Seniūnas ant dviejų kėdžių, bet mylimas ir gerbiamas abiejose valdose

Vienos didžiausių Alytaus rajono seniūnijų seniūnas sėdi ant dviejų kėdžių, jau kurį laiką dirba per dvi seniūnijas – Simno ir Miroslavo. Jam nestinga energijos ir noro nuveikti svarbiausius darbus, o apie tai, kaip jam sekasi, kalbamės su Simno ir kartu – laikinai einančiu pareigas Miroslavo seniūnu Vladu ČEPONIU.

– Simnas – istorine praeitimi garsus kraštas. Ar sunku būti vienos iš didžiausių rajono seniūnijos vadovu?

– Niekada nebuvau lengvo darbo ieškotojas. Manau, ir diena greičiau praeina, kai turi darbo, kai esi reikalingas kitiems. Man netgi įdomiau ten, kur daug veiklos, bendravimo su žmonėmis.  Nežinau, kokio gyventojams reikia seniūno, bet matau, kad jiems mano paprastumas tinka. Aš nebijau pėsčias po Simną vaikščioti – sutinku žmones, užkalbinu, ranką paduodu, apie reikalus pakalbam.

– Alytaus rajono savivaldybėje dirbate jau labai daug metų.  Kokia ta patirtis?

– Esu baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, ekonomisto – organizatoriaus specialybę. Iki 1993 m. dirbau žemės ūkyje. Vieną kadenciją buvau Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys. 1993 – 2004 m. dirbau Parėčėnų kaimo pagrindinėje mokykloje, persikvalifikavau, įgijau mokytojo specialybę, dėsčiau tiksliuosius mokslus: matematiką, fiziką, vėliau – dar ir kūno kultūrą. Dirbdamas mokykloje,  išmokau naudotis kompiuteriu, vėliau netgi turėjau vaikų informacinio raštingumo būrelį. Tai gyvenime man tikrai pravertė.

Vėliau seniūnijose pradėjau dirbti žemės ūkio specialistu. Buvau pastebėtas ir valdžios – Nacionalinė mokėjimo agentūra ir Žemės ūkio ministerija apdovanojo padėkomis (juokiasi).

Nuo 2018 m. kovo esu Simno seniūnas. Džiaugiuosi, kad mano darbas savivaldybės vadovų yra vertinamas. Praėjusiais metais Savivaldos dienos proga buvau apdovanotas mero Algirdo Vrubliausko padėkos raštu už gerą darbą, pagalbą seniūnijos gyventojams. Tokie pagyrimai įkvepia naujiems darbams, neleidžia užsisėdėti.

– Gyvenate arčiau Miroslavo, bet užimate Simno seniūno pareigas. Kodėl?

– Manau, kad Simnui jaučiu skolą. Čia baigiau vidurinę mokyklą – tai buvo labai svarbus mano gyvenimo etapas. Dirbdamas Simne sutinku daug pažįstamų, klasės draugų, netgi savo buvusių  mokytojų. Galiu pasakyti, kad patekau į tikrai gerą kolektyvą. Niekada nebijau klausti, jeigu ko nežinau, ir savo darbuotojams visada sakau: jeigu moki paklausti, tai jau pusė darbo.

– Kas pasikeitė seniūnijoje, pačiame Simno mieste per Jūsų vadovavimo metus?

– Seniūno toks darbas, kad pirštu parodyti ir pasakyti, jog štai aš čia kažką padariau, – neišeina. Seniūnas yra tas žmogus, kuris vienas iš pirmųjų pastebi, išgirsta iš gyventojų, seniūnaičių, bendruomenių pirmininkų apie susidariusią problemą, atsiradusį interesą ar poreikį, norą tvarkyti kurį nors konkretų objektą, pvz., kaimo kelią. Tada darome pasitarimus, svarstome, dėstome prioritetus, žiūrime, kas yra svarbiausia. Tariamės su savivaldybės vadovais. Norisi tų darbų padaryti kuo daugiau, bet viskas – pagal galimybes.

Pirmasis mano, kaip seniūno darbas buvo organizuoti medelių sodinimą ir jų laistymą Birutės bei Vytauto gatvėse. Seniūnija gali pati atlikti daug būtiniausių darbų. Reikiamos technikos įsigyti padėjo Alytaus rajono savivaldybė. Dabar turime technikos vandeniui siurbti ir laikyti, kad būtų galima lengviau laistyti augalus. Iš savivaldybės pagalbiniams darbams gautas traktorius. Su juo galima valyti ir barstyti kelius, šluoti gatves, žolę pjauti. Gyventojai labai patenkinti, kad Simno kapinėse įvestas vandentiekis, atnaujintas pėsčiųjų takelis, padarytas drenažas.

Vis dėlto, didžiausias įgyvendintas projektas – Pavasario gatvės kvartalo renovavimas. Įdėta daug darbo ir širdies. Įrengta automobilių stovėjimo aikštelę, nutiestas pėsčiųjų takas nuo kvartalo iki Giluičio ežero paplūdimio, įrengtas apšvietimą. Manau, žmonėms čia dabar gyventi yra patogiau ir jaukiau.

Kalbant apie Giluičio ežero paplūdimį, ten naujas lieptas pastatytas, įrengtos persirengimo kabinos, išasfaltuota dalis tako, kitą – skaldele išklota, sudėti atitvarai, kad nebūtų niokojama infrastruktūra. Šiais metais pastatytos dvi naujos pavėsinės.

Simne taip pat įrengtos pusiau požeminės atliekų surinkimo aikštelės. Daugiabučių namų renovacija vyksta ne tik mieste, bet ir seniūnijos kaimuose. Įrengtos daugiafunkcinės sporto aikštelės Ąžuoliniuose, Verebiejuose, Mergalaukyje, vaikų žaidimų aikštelė – Angininkuose. Baigti Simno gimnazijos fasado atnaujinimo darbai, stadiono rekonstrukcija.

– Sakoma, darbai niekada nesibaigia, kokių planų turite ateičiai?

– Artimiausiu metu vyks naujos ambulatorijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir greitosios medicinos pagalbos punkto pastato statyba, numatyti kultūros centro renovacijos darbai. Jau greitai ir mes, seniūnijos darbuotojai, grįšim atgal į atnaujintas seniūnijos patalpas.

Ateities gatvėje nutiestas pėsčiųjų takas, įrengtas jo apšvietimas. Liko tik pagražinimo darbai. Dar bus asfaltuojama kelio dalis ties Komisaruvkos kaimu. Bus tiesiamas pėsčiųjų takas nuo Melioratorių gatvės iki kapinių.

– 2020 m. Simnas buvo paskelbtas mažąja Lietuvos kultūros sostine. Ką toks titulas reiškė Jums ir visiems seniūnijos gyventojams?

– Tais pačiais metais buvo minima ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios 500 metų sukaktis. Buvo numatyta ir surengta daug įvairių kultūros renginių, bet prasidėjus COVID-19 pandemijai, dalis veiklų buvo apribotos.

Vasarą surengta įsimintina šventė, kurioje buvo paskelbtas Alytaus rajono garbės pilietis – tai simniškių mylimas ir gerbiamas kardinolas Sigitas Tamkevičius. Sulaukėme išskirtinių koncertinių programų, tokių, kaip „Tenoriada“, bibliotekoje surengta kraštiečio Vytauto Kasiulio darbų  paroda, dalyvavo daug garbingų svečių. Tikiu, kad seniūnijos gyventojai šiais renginiais džiaugėsi ne mažiau už mane.

– Kokie dar renginiai vyksta Simne, kuo žmonės domisi?

– Tradicinis seniūnijos renginys, kuris į Simną sukviečia daug žmonių, yra pavasarinis „Kaziuko kermošius“. Jį organizuojame visi: seniūnaičiai, seniūnijos darbuotojos, bibliotekininkės, kiti pagalbininkai.

Bendruomenės taip pat kasmet rengia savo šventes. Kiekvienas metais vyksta įvairios sporto varžybos.

– Simno seniūnija yra viena iš didžiausių Alytaus rajone, kuo dar ji išsiskiria iš kitų, žvelgiant Jūsų akimis?

– Neabejotinai tuo, kad čia yra derlingiausios žemės. Veikia labai stipri „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovė. Ūkininkų, žemdirbių, deklaruojančių žemes, yra apie 450. Simno ūkininkai – vieni iš stambiausių Alytaus rajone.

Taip pat Verebiejų kaime veikia mėsos gaminių įmonė „Riamona“, UAB „Riešutas ir uoga“ augina lazdyno riešutus ir trešnes, Ąžuoliniuose yra siuvimo įmonė „Virtual Business Corporation“, Kalesninkuose – eksperimentinis žuvų veislynas. Tad žmonėms netoli namų yra darbo.   

– Neseniai buvo paskelbtas konkursas Miroslavo seniūno pareigoms užimti. Gal ir Jūs dalyvavote, juk Miroslave esate populiarus?

– Tikėjausi, kad bus toks klausimas (juokiasi). Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesvarsčiau. Simne jau susigyvenau, neblogai sekasi. Gyventojai irgi pajuto, kad galiu išeiti, prašė to nedaryti. Įsiklausiau į jų nuomonę. Kadangi pats gyvenu Miroslavo seniūnijoje, tai, jeigu reikės naujam seniūnui, ir taip padėsiu, patarsiu.

– Kalbame tik apie darbą, apie reikalus. Ar bent turite šiek tiek laisvo laiko, ką veikiate laisvalaikiu?

– Ką veikia kaimo žmogus ir dar  žemės ūkio specialistas?  Šiek tiek užsiimu žemės ūkiu, bet nesu stambus ūkininkas. Nebijau sėsti į traktorių – nuo to nuotaika tik pagerėja.

Mėgstu keliauti. Užsieny smagu pasižvalgyti, bet ir Lietuvoje yra daug ką įdomaus pamatyti, pažinti.

– Ačiū už pokalbį!