Senolio sodyboje gyvena ir velniai, ir prezidentai

Stoniūnų kaimas, esantis Joniškio rajone, atrodo, niekuo neišsiskirianti gyvenvietė. Tačiau apie jį žino ne tik vietiniai, bet ir turistai iš įvairių pasaulio šalių – Vokietijos, Švedijos, Islandijos, Australijos ir net Filipinų. Kaimo vieškeliu pravažiuojantiems už akių užkliūva tolumoje stūksančio mūrinio malūno likučiai ir įvairiais medžio drožiniais apstatytas senas Alberto Žąsino namas, pažymėtas nuoroda – „Nesąmonių sodyba“.

„Joks aš senjoras“

Iš Gruzdžių kilusiam ir visą gyvenimą veterinarijos gydytoju dirbusiam Albertui Žąsinui – 89-eri. „Ar žinot, kad bendraujate su priešmirtiniu?“ – pokalbį pradeda pašnekovas ir netrukus priduria, jog birželio 17-ąją jam sukaks devyniasdešimt.

„Kaži, kas čia atvyks pasveikinti... Joniškio kultūros centro režisierė Violeta Tuomaitė tai tikrai“, – susimąstęs svarsto Albertas.

Vyras labai mėgsta spektaklius, pagal galimybes juose lankosi iki šiol. Kol sveikata leido, vaidino Joniškio kultūros centro suaugusiųjų teatre „Žiburys“. „Neseniai sutikau teatro režisierę. Sakau jai, kad jei bus koks spektaklis, kur reikės vaidinti mirusįjį, duok žinią. Aš mielai suvaidinsiu. Nieko nereikės daryti, nei tekstų mokytis, tik gulėti. Oi, tikrai suvaidinčiau“, – juokiasi senolis.

Beje, A. Žąsinas griežtai uždraudė jį vadinti senjoru. „Jei norit, rašykit „senelis“, „dėdė“, „senolis“, o geriausiai būtų mane vadinti seniu, bet suprantu, jūs gi dėl etikos nelabai galit“, – šmaikštauja toliau.

Drožiniuose – istoriniai įvykiai, politikai ir homoseksuali ragana

Garbaus amžiaus senolis drožinėti pradėjo tik nuo 1999-ųjų, kai jo gyvenimą palietė permainos. Atsikraustęs į sodybą, vyras sužinojo, kad kažkada šalia jos stovėjo kryžius.

„O ar aš negaliu išdrožti kryžiaus?“ – tuokart savęs paklausė niekada amatais ir juolab menais neužsiiminėjęs naujakurys. Nuo to viskas ir prasidėjo. Išdrožus ir pastačius kryžių, aplink sodybą, vėliau jos savininko pakrikštytą „Nesąmonių sodybos“ vardu, ėmė sparčiai kilti mediniai drožiniai.

Juose yra beveik visko – žmonių gyvenimų ir santykių, buities, religijos, pagonių dievybių, politikos ir net 2020-ųjų pabaigoje pasaulį sudrebinusio koronaviruso. „Neikit artyn, čia labai pavojinga forma – delta. Užsikrėsit, po to aš kaltas liksiu“, – mesteli šmaikštų įspėjimą, vos priėjus prie skulptūros.

Vaikštinėjant po sodybos teritoriją nesunku pastebėti buvusių bei esamų šalies prezidentų – Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos – skulptūras. Senolis yra išdrožęs ir savo kaimynus, moterį. Juk turint tokią draugiją gyvenimas nebus toks nuobodus ir pilkas.

Apžiūrinėjant medžio drožinius, galima pastebėti tam tikrą įvykių chronologiją – Lietuvos istorijos laikotarpį nuo karaliaus Mindaugo iki šių dienų politikos aktualijų. Yra krikščionių religijos būtybių – angelų ir velnių. „Angelų daugiau“, – sako senolis.

Nors politikų figūras jis linkęs priskirti nelabųjų kategorijai, garsiai pasvarsto, kažin kur jis pateks po mirties? Labiau norėtų pragaran, pas velnius. Pasak jo, ten juk linksmiau.

Paklaustas, kiek dabar skulptūrų puošia jo sodybą, Albertas atsako, kad daugiau nei pusantro šimto. Prasitaria, kad norėtų išdrožti Seimo pirmininką Saulių Skvernelį. Anot jo, nesunku būtų – veido bruožai ryškūs.

