiskundimas. Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi širdimi, o iš tikrųjų priežastis yra inkstų veikla. Žmogus skundžiasi skydliauke, bet ne skydliaukėje yra problema, o antinksčiuose, adrenalino sistemoje. Arba jam pradeda tirpti kaulai, prasideda osteoporozės reiškiniai, kurie, sakyčiau, net reikalingi. Tokiu būdu žmogus gauna kalcio ir fosforo nervų bei kraujodaros sistemai, nes jo lytinė sistema jau yra nusilpusi, tad lytiniai hormonai jau nebegali padėti per maistą įsisavinti kalcio į kaulų sistemą. Stovėti tiesiai darosi sunkiau. Būtent šį 42–49 metų septynmetį akcentuoju kaip vieną svarbiausių septynmečių: kuomet žmogus pradeda jausti, kad jis silpnėja, ir turi imtis pokyčių.

– Kuo vyresnis žmogus, tuo dažniau jį kankina su skrandžio rūgštingumu susijusios problemos. Kaip jos pasireiškia?

– Skrandžio rūgštingumas yra labai svarbi prigimtinė duotybė, lyg ir skrandžio gebėjimas paimti išorinį pasaulį ir po truputį jį tirpinti, pasisavinti reikalingų medžiagų. Tam, kad virškinimas būtų geras, skrandyje turi pakakti rūgšties ir jis turi dirbti kaip laikrodis – uždaryti stemplės sfinkterį, atidaryti prievarčio sfinkterį, nes jeigu neužsidarys stemplės sfinkteris, bus jaučiamas rėmens graužimas, jeigu skrandžio apačioje neatsidarys prievarčio sfinkteris, kankins sunkumo jausmas, žmogus vaikščios visas išpūstas ir t. t. Ši situacija labai dažna – žmogus nevirškina, kaupiasi dujos, yra atsiraugėjimų, atsiranda sunkumo jausmas, rėmens jausmas. Problema ta, kad senstant skrandyje gaminasi mažiau skrandžio rūgšties, taip pat ir mažiau virškinimo fermentų, todėl virškinimo bėdų tik daugėja.

2001 m. japonų atliktas tyrimas atskleidė, kad net 70 proc. vyresnių nei 60 metų japonų susiduria su per mažo skrandžio rūgštingumo problema. Situacija paradoksali, nes nors tiems pagyvenusiems žmonėms nustatytas per mažas skrandžio rūgštingumas, iš tiesų tiek padidėjusio, tiek sumažėjusio skrandžio rūgštingumo simptomai yra beveik identiški – jie jaučia rėmenį, refliuksą. O gydydamas ligonį, gydytojas dažniausiai nekreipia į tai dėmesio: duoda preparatų, kurie mažina rūgštingumą, nuima rūgštį, ir tokiu būdu stipriai bloginama situacija. Didesnį dėmesį čia turėtų atkreipti pagyvenę žmonės, kurie dažniau susiduria su tikimybe, kad jų skrandžio rūgštingumas yra per mažas.

– Ar įmanoma šį skrandžio rūgštingumo mažėjimo procesą kontroliuoti ir surasti geros savijautos pusiausvyrą?

– Skrandis labai mėgsta drėgmę, jam reikia, kad būtų daug seilių, kad maistas būtų kramtomas lėtai, su dėkingumo jausmu. Šie momentai yra labai svarbūs. Valgyti reikia tyliai, nežiūrint televizoriaus, neskaitant laikraščio, nenaršant internete. Priešingu atveju skrandžio sfinkteriai negalės tinkamai funkcionuoti, nes nervų sistemai bus duodami tam tikri papildomi impulsai iš šalies. Bėgant metams, į šį dalyką turime žiūrėti daug dėmesingiau.

Maisto mums reikia nedaug, nes žmogus iš tiesų yra pripratęs prie bado, o ne prie pertekliaus. Todėl, neleisdamas sau išalkti, žmogus dažniau serga. Labai svarbus yra visų 6 skonių – saldumo, sūrumo, sutraukiančio, kartumo, aštrumo ir rūgštumo – jutimas. Kitaip tariant, skonių jutimas yra gyvenimo ir gyvybės pojūtis. Rytiečiai sako, kad reikia jausti 5 atskirų grūdų skonius, tai yra viena iš skrandžio misijų. Kiekvienas skonis kažką reiškia: vienas skatina regeneravimą, kitas mažina uždegimą, dar kitas nuima spazmus ir t. t.

– Ką patartumėte tiems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie susiduria su virškinimo problemomis ir priima tai kaip savaime suprantamą, su amžiumi atsirandantį dalyką ir nesistengia sau padėti?

– Vitaminai virškinimui – itin svarbūs. Vyresnio žmogaus gyvenime viskas keičiasi ir jam reikalinga pagalba, ypač iš augalų, kurie gali paskatinti, apsaugoti, padėti ilgiau išlaikyti stovėjimą tiesiai, mąstymą ir kalbėjimą. Augalai padeda, kai trūksta hormonų, mineralų, vitaminų, kai kankina suprastėjęs virškinimas, kai labai jautri nervų sistema. Bet jų naudojimui reikia kantrybės. Fitoterapijoje aiškiai nurodoma: reikalingas ne vienos, dviejų ar trijų dienų augalų vartojimas. Reikalinga kantrybė. Cikliškai juos vartoti reikia 21 dieną, po to daryti 7 dienų pertrauką. Tuomet galima keisti mišinio sudėtį, kartais didinti dozę, ir vartoti nuo 3 mėnesių iki 3 metų, ypač sergant sudėtingesnėmis ligomis.

Senatvėje mes turime tapti gurmanais, valgyti nedideliais kiekiais gerai įsisavinamą, geros kokybės maistą. Gurmaniškai naudoti prieskonius, augalus, kurie pagerina virškinimą, kraujotaką. Vienas iš pagrindinių seno žmogaus vaistų yra medus. Jis yra šildantis, išskaidantis tai, kas bando susikaupti organizme, pavyzdžiui, gleives. Senatvėje turi tekėti medaus upės, kaip vaikystėje tekėjo pieno upės. Medaus upės ypač turi tekėti, kai žmogus jaučia šaltį kojose ir rankose. Jis medų turi naudoti net kaip maistą, ne tik vaistą, kasdien.

Parengta pagal pranešimą spauda