Senamiesčio architektūrą pamačiau kitomis akimis

Netikėtai šiais mokslo metais patekau į vokiečių architektūros sūkurį. Ir nemaniau, kad taip toli nueisiu ir tiek daug sužinosiu.

Anksčiau apie tai turėjau tik labai epizodišką supratimą: vokiečių architektūra neišsiskyrė iš bendro Europos konteksto, gal tik suvokiau, kad tai nepanašu nei į gotiką, nei į renesansą ar baroką. Tik įsigilinusi į atskirus vokiečių architektūros elementus, ėmiau suvokti esmę – tai atvėrė kitokį vaizdą ir kitokį suvokimą. Supratau, kad kiekvieną kartą vaikščiodama tomis gatvėmis, kuriose stovi vokiečių architektūros pastatai, nebuvau pastebėjusi jų išskirtinumo ir grožio. Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta patyrinėti gimtajame krašte vyraujančius architektūros stilius – fachverką ir bauhauzą.

Pirmosios patirtys prasidėjo dar spalio mėnesį, kai netikėtai iš savo vokiečių kalbos mokytojos gavau pasiūlymą dalyvauti projekte „Fachverkas – vokiškasis statybos stilius mano krašte“. Jame dalyvavo įvairių klasių mokiniai, besimokantys vokiečių kalbos. Pirmoji mūsų užduotis buvo kūrybinė, galima sakyti, namų darbai. Iš popieriaus turėjome pagaminti fachverko stiliaus namelius, kuriuos spalvinome, lankstėme, klijavome ir nešėme mokytojai. Ši užduotis buvo mūsų bilietas į kitą etapą. Pabaigę „statybos“ darbus, išvykome tokių namų ieškoti Klaipėdos senamiestyje. Keliavome apžiūrėti senuosius fachverkinius pastatus, juos turėjome fotografuoti ir išrinkti gražiausias nuotraukas, kurias vėliau siuntėme mokytojai. Taip pat apsilankėme Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centre.

Ši išvyka buvo naudinga, nes savo akimis pamatėme istorinius pastatus, juos palietėme, pajautėme kiekvieną fachverkinių pastatų nelygumą, detalių reikšmingumą. Gimnazijos skaitykloje buvo atidaryta projekto paroda su mūsų „statytais“ namais ir nuotraukomis. Dabar eidama ar važiuodama Klaipėdos gatvėmis, negaliu nepastebėti šių išskirtinio grožio pastatų.

Metų pradžioje vokiečių kalbos mokytoja paskatino užpildyti paraišką organizuojamoms dirbtuvėms „Klaipėdos bauhauzas“. Terminas baigėsi vasario pradžioje, laukti buvo sunku, nes labai norėjosi gauti teigiamą atsakymą. Pagaliau gavau kvietimą atvykti į Simono Dacho namų organizuojamas dirbtuves. Dirbtuvių tikslas – sukurti maršrutą, apjungiantį Klaipėdos bauhauzo architektūros objektus. Susipažinau su kitais projekto dalyviais ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Vilniaus, Šiaulių. Po centro vadovo dr. Vaido Petrulio paskaitos sužinojome, kaip gatvėje atpažinti bauhauzinį pastatą. Po to vėl susiruošėme į senamiestį. Vaikščiojom po miestą, ieškojom bauhauzo pastatų, lyginome juos, fotografavome. Per 3 valandas apėjome Klaipėdą išilgai ir skersai, išvaikščiojom ilgiausias ir trumpiausias gatveles. Vėliau prasidėjo informacijos apie objektus paieška, jų atranka maršrutui. Žinoma, vieniems sprendimų neteko daryti, mums padėjo ir kūrimo mokymus vedė Klaipėdos valstybinės kolegijos Turizmo ir rekreacijos katedros lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė. Aptarę visus rūpimus klausimus, gavome ir namų užduotį: turėjome surinkti informaciją apie paskirtus objektus. „Bauhauzinam Klaipėdą“ – taip pavadinome mūsų sukurtą maršrutą apie Klaipėdos modernizmo architektūrą. Visą medžiagą bus galima rasti internete. Baigus visus darbus, beliko laukti, kada maršrutas pateks į viešumą ir galėsime pasidžiaugti, kad prisidėjome prie tokio didelio darbo – paminėjome bauhauzo 100-ąjį jubiliejų. Smagu buvo pabendrauti su įdomiais žmonėmis, gauti naujos patirties, išmokti ir sužinoti daug naujo. Esu labai dėkinga tiek Simono Dacho namams, tiek Vilniaus Goethe Institutui už suteiktą progą ir nuostabų laiką, praleistą kūrybinėse dirbtuvėse.

Galiu pasidžiaugti, kad, baigiantis šiems mokslo metams, praplėčiau savo akiratį – sužinojau daug naujo apie Vokietijos istoriją, architektūrą. Tai ne tik suteikia teigiamų emocijų, bet ir duoda gausių vaisių, kuriuos išsinešu į gyvenimą. Ne tik vokiečių kalba mane žavi ir stebina, bet ir pati Vokietija. Pasitaikius progai, labai norėčiau nuvykti ten ir pamatyti tiek bauhauzo, tiek fachverko tipo pastatų ir juos palyginti su tais, kuriuos pažinau savo gimtajame krašte.

Eglė MARTINKUTĖ, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos IIa klasės mokinė