„O čia – homoseksuali ragana, dėvinti vaivorykštės spalvų diržą, netoliese – ateivis, kurį išdrožiau savo 86-ojo gimtadienio proga. Vis daugiau svečių“, – pasakoja Albertas.

„Čia ne meno kūriniai, o nesąmonės“

Savo kūriniais, išrikiuotais prie kaimo vieškelio ir visoje sodybos teritorijoje, A. Žąsinas nėra patenkintas. Anot jo, drožiniai yra prasti dėl paties autoriaus kaltės.

„Štai, Lietuvos Respublikos Prezidentas G. Nausėda... Nudažiau plaukus šviesiai pilka spalva, o bėgant laikui jie tapo tamsūs, dažai pajuodavo. Medinis prezidentas tapo į save nepanašus. Be to, ir ne toks gražus, koks išties yra... Tik dėl ūgio priekaištų neturiu. Ir daugelis medžio drožiniuose įamžintų asmenybių nelabai vykusios. Todėl ir „Nesąmonių sodyba“, – kritikos savo darbams negaili autorius.

Šalia G. Nausėdos medžio drožinyje įamžinta buvusi ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, prezidentė D. Grybauskaitė. „Nežinau, kokia mintis šovė galvon, bet mėlynos spalvos kostiumėlį perdažiau juodai. Pamačiau kartą per televizorių ją vilkint juodu kostiumėliu ir nudažiau“, – pats savo sprendimu stebisi A. Žąsinas.

Senolis kažkur atrado lovį ir jį panaudojo sodybos aplinkoje. Į jį netrukus buvo pasodinta medinė Seimo kiaulė.

Albertas savo rankomis sukūrė net svajonių moterį, tačiau iki svajonių moters, kaip pats sako, jai dar toli gražu. O kodėl gi? Atsakymas paprastas ir aiškus – rūko.

Aptarinėdamas kūjį, pjautuvą ir į juos nukreiptą špygą, vyras sako, jog čia yra tikrų tikriausia jo špyga. „Tai mano špyga, kol dar turėjau kumštį“, – paaiškina.

Anksčiau stovėjo Stalino, Hitlerio ir Lenino išdrožtos skulptūros, o šalia jų – Liuciferis. Pasak Alberto, pirmieji trys – žemiškieji velniai. Anksčiau Liuciferis stovėjo ant kelmo ir ant pirmų trijų minėtų šlapinosi, bet bėgant laikui kelmas supuvo. Tad stojo vieni šalia kitų, tačiau dabar ir jų neliko.

Tarp daugelio dirbinių yra nemažai objektų, skirtų alkoholiui. „Alkoholis yra pražūtis žmogui“, – mintimis dalijasi Stoniūnų kaimo gyventojas, kuris jau daugelį metų nevartoja nė lašo. Kaip pats sako, jau 15 metų net alaus negeria. „O kai dar buvo septyniasdešimt…“ – nebaigęs minties mirkteli akį.

Jaučiasi vienišas

Joniškio rajono gyventojas daugeliui pažįstamas. Iš matymo – tai tikrai! Turėdamas galimybę, vyras nuosavu automobiliu aplanko Pakruojo rajone esantį Lygumų miestelį, kur 1959 metais prasidėjo jo profesinė veikla. Dvidešimt metų teko gyventi Utenoje.

Dabar jis dažnai svečiuojasi gimtuosiuose Gruzdžiuose, kur amžinojo poilsio atgulė tėvai. Širdį suspaudžia, ir vienatvė tampa nepakeliamai sunki, kai prisimena savo vienintelį sūnų, policijos pareigūną Almantą, kuris šį pasaulį paliko sulaukęs vos 39-erių... Ten pat, Gruzdžiuose, ir jo amžinojo poilsio vieta.

Alberto brolis palaidotas Latvijoje. Anūkai toli, gyvena užsienyje arba dažnai keliauja po svetimus pasaulio kraštus. Kartais aplanko nuošaliame kaime gyvenantį senelį. O tada sodyboje būna tikra šeimos šventė. Visi kartu, visi būryje!

„Dažnai dalyvauju įvairių miestų religinėse šventėse, ypač gimtajame krašte. Ta proga apsilankau ir kapinėse. Einu, žiūriu – čia vienas mano bičiulis, čia – kitas, atgulę amžinam poilsiui. Tada pagalvoju ir apie save. Kiek čia man beliko... Tuo metu ypač pajuntu vienatvę“, – atvirauja pašnekovas.

Aktyviai naudodamasis socialine paskyra, Albertas su bičiuliais ir pažįstamais dažnai dalijasi savo kasdienybės akimirkomis, kuriose užfiksuota jo buitis, dalyvavimas renginiuose ir šventėse, išvykos, gamtos vaizdai. Kartais publikuojamos nuotraukos, o jose – laukymėje augantis medis ir įrašas „Vienišas, kaip ir aš“. Būna dienų, juk ne visos primena šventę...

Aktyvus renginių dalyvis

Albertas pagal galimybes aktyviai dalyvauja visose Joniškio rajone organizuojamose šventėse bei renginiuose. Ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos miestus pašnekovas pasiekia keliaudamas kartu su Joniškio rajono trečiojo amžiaus universiteto studentais, dalyvauja neformalaus švietimo programose, yra dviejų Trečiojo amžiaus universiteto fakultetų – Kraštotyros ir turizmo, Dvasinio tobulėjimo – klausytojas.

Joniškio r. savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka 2017 m. A. Žąsiną pripažino ištikimiausiu bibliotekos lankytoju, nes per savaitę jis stengiasi perskaityti po knygą. Regėjimu nesiskundžia ir puikiai mato be akinių, todėl gali džiaugtis skaitymo malonumu. Viena paskutiniųjų knygų, kurias perskaitė – apie Aušvicą. Vyras prisipažįsta, jog jam labiausiai patinka tikrais gyvenimo įvykiais paremti romanai, istorinės tematikos knygos.

Pokalbio metu Albertas prisiminė, jog 1976-aisiais kartu su bičiuliu iš Šiaulių dviem automobiliais net
30 dienų keliavo į Kaukazą, o kadaise per 10 dienų pasiekė Karpatus. Kiek keliauta, kiek miestų aplankyta! „O dabar jau iki Šiaulių bijau važiuoti. Vis tik sveikata nebe ta...“ – atsidūsta.

Gyvena malūnininko sodyboje

Vyras gyvena nuošalioje sodyboje, kurioje nėra jokių patogumų. Kibirais atsineša vandens, malkomis kūrena krosnį. Kaimynystėje gyvena dvi našlės. Abi aplanko kaimyną, kartu atsigeria kavos, pabendrauja, padiskutuoja, pasidalija rajono ir Lietuvos aktualijomis. Todėl, važiuodamas į miesto biblioteką, Albertas ne tik sau, bet ir kaimynėms po knygą paima.

Be kaimynių, A. Žąsinas turi ir kitus du draugus – katiną Princą ir šunį Grafą. Su šunimi vyras dažnai automobiliu vyksta į Joniškio miestą.

„Kartą atvykau į biblioteką, atidariau automobilio duris, o Grafas – tekinas į gatvę. Vienas nebūčiau pagavęs, sugauti padėjo bibliotekininkė“, – nuotykius mieste prisimena senolis.

Kartais, kai net visai nereikia nieko parduotuvėje, tačiau pasiilgsta žmonių, vyras sėda už vairo, šalia įsitaiso ir jo keturkojis draugas. Ir rieda abu pasižmonėti miestan, o Princas laukia judviejų namuose.

Senolis, pasakodamas, kad kažkada jo sodyboje gyveno toks Stankaitis, kuriam priklausė laukuose stūksantis akmeninis malūnas, pakviečia užeiti į sodybos vidų. Tik prašo nenustebti, nes ten – vienišo senolio buitis.

O trobos viduje iš karto parodo ant stalo pastatytą magnetolą, kurią neseniai įsigijo. „Dabar iki savo gimtadienio visu garsu klausysiu muzikos ir triukšmausiu. Juk gyvenu beveik vienkiemyje“, – juokiasi mėnesius iki jubiliejaus skaičiuojantis „Nesąmonių sodybos“ gyventojas. Vyras priduria, jog yra blogai, kad internetu nemoka įsigyti bilietų į koncertus ir kitus renginius. Todėl ir triukšmaus čia, savo namuose.

O namo prieangyje – būsimas medžio drožinys. „O tai aš. Su savo skrybėle. Tai bus paskutinis mano drožinys, skirtas 90-mečiui“, – paaiškina Albertas, nes jis nebijo pasijuokti iš savęs. Galbūt humoras ir lengva ironija ir padeda senoliui nugalėti vienatvę, atrasti tai, kuo gali pasidžiaugti.