Senjorai pritaria: senatvėje reikia augti, o ne griauti save

Visuomenė senėja – senjorų daugėja. Ar gali būti laiminga senatvė? Pagyvenusių žmonių skundai dėl mažų pensijų, blogų kaimynų, prastos valdžios ir net santvarkos verčia abejoti. Ne kiekvienas metų naštos slegiamas vyras ar moteris gali pasigirti artimųjų dėmesiu, džiaugiasi gera sveikata – tai veikia jo nuotaiką. Tačiau kalbantis su senjorais paaiškėjo, kiek tarp jų yra pozityvių, gyvenimo džiaugsmą randančių, energijos nestokojančių žmonių.

Ieškoti džiaugsmo šaltinio

Į „Bangos“ redakciją užsukusi gargždiškė pensininkė skundėsi savo bendraamže kaimyne. „Aš sutariu su jaunais kaimynais, auginančiais vaikus, o mes, pensininkai, jai trukdome dieną naktį – kiekvienas garsas ją nervina, – dėstė gargždiškė. – Vis priekaištauja, kaltina, kad dulkinu ant jos buto langų, kad vasarą balkone vanduo bėga iš gėlių vazonėlių. Nieko nedulkinu, balkone gėlių nebeauginu, bet vis tiek neįtinku.“ Laikraščio skaitytoja pridūrė, jog kaimynė ne tik ja nepatenkinta – ir maža pensija, nors būdama darbinga mažai tedirbo ir pakankamo stažo nesukaupė, peikia valdžią, nepriklausomybės laikus.

Lietuvos psichologų sąjungos narys Albinas Bagdonas, paklaustas, kaip padėti šiems senjorams, atsakė lakoniškai: „Visų pirma pagalvoti, kodėl tokia maža pensija, ir kad yra žmonių, kurie visai jos negauna, arba numirė taip ir negavę. Ir pamąstyti apie tai, kas tokie renka blogą valdžią ir ar jie patys būtų geresnė valdžia.“

Kiti psichologai sako, jog senatvėje turime augti, o ne griauti save. Ieškoti džiaugsmo šaltinio: gamtoje, vaikuose, poezijoje, muzikoje, gerumu dalintis su kitais bendraamžiais. Pačiam žmogui reikia susigalvoti, kaip tapti laimingam ir vertingam.

Nori bendrystės

„Pensijos užtenka, dar pasitaupau – valdžia žino, kiek duoti, – šyptelėjo sausio mėnesį 80-mečio sulaukusi Birutė Ubartienė iš Judrėnų miestelio. Iki vidutinės pensijos trūksta kelių dešimčių eurų, bet moteris nesiskundžia – trokšta tik sveikatos.

Prieš metus palaidojusi vyrą, su kuriuo nugyveno daugiau nei pusę amžiaus, suspėjusi atšvęsti auksines vestuves, nuo vienatvės gelbstisi klausydamasi radijo. „Mano kaimynai geri – nueinu pas juos, pasišnekame“, – kalbėjo B. Ubartienė, viena iš vyresnių miestelio gyventojų.

Ji sekmadieniais, ir ne tik, nepraleidžia Mišių Judrėnų bažnyčioje, dalyvauja renginiuose kultūros namuose. „Stebiuosi, kad po pamaldų moterys skuba namo. Aš noriu būti tarp žmonių – save parodyti ir į kitus pažiūrėti, todėl einu į kaimo žmonių susibūrimus, – šypsojosi senjorė ir pridūrė: – Tegul pasižiūri jaunimas, koks bus po kelių dešimtmečių – metai teka kaip vanduo.“ Pajudrio kaime prieškariu gimusiai moteriai teko patirti įvairius laikus. Sovietmečiu ūkyje dirbo buhaltere, bet ilgiausiai – bitininke.

„Mano mama sulaukė 95-erių metų – tiek turiu sulaukti ir aš“, – šypsojosi 80-metė. Ir pridūrė: „Kai Dievas pirmoje vietoje – nuo kūdikystės mane pratino prie tikėjimo, tai viskas savo vietoje.“

Svarbu, kad artimieji netoliese

Joana Politienė iš Rudaičių – vienišė, kaip prisipažino, nemėgsta vaikščioti po kaimą. Visgi trokšta iškloti, kas per gyvenimą širdyje nusėdo. Ir trykšta jausmingi žodžiai tarsi skaidrus šaltinio vanduo.

„Esu našlė 57-erius metus, – susigraudinusi ištarė 83-ejų metų Joana. – Vienais metais susituokėme, o kitais metais, per mano gimtadienį, vyras žuvo. Jis dirbo traktorininku melioracijos įmonėje – su traktoriumi nuo žvyro krūvos į duobę nugarmėjo.“

J. Politienė šito neužmirš, kol gyva. Vienai teko užauginti, į mokslą išleisti dukrą, kurios nuotrauką spaudžia prie krūtinės, sakydama, kad ši – jos brangenybė.

Joana vienumoje leidžia dienas – kambarį išsišluoja, krosnį užsikuria. Jos draugas – radijas. „Pavasarį paprašau kaimynų išdirbti žemę ir pasisėju daržovių, pati nusiraviu. Aš visada judu“, – žvaliai kalbėjo rudaitiškė. Jos pensija kukli – truputį daugiau nei 200 eurų, nors sunkiai dirbo kolūkyje. Bet pašnekovė tvirtina, kad užtenka.

J. Politienei didžiausias džiaugsmas, kad artimieji neemigravo. Vienas anūkas buvo išvykęs į užsienį, bet po dvejų metų grįžęs pasakė, jog niekur nėra geriau nei Lietuvoje.

Garbaus amžiaus sulaukusi rudaitiškė nesiskundžia ir sveikata. „Mano mama mirė sulaukusi 85-erių metų, net neapsilankiusi pas gydytoją. O ko man eiti?“ – retoriškai ištarė J. Politienė.

„Senatvė gali būti graži, laiminga, tik nereikia liūdėti“, – tvirtino 85-erių metų sukaktį šiemet minėjęs Modestas Galdikas iš Priekulės. Jis su draugais žaidžia šaškėmis, stalo tenisą. Priekuliškis taip pat džiaugėsi, kad vaikai, anūkai ir proanūkiai neemigravę – gyvena Vilniuje.

Gyvenimo pilnatvę teikia ir tai, kad gyvena su žmona. Vyras pasigyrė, jog kartu jau 58-eri metai. „Mes skaitome knygas, domimės politika, sprendžiame, už ką balsuoti“, – linksmai kalbėjo senjoras.

Prasminga veikla tolina liūdesį

Gargždiškė Elena Liutkienė dalyvauja Visuomenės sveikatos centro projekte „Aš judu 60 +“, nors jai 82-eji metai. Per savaitę tris kartus ateina į miesto sporto salę mankštintis, apsilanko ir paskaitose. „Su draugėmis nueinu į kavinę kavos išgerti, – šypsodamasi pasakojo buvusi medikė. – Esu laiminga, nes mane supa geri žmonės, man nieko netrūksta.“

E. Liutkienė prisipažino, kad jai dabar viskas įdomu. „Kas kur veža, ten važiuoju, dalyvauju“, – žvaliai ištarė ji. Pernai keliavo į susitikimą su Popiežiumi Kaune, nuvyko į tremtinių renginį. „Man viskas gerai. Nesuprantu, kodėl žmonės dejuoja? Juk tai tik sveikatą blogina“, – stebėjosi gargždiškė. Ir juokais pridūrė, kad negali blogai kalbėti apie valdžią, kai ji didina pensiją.

O štai fotografams mėgėjams ant kupranugario Negyvosios jūros pakrantėje pozavusi 80-metė gargždiškė Kazimiera Sipienė gali būti gyvenimo džiaugsmo senatvėje pavyzdys. Bendraamžiams ir jaunesniems. „Aš dar nesijaučiu sena, – juokėsi ji. – Aš turiu daug veiklos, o kiti sulaukę pusamžio jaučiasi pavargę, tingi.“ K. Sipienė ne tik sodo sklype su vyru užsiaugina įvairiausių daržovių, skina vaisius ir uogas – ji aktyviai dalyvauja Gargždų parapijos bendruomenės veikloje, kasmet keliauja su piligrimais į tolimiausias užsienio keliones.

Suvaržytų iniciatyvų žmonės

Vyresnio amžiaus žmonėms taip pat reikia save įprasminti, taigi ieškoti prasmingos veiklos. Visuomenė modernėja, tačiau, pasak Klaipėdos apylinkės teismo Gargždų rūmų teisėjos Jurgitos Grigonienės, posovietmečio senjorai – suvaržytų iniciatyvų žmonės. „Dalis jų nesugeba patys susirasti patinkančios veiklos – jiems atrodo, kad nebedirbdami darbovietėje yra nebereikalingi. Todėl reikėtų jiems pasiūlyt, pavyzdžiui, vaikų centre mokyti vaikus rankdarbių arba globos namuose atlikti kai kuriuos darbus“, – kalbėjo teisėja.

Ji pastebėjo, kad vyresnės kartos žmonės retai renkasi savanorystę. J. Grigonienė apgailestavo, jog dėl vienatvės, socialinės atskirties vyresnio amžiaus žmonės neretai tarpusavyje bendrauja kilnodami taurelę ir... kai kurie atsiduria net teisme.

Teisėja labai palankiai vertino Gargžduose veikiantį Trečiojo amžiaus universitetą, kuriame toks įvairus veiklos pasirinkimas pagal pomėgius, ir koks puikus užimtumas.