Senjorės patarimas senjorams: „Nesėdėkite, eikite visur“

78 metų šiaulietė Genutė Vyšniauskienė – tikriausias energijos variklis. Visos jos dienos – suplanuotos: mankštos, šokių repeticijos, paskaitos, ilgi pasivaikščiojimai. Gyvena ji šia diena ir kitiems senjorams pataria: eikite, dalyvaukite visur, nesėdėkite.

Dienotvarkė – kaip pas prezidentą

„Blogai jus girdžiu, nes esu dabar miške. Vaikštau savo 10 kilometrų“, – ryte atsiliepia G. Vyšniauskienė, su kuria sutariame susitikti tos pačios dienos pavakary per šokių repeticiją.

Genutei šį pavasarį suėjo 78-eri. Ji labai užimta senjorė: dienotvarkė įtempta ir priplanuota aktyvių veiklų visai savaitei.

„Pirmadienį ėjome su lazdomis, o vakare buvo repeticija. Antradienį dvi mankštos: ryte ir vakare. Šiandien 10 kilometrų Salduvėje nuėjau ir čia dabar – šokiai, rytoj – vėl dvi mankštos, penktadienį – žygis į Salduvę senjorų dienai. O šeštadienį – pati ta senjorų diena. Visos dienos užimtos“, – intensyvų savaitės grafiką įvardija šiaulietė.

Ji sako, mažai namie būna, nes sėdėti užsidarius – ne jai. Dvi dukros, gyvenančios Vilniuje, net juokauja, kad negali ištaikyti, kada pas mamą apsilankyti. Ne jos su darbais ir vaikais taip užimtos, o aštuntą dešimtį bebaigianti jų mama.

„Kai tik išeini, susirandi draugų, plečiasi ratas, visada užimta, nebūnu namuose. Mano net dukros juokiasi: pas tave – kaip pas prezidentą, nėra kada atvažiuoti“, – juokiasi ir pati senjorė.

Gyvenimas – tai ėjimas

Genutė pasakoja, kad visą gyvenimą buvusi labai aktyvi: nuo pat vaikystės po namus, pėsčiomis į mokyklą, darbas – irgi nuolatinis ėjimas. Tai dabar judėjimas yra tapęs jos gyvenimo rodikliu: kol juda – tol gyva.

„Aš iš Jautmalkės kaimo kilusi, tai nuo pat vaikystės, kai tėvai į kolūkį išeidavo, mes su seserimi po ūkį viską tvarkydavomės, dirbdavome. Ir iki mokyklos Kurtuvėnuose kasdien po 5 kilometrus reikėdavo nueiti ir pareiti. Pradėjau į mokyklą eiti 6 metų. Gyvenome užkampy, kely, kur eidavau, pėdos būdavo tik arklio pramintos, tai žiemą man mažikei sniego būdavo iki pažastų“, – užgrūdinta gamtos ir darbų nuo pat vaikystės mena Genutė.

Vėliau, net ir į miestą persikėlus, darbas buvo toks, kad nuo ryto iki vakaro vėl ant kojų.

„21 metus dirbau draudimo agente. Tai įsivaizduokite, kiek turėdavau apeiti: kai išeini 6 valandą ryto, tai visą dieną laiptais aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn į ketvirtą ar penktą aukštą. Visą gyvenimą aš taip krutu ir krutu. Ėjau, einu ir eisiu, kol nenusvirsiu“, – pati iš savo nenuilstančio variklio juokiasi Genutė.

Dirbo ji net ir sulaukusi pensijos amžiaus – dar net 10 metų kasdien ateidavo tvarkyti patalpų Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Senjorė dėkinga Dievui už sveikatą: nei širdis nestreikuoja, nei sąnariai neskauda.

„Net nežinau, kur kokie sąnariai yra (žinau, aišku, nes kažkiek to mokiausi). Ir, ačiū Dievui, dar nepavargstu. Va šiandien 10 kilometrų Salduvės mišku nuėjau. Kai buvo karantinas, kai buvome uždaryti taip, kad būtum išprotėjęs tarp keturių sienų, tai aš pasirinkau sau maršrutą: nueinu iki Salduvės, po to iki Ginkūnų, paskui Salduvės kalną apeinu ir taip diena iš dienos, nesvarbu, koks oras“, – ir stebisi, ir džiaugiasi moteris.

Liga atnešė ir žilą plauką, ir gyvenimo džiaugsmą

Liekna, energinga, pozityvi. Tik raukšlelės ir žilstelėję plaukai išduoda, kad senjorė nebe pusamžė moteris. Jei kam nors atrodo, kad ji gavo išskirtinę sveikatos dovaną, netiesa. Būnant vidutinio amžiaus, Genutei teko įveikti labai sunkią, mirtiną ligą.

„Pražilau tai aš seniai, kai susirgusi sunkiai buvau. 42 metų ir vaikai dar maži buvo. Niekas nebetikėjo, kad pakilsiu, besvėriau tik 30 kilogramų, – sunki onkologinė liga vos nenukirto moters gyvenimo. – Vėžys, bet trenkiau jam per galvą. Po operacijos atsigavau.“

Genutė prisipažino, kad nuo tada skaičiuoja savo antrąjį gimtadienį ir gyvena lyg naujai gimusi.

„Labai pasikeičiau, net vaikai pastebėjo, kad pasidariau kitokia. Kokia kitokia? Iki tol aš į viską labai jautriai reaguodavau, ašarų esu išliejusi upeliais. O dabar į viską žiūriu lengvai, šiandien man gerai – ir gerai, dėl rytojaus nesijaudinu ir jo neplanuoju, nes nežinau, kas rytoj bus“, – gyvenimo džiaugsmo lyg vaikui galima pavydėti aštuntą dešimtį bebaigiančiai Genutei.

Judėjimas padeda atgauti jėgas

Genutės gyvenimas – mankštos, šokiai, šiaurietiškas vaikščiojimas, turizmo studijos Trečiojo amžiaus universitete – pavyzdys, kad amžius – ne priežastis sustoti. Todėl ji dejuojančių bendraamžių neguodžia ir kartu neverkia.

„Kas eina – tai visur eina. Kur į kokį nors būrelį nueini, tai vis sutinki tų pačių žmonių. O kas neina, tai neiškrapštysi niekur: tai tingiu, tai pavargau, tai skauda ką nors. Yra daug dejuojančių senjorų. Mano kaimynė sako: „Tau gerai, tu visur išeini.“ „O kas tave laiko pririšęs? Eik“, – sakau. Palinkėti visiems senjorams norėčiau aktyvumo, judėjimo. Nesėdėkite, eikite! Matau vaikščiodama net senutes su lazdomis, jos apeina kad ir mažiausią ratą, bet jos kruta kažkiek“, – ir savo, ir kitų patirtimi dalijasi senjorė.

Artėjant Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai, Genutė su draugėmis jau išanalizavo programą ir ketina aplankyti ir muziejų, ir paskaitų, ir turistinių žygių.

„Yra renginių senjorams. Jei nuo ryto į kavinę nueini – tai gausi kavos. Yra ir parodų, muziejų. Eisime pasižiūrėti į Venclauskių namus ir dar kur nors. Yra paskaitų. Aš galiu vieną kitą išklausyti, bet man reikia judėti. Aš pailsiu, kai judu, o ne kai guliu“, – energijos receptą išduoda G. Vyšniauskienė.