Senosios vaistinės istorija: nuo klestinčios Bregauskų aptiekos ir unikalių farmacijos muziejaus eksponatų

Nuoširdžiai prakalbink seną pastatą, ir jis atsidėkos įdomiausiomis istorijomis, nuotykiais, unikaliais atsiminimais. Tuo pati įsitikinau, kai pirmuoju pašnekovu pasirinkau senosios vaistinės pastatą Jurbarko Donelaičio gatvėje.

Kiek daug įdomaus papasakotų, jei prabiltų šis vienas gražiausių Jurbarko statinių. Kaip gi kitaip, jei jis matė carinės Rusijos metus, nepriklausomos Lietuvos laikus. Matė ir vokiečių okupacijos siaubus, buvo tiesioginis žydų tragedijos liudininkas. Galiausiai ištvėręs sovietų okupaciją sulaukė atkurtos nepriklausomybės. Įdomiausia, kad daugiau nei šimtmetį stūksančiame pastate visada veikė vaistinė. Keitėsi šios Jurbarko gatvės pavadinimai – buvo Vokiečių, o dabar Donelaičio. Keitėsi šio pastato savininkai – priklausė net kelioms žydų vaistininkų kartoms. Keitėsi iškabos – nuo vokiško „Apotheke“ iki lietuviškos „Vaistinė“ ir iki šių dienų veterinarijos vaistinės. Daugiau nei šimtmetį gyvas pastatas dėl naujojo koronaviruso laikinai užvėrė duris. Neabejokime, šis didingas gražuolis pergyvens ir šią pandemijos nelaimę.

Ieškodami pastato istorijos siūlo galų panirome į tikrą detektyvinę istoriją. Vienas siūlo galas net į Kauną, į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų, nuvedė. Atradome ir pamatėme unikalius eksponatus, tarp kurių ir daiktai iš šios Jurbarko vaistinės.

Ką žino paveldosaugininkai

Bet apie tai kiek vėliau. O dabar pradėsiu savo pasakojimą nuo atspirties taško. Šis pastatas yra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Tad pirmiausia teko kreiptis į paveldosaugininkus, kurie surinkę svarbiausius duomenis. Pasirodo, šį statinį suprojektavo Kauno gubernijos architektas J. Ušakovas. 1909 metais projektuotame pastate buvo numatytos patalpos pirmame aukšte ir butas antrajame aukšte. Vaistinei priklausė mūrinis ir šalia esantis medinis pastatas. Knygoje „Jurbarkas“ nurodoma, jog jau 1888 metais Jurbarke minimas vaistininkas Markus Meilichovičius Bregovskis. Pastarojo pavardė vėliau sulietuvinta – Bregauskas. Šiam vaistinė priklausė iki 1940 metų. 1940 metais vaistinė buvo suvalstybinta, o karo pradžioje joje gyvenanti žydų Bregauskų šeima buvo išžudyta.

Pirmaja žudyniu auka tapo sūnus M. Bregauskas, kuris su kitais lietuviais ir žydais buvo sušaudytas liepos 3 dieną, Naujasodžių kaime. Iki 1969 metų pabaigos šiame pastate veikė vaistinė. Įkurdinus vaistinę naujai pastatytame name Dariaus ir Girėno gatvėje, senojon persikėlė veterinarinė vaistinė. Kraustantis į naująsias patalpas buvo atsisakyta senųjų baldų, kurie pervežti į Plokščius ir ten niekieno nenaudojami ir neprižiūrimi sunyko.

M. Bregausko vaistine domėjosi tuometinio Kauno medicijos instituto, dabartinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto farmacininkai. Farmacijos muziejaus įkūrėjo docento Alfonso Kaikario iniciatyva čia buvo surinkti senieji vaistinės indai, etiketės, užrašų lentelės, receptai ir visa kita, kas buvo susiję su vaistinės darbu. Dabar šie daiktai eksponuojami minėtam universitetui priklausančiame Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

Profesorius Algimantas Miškinis, tyręs Jurbarko miesto urbanistinę raidą, nurodo, jog K. Donelaičio gatvė suplanuota tik 1836 metais. Po aštuonerių metų jje buvo jau 34 sklypai. A. Miškinis vaistinės pastatą architektūros paveldo požiūriu pastatęs į vieną gretą su Jurbarko bažnyčia ir senojo pašto pastatu Vytauto Didžiojo gatvėje. Kultūros paveldo specialistai įžvelgia ne tik architektūrinę, bet ir istorinę šio statinio vertę.

Muziejaus eksponatai

Štai tokia pirminė oficiali informacija, kurią gavau iš Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyr. specialistės Margaritos Karūnienės. Tada leidausi į kelionę, į Kauną. Į minėtą farmacijos istorijos muziejų, pas nepaprastą pašnekovą. Man labai pasisekė – užteko vieno skambučio į muziejų, kad surasčiau asmenį, kuris pats dalyvavo ekspedicijoje į M. Bregausko vaistinę. Jis buvo vienas tų, kurie 1985 metų vasarį vyko į Jurbarką, į vaistinę, rado vertingų daiktų ir juos parvežė į muziejų – beveik visi rasti daiktai yra eksponuojami. Tai unikalūs, reti farmacijos istorijos muziejaus eksponatai. Šis liudininkas – Rolandas Minevičius, istorikas, muziejaus vyr. rinkinių saugotojas, medicinos skyriaus vedėjas. Jis mielai sutiko priimti, viską parodyti bei papasakoti – kaip ir kur bei ką rado.

M. Bregausko vaistinę farmacininkams nurodė vienas jurbarkietis, kuris dirbo tuometinio Kauno medicinos instituto bibliotekoje. Ekspedicija buvo sėkminga – vaistinės sandėliuke jie tarp suverstų įvairiausių rakandų surado vaistinės dvi iškabas ir krūva vaistų etikečių. Viskas geriausios būklės. Popierinės etiketės sveikos. Kaip ir dvi iškabos – vokiška ir lietuviška.

Į vaistinę – plaukų dažų

Paaiškėjo, kad visi šie radiniai unikalūs – iškabų išlikę tik keletas visoje Lietuvoje, kaip ir kelios dešimtys vaistų etikečių, menančios ne tik tarpukario, bet ir carinės Rusijos laikus. Tai galima spręsti pagal užrašus – vaistų pavadinimus. Pagal tas etiketes galima pasakyti, kokius vaistus gamindavo pačioje vaistinėje. Ir tokiems vaistams gydytojo recepto nereikėjo. Sprendžiant pagal pavadinimus, į M. Bregausko vaistinę jurbarkiečiai traukdavo pirkti ne tik gydomųjų priemonių, bet ir higienos ir net kosmetikos reikmenų. Senojoje Jurbarko vaistinėje buvo gaminamas kamparo aliejaus, amoniako rūgštis, anyžių lašai, dantų milteliai, danų karaliaus lašai, amerikietiškas vazelinas, Provanso aliejus, persiški milteliai ir net plaukų dažai. R. Minevičius pajuokavo, kad tikriausiai tie dažai buvo skirti moterims – vyrai tais laikais plaukų nedažė. Įdomiausia, kad etiketėse – ne tik rusiški, bet ir vokiški, lietuviški vaistų pavadinimai.

Iškabos taip pat unikalios, nes iš viso muziejuje jų apskritai vienetai. Viena iškaba vokiška su dvigalviu ereliu ir dailiu užrašu „Apotheke M. Bregowsky“, o kita su Vyčiu ir užrašu „Vaistinė M. Bregowsky“. Istorikas spėja, kad restauratoriai veikiausiai nutrynus vieną sluoksnį rastų ir carinių laikų iškabą – spėja, kad ant tos pačios uždažė.

Tepalas Butkaus kumelei

Ekspozicijoje – ir per 70 signatūrų iš visos Lietuvos, kurių dvi iš Jurbarko krašto. Ir abi – iš M. Bregausko vaistinės. Signatūra – tai prie pagaminto vaisto pritvirtinama gydytojo ar kito medicinos specialisto išrašyto recepto kopija, kurioje paprastai nurodoma daug informacijos – kokia vaistinė, kada ji įkurta, kam išrašyta ir skirta, taip pat ir kaina.

Viena M. Bregausko vaistinės signatūra išrašyta 1892 metais, ant kurios ne tik rusiškai užrašyta, kad M. Bregovskio vaistinė Jurbarke (tiesa, ant signatūros nubraukta ir ranka užrašyta greičiausiai Eržvilkas). Bet yra ir prancūziškai, ir vokiškai užrašyta Pharmacie de M. Bregowsky“ ir „Apotheka von M. Bregowsky in Georgenbur“. Tai, kad carinės Rusijos laikais buvo naudojami ir vokiški įrašai, patvirtinta tą faktą, kad Jurbarkas buvo pasienio miestas. Koks vaistas išrašytas, nepavyko įskaityti – jis užrašytas ranka.

Kita signatūra iš M. Bregausko vaistinės dar įdomesnė ir informatyvesnė – jau iš nepriklausomos Lietuvos laikų. Tai rodo ir ant recepto Vyčio simbolis, ir atspausdinti lietuviški įrašai. Spausdintomis raidėmis užrašyta, kad tai M. Bregausko aptieka Jurbarke (yra ir mažomis raidėmis prancūziškas įrašas). Įdomiausia, kad nurodyta, jog „aptieka“ įsteigta 1825 metais. Kiek galima įskaityti ranka įrašytus skaičius – receptas išrašytas 1919 metais. Aiškiai matyti kitas ranka užrašytas įrašas, kad greičiausiai tepalas skirtas „p. Butkaus kumelei. Įtrinti kanopas“. Ir kaina, kad tas vaistas kainavo apie 6 litus. Paaiškėja, kad šį receptą naudojo ir kaip reklamą – tai įrodo įrašas ant signatūros, reklamuojantis vaistą – spausdintomis raidėmis užrašyta „Išmėgintas vaistas nuo kosulio, kokliušo ir tuberkuliozo – KOSULYN“.

Vaistininkas ir jo žmona iš Paryžiaus

Išsiaiškinome, kam muziejininkai ir pats Jurbarkas turi būti dėkingi už šiuos išsaugotus eksponatus. Paaiškėjo, kad tas pats jurbarkietis, kuris nurodė farmacijos ekspedicijai M. Bregausko muziejų, iki šiol dar dirba ten pat, universiteto bibliotekoje. Tai Algirdas Petraitis, kurio tėtis, pasirodo, dirbo pas tą patį vaistininką – buvo M. Bregausko mokinys Juozas Petraitis. Algirdas pasakojo, kad tuo metu Jurbarke veikė dvi vaistinės – kita buvo Kauno gatvėje. Abi konkuravo, bet senoji vaistinė, kaip ją vadino jurbarkiečiai, buvo vis tiek populiaresnė. Pats Algirdas iš tėčio pasakojimų žinąs, kad pats vaistininkas studijavo Paryžiuje ir kad iš Paryžiaus parsivežęs žmoną žydaitę. Šiokios tokios informacijos apie vaistininko žmoną yra jurbarkiečio kalbininko Arnoldo Piročkino knygoje. Čia ji aprašoma, kaip koncertuojanti ar paįvairinanti renginius Jurbarke grodama fortepijonu ar pianinu, kas reikštų, anot paveldosaugininkės, kad ji buvo „šviesi, išsilavinusi moteris“.

Abu gyveno antrame vaistinės pastato aukšte. Dar galintis papasakoti, kad šeštadienį, šabo dieną, žydai nieko negalėjo dirbti, tai tėtis eidavo ugnies užkurti.

Mirti išsivedė iš vaistinės

Algirdo tėčio atminty išliko ir tragiškas savo mokytojo žydo gyvenimo momentas – Juozo akyse liepos 3 dieną išvedė vaistininką sušaudyti. Matė, kaip išrikiavo gatvėje. Pasakojama, kad tai jį labai sukrėtė – buvo jaunas žmogus. Sušaudė tą pačią liepos 3 dieną ir ten pat, Naujasodžių kapinėse, kartu su skulptoriumi Vincu Grybu. Viename iš darbų radome įrašą, patvirtinantį tą faktą, kad vaistininkas ir skulptorius į mirtį žiūrėjo drauge. Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto magistrantės Simonos Tamošaitytės magistro darbe „Jurbarko žydų bendruomenė 1918 – 1941 metais“ pateikiami jurbarkiečio žydo C. Jofės pasakojimai apie tai, kaip skulptoriui Vincui Grybui buvo liepta mušti žydą, vaistininką Bregauską. Šis griežtai atsisakė ir nugara užstojo jį. Mirtininkams buvo liepta ne tik sau duobes išsikasti, bet ir vienas kitą šakomis, akmenimis ir kt. mušti. Kaip pasakojo A. Petraitis, M. Bregausko žmona su vaikais, spėjama, buvo išvežti į vieną iš koncentracijos stovyklų.

Ligas diagnozavo iš akių?

Gaila, bet M. Bregausko nuotraukų nėra išlikę. Tiesa, yra viena nuotrauka, kurioje įamžinta Jurbarko ligoninė 1940-1941 metais – tarp išsirikiavusių ir nuotraukai pozuojančių yra ir M. Bregauskas. Nuotrauką išsaugojo žinoma jurbarkietė Alma Puidokaitė, sukaupusi senojo Jurbarko krašto nuotraukų archyvą. Nėra nuotraukos, bet dar gyva toji vaistinė ir pats M. Bregauskas senųjų jurbarkiečių atmintyje. Kaip pasakojo A. Puidokaitė, vaistininkas atsimenamas kaip toks geras specialistas, kuris tik į akis pažiūrėjęs galėjo pasakyti, kuo žmogus negaluojąs ir kokių vaistų jam reikią.

Vaistinėje spjaudyti draudžiama

Farmacijos muziejaus istorikas R. Minevičius dar daug įdomaus pasakojo, kad žmonės pas vaistininką mieliau eidavo nei pas gydytoją – šiam mokėti už gydymą reikia, o vaistininkas nemokamai konsultuodavo. Ir apie muziejaus susikūrimą, ir apie tai, kaip menkai keitėsi pačių vaistinių vidus – carinės Rusijos laikais statytos išliko tokios pat ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Ir dar patikino, kad vaistininkai ne baltais chalatais klientus pasitikdavo – jų išvaizda priminė dabartinių valdininkų. Darbinė jų apranga buvo kostiumai. Dar istorikas atkreipė dėmesį į vieną lentelę, kurią vaistininkai pakabindavo, kad visi įeinantys matytų – užrašas skelbė, kad vaistinėje spjaudyti draudžiama. Tokių atvejų, matyt, nutikdavo valstiečiams atėjus. R. Minevičius pajuokauja, kad panašus užrašas vaistinėje galėtų pasirodyti ir karantino metu. Nežinia, ar tokia lentelė buvo M. Bregausko vaistinėje, bet neabejotinai vaistininkai visais laikais prižiūrėjo, kad viduje būtų švara ir tvarka.

Grįžtant prie senosios vaistinės pastato, norisi savo paieškas užbaigti iškalbingu pavyzdžiu, kodėl reikia saugoti tokius pastatus, jais rūpintis ir išlaikyti tokius, kokie jie buvo ir prieš šimtą metų. Šis pavyzdys visai apie kitą namą, gyvenamąjį, kuris atkurtas taip, kad džiugina ir savininkus, ir traukia praeivių akis. Pastarojo namo istorija tokia – po ginčų, ilgų įtikinėjimų ir net piktumų paveldosaugininkai įtikino šeimininkus ne transformuoti, o atkurti stengiantis išlaikyti pirminę šio statinio išvaizdą. Galutiniu rezultatu liko patenkinti ir patys savininkai, kuriems geriausias įvertinimas už pastangas buvo kaimynės žodžiai: „Ryte pažiūrėjau per langą ir sugrįžau į vaikystę, nes pamačiau tokį pastatą, koks jis tada buvo“.