Senąjį parką gaivinti padeda legendiniai „Šilo geniai“

Senasis Pasvalio miesto parkas vadinamas kultūros ir poilsio parku. Ne taip seniai buvo laikas, kai čia negalėjai rasti nei vieno, nei kito. Bent jau tikrąja, prigimtine tų žodžių prasme. Buvo kalbų, diskusijų, svarstymų, ką daryti su parku. Akivaizdu, kad šio amžiaus pradžioje viešųjų erdvių pasiūla mieste pralenkė paklausą, atsirado Smegduobių parkas, poilsiui pritaikytas Svalios slėnis, spindi Vytauto Didžiojo aikštė. Išties dėkingas pasirinkimas renginiams, aktyviam poilsiui.

Vis dėlto vyresnės kartos pasvaliečių sentimentai neabejotinai priklauso senajam parkui. „Bobų vasara“, „Pop šou“, Joninės, šokių, sporto šventės, vandens dviračiai Šilo ežerėlyje. Futbolo stadione rungtynes yra žaidęs net legendinis Panevėžio „Ekranas“. Patys žmonės kūrė parko istoriją. Prieš keletą metų atsirado ženklų, kad jie vis dar laukiami. Įrengtas modernus kempingas su poilsio nameliais. Sezono metu jaunimo sporto stovyklos keičia viena kitą. Šilo ežerėlyje apgyvendintos žuvys kasmet stropiai šalina želiančią nepageidaujamą vandens augmeniją ir neleidžia užpelkėti. Didžiulis, daug kam netikėtas „prisikėlimas“ įvyko pernai – buvo rekonstruota parko estrada. Ji mena tūkstantinius Sąjūdžio mitingus, poeto Bernardo Brazdžionio sutiktuves, daug kitų iškilmių. Lygiai prieš metus į II Šiaurės Lietuvos chorų festivalį žmonės traukė būriais, kokių parkas neregėjo paskutinius penkiolika metų. Dar šiemet Panevėžio gatvėje atsiras kelio ženklai, kurie nukreips miesto svečius ne tik į kapines, bet ir į kultūros bei poilsio parką.

Skulptūras prikėlė naujam gyvenimui

Pavasaris geriausiai parodo, koks reikalingas yra parkas žmonėms. Pėsti, su dviračiais, riedučiais. Apšviestuose takuose su jais prasilenksi ir vėlesniu metu. Praėjusių metų rudenį „Šilo geniai“ pasirūpino, kad parko svečiai ne tik kvėpuotų geru oru, bet ir turėtų į ką akis paganyti. Ėmėsi ilgai laukto, tikrai pribrendusio ir gal net šiek tiek pavėluoto projekto – atnaujinti medines skulptūras. „Šilo geniai“ pasvaliečių kalboje seniai tapo bendriniu pavadinimu. Prieš tris dešimtmečius medžio drožėjai kelias vasaras iš eilės rinkosi į stovyklą Pasvalio parke ir sukūrė įspūdingų darbų. Atokiausi parko kampeliai turėjo savo personažą, dažnai perkeltą iš lietuvių mitologijos ar tiesiog fantazijos pagimdytą. Jie iškart tapo parko vizitine kortele, dominuojančia visuose aprašymuose. Skulptūros buvo tikroji vertingoji savybė, dėl kurios žmonės atvykdavo į parką tiesiog pabūti. Normalu, kad per trisdešimt metų kai kurios sunyko, kitas daugiau ar mažiau paveikė motina gamta. Keletas pasislėpė medžių paunksnėje.

Lietingą rugsėjo dieną naujose parko vietose vienas po kito atsistojo „Pasakorius“, „Žvejo sapnas“, „Ežerą rauksiu“. Kitą dieną – dar keletas. Prie jų plušėjo skulptoriai Arūnas Grušas, Stasys Motiejūnas, Gražvydas Švaikauskas, Petras Pranskūnas. Stovyklos iniciatorius A. Grušas papasakojo, kokį „pragarą“ personažai turėjo pereiti. Jis pats sukaupė nemažą tokių darbų patirtį, tiesa, pasirinkta technologija ne visuomet būna vienoda. Pirmiausia, pasitelkus techniką, reikėjo skulptūras atsargiai išjudinti iš vietos, įkelti į sunkvežimį ir nugabenti į dirbtuves. Šioms vieta buvo parinkta senosios klebonijos parke, ant specialių atramų skulptūros buvo suguldytos tarsi pacientai. Niekas negalėjo pasakyti, kaip senutėliai medžio drožiniai atlaikys kelionę, ar nebus pažeistos jų dalys. Dirbtuvėse buvo nurėžta supuvusi apatinė skulptūrų dalis – iki daugmaž tvirtesnės medienos, į kurią paskui įmontuoti armatūros strypai tapo naujomis „kojomis“. Medžio skulptūros turi savybę pūti iš vidaus. Tai apsunkino jų paruošimą pastatyti. Toliau reikėjo pašalinti pasenusį viršutinį medienos sluoksnį, atkurti sunykusius elementus, kad vienas ar kitas personažas neprarastų savo žavesio. Kai kuriems teko grąžinti kūno dalis, prarastas nelygioje kovoje su vandalais, pavyzdžiui, išdurtas akis „Pasakoriui“. Pagaliau skulptūros buvo apdorotos specialiais tirpalais, kelis kartus padengtos tam skirtais dažais. „Rugsėjį darbus vis stabdė rudeninis lietus, jam prasidėjus skubėdavome uždengti skulptūras, paskui vėl atidengti, kad cheminės priemonės tinkamai suveiktų“, – prisiminė A. Grušas. Atjaunėję medinukai iškeliavo atgal į parką, į jiems parinktas naujas vietas, arčiau pagrindinių takų, kur didžiausias lankytojų srautas. Naujos „kojos“ padeda išvengti tiesioginio kontakto su žeme, todėl skulptūros galės stovėti dar kelis dešimtmečius. Be paminėtų personažų, pernai parką taip pat papuošė „Lauksargis“, „Ragana“, keletas dailių suolelių. Einančius iš miesto pusės prieigose pasitinka atnaujintos Povilo Tamulionio ir Vytauto Jackūno muzikuojančių veikėjų skulptūros, teikiančios informaciją apie parką.

Truputis istorijos

Pasak šaltinių, Pasvalyje parkas pradėtas sodinti dar 1924 m., iš žydų bendruomenės įsigytame žemės sklype. Parko idėja labai susijusi su sieros vonių gydyklos klestėjimu ketvirtame dešimtmetyje. 1937 m. Pasvaliui buvo suteiktas kurorto statusas, todėl gydyklos klientams norėta pasiūlyti atitinkamą poilsį gamtoje. Parko teritorija buvo išplėsta ir apželdinta. Šiandien ji siekia 72 hektarus.

„Šilo genių“ aukso amžiuje skulptūras drožė keliolika meistrų. Pirmąją stovyklą 1983 m. senojoje Ąžuolpamūšės mokykloje surengė tuometis „Mūšos“ kolūkis. Joje triūsė penkiolika medžio drožėjų iš visos Lietuvos, o jų kūriniai papuošė Ąