Seniausios Lietuvos medinės bažnyčios varpinėje daugiau nei po šimto metų vėl išgirsime varpo dūžius

Jau šiemet, po daugiau nei 100 metų pertraukos, senojoje Stelmužės varpinėje vėl išgirsime varpo dūžius. Naujojo varpo pakabinimas, jo mušimo mechanizmo įrengimas bei paleidimas taps dar vienu svarbiu įvykiu Stelmužės dvarvietės atgaivinimo istorijoje.

Stelmužės dvaro kompleksui priklausantis XVI amžiaus palikimas – Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia ir varpinė – vieni iškiliausių ir seniausių išlikusių medinės sakralinės architektūros statinių Lietuvoje. Senasis Stelmužės varpas, kaip ir dauguma varpų Lietuvoje, dingo dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Artinantis vokiečių kariuomenei, Rusijos imperijos valdžia nutarė nepalikti priešui žaliavos karo pramonei ir davė įsakymą varpus nukabinti ir išgabenti į Rusijos gilumą. Tuo metu išvežta apie 90 proc. bažnyčiose turėtų varpų.
 
Naujasis varpas Stelmužės varpinėje kabinamas Zarasų rajono savivaldybės, Zarasų krašto muziejaus ir kolekcininko Ramučio Petniūno iniciatyva. R. Petniūnas prisimena, kad idėja padovanoti Stelmužės varpinei varpą jam kilo pirmą kartą čia apsilankius, pakerėtam šios vietos dvasios, jos ypatingos gamtos, istorijos ir kultūros dermės. „Stelmužės istorija yra nepelnytai užmiršta, todėl ir kilo mintis šią vietą atgaivinti, pažadinti, o varpas tam puikiai tinka. Juk, jei varpas muša, tai reiškia, kad vieta yra gyva“. Stelmužės varpinei dovanojamas varpas pagamintas 1889 m. Rygoje. Varpo kilmė dera su šios vietos istorija, nes netoli Latvijos sienos esanti Stelmužė šimtus metų priklausė dabartinės Latvijos teritorijoje klestėjusiai Kuršo kunigaikštystei.
 
Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė buvo pirmoji palaikiusi naujojo varpo pakabinimo idėją Stelmužės varpinėje. Varpo mechanizmo įrengimo darbu parėmė Zarasų rajono savivaldybė. Zarasų krašto muziejaus direktorius Arvydas Veikšra palaikė šią idėja ir pabrėžė, kad būtent varpo mechanizmo įrengimas ir  buvo vienas sudėtingiausių šios idėjos realizavimo iššūkių, pareikalavusių itin daug pastangų. „Varpo dūžių intervalą skaičiuojantys krumpliaračiai buvo pagaminti pasinaudojus senųjų varpinių laikrodžių mechanizmų principu. Turėjo būti tiksliai apskaičiuotas krumplių skaičius ir perdavimo mechanizmų dydžių santykis, kad varpas skambėtų teisingu, žmogaus ausiai priimtinu intervalu“.

Naujasis Stelmužės varpas pirmą kartą suskambės šių metų rugpjūčio 3 d. 12 val., ir nuo tada kiekvieną dieną lygiai vidurdienį muš 12 dūžių. Ši valanda ir skaičius taip pat turi simbolinę prasmę. Tradiciškai 12 val. mušantis varpas kviesdavo „Viešpaties Angelo“ maldai, o šios maldos žodžiai ir prasmė gražiai susisieja su Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčios pavadinimu.  

Stelmužės dvaro atgaivinimas ir naujo varpo įrengimas yra svarbus žingsnis istorijos ir kultūros puoselėjimo kelyje. Šis projektas ne tik suteikia naują gyvenimą istorinei vietai, bet ir sugrąžina į mūsų gyvenimą prarastą simbolį – varpo dūžius.

Apie Stelmužės bažnyčią ir varpinę

Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus filijinė bažnyčia laikoma seniausia medinės architektūros palikimu Lietuvoje. 1567 m. Gothardo Ketlerio priimtas bažnyčių statybos sprendimas paskatino ir privačių, šeimos pavarde pavadintų, bažnyčių kūrimąsi XVI pabaigoje ir XVII a. pradžioje.  Sena, medinė Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus filijinė bažnyčia (kadaise vadinta  Berkenų bažnyčia, kai kuriuose šaltiniuose vadinta Berkenų koplyčia) yra XVI amžiaus palikimas. Rankraštyje minimas labai įdomus faktas „Dar šiandien Šteinenzėje[1] stovi XVI a. koplyčia, vadinama Berkenų koplyčia, kurios chore yra keturių dalių švino rėmu langas, kurio dviejose viršutinėse stiklo dalyse pavaizduotas Berkenų herbas. Šioje koplyčioje nuo 1596 m. tarnavo pastorius iš Egipto, gyvenęs kaimyniniame Fiurstenbergų (Fürstenberg) dvare.“ Liuteroniškai  Stelmužės bažnyčia buvo aptarnaujama Egiptės pastoriaus, bet 1707–1711 m. turėjo savo kunigą Hermaną Konradą Štenderį. Po 1711 m. Stelmužės bažnyčia ir pastoratas buvo ilgai neminima. 1785 m. vėl minima Stelmužės bažnyčia, bet kaip Kalkunės filią. Vėliau kurį laiką ji stovėjo uždaryta, nes Stelmužės bendruomenė tapo katalikiška. O XIX a. pradžioje liuteroniška Stelmužės bažnyčia buvo perduoda katalikams ir ją aptarnavo Alūkštos vienuolyno vienuoliai.

Stelmužės bažnyčia pastatyta vien pjūklu ir kirviu, tik durų lentos sutvirtintos vinimis. Nedidukė bažnyčia yra stačiakampio plano, paprastų formų, vienanavė. Puošniausias ir išskirtinis pastato eksterjero elementas – pagrindinį fasadą juosiantis dvylikos kolonų portikas. Įdomu tai, kad kolonos supa prienavį iš visų trijų pusių – tai pakankamai neįprastas architektūrinis sprendimas, kurio pavyzdžių Lietuvoje yra labai nedaug. Bažnyčios viduje yra išlikusių vertingų baroko puošmenų: 1713 m. Subatės/Stelmužės meistrų kurtas altorius su skulptūromis ir sakykla, iš akmens iškaltas ir metaliniu lanku sutvirtintas grūstuvo formos indas, skirtas šventam vandeniui laikyti, du iš metalo pagaminti, barokiškais ornamentais papuošti nešiojami šviestuvai.
 
Stelmužės varpinė atsirado kiek vėliau – ji pastatyta XVII a. Architektūriškai tai gana retas Lietuvoje varpinių tipas, kurį sudaro apjungtos dvi skirtingos formos: varpų bokštas ir sandėlis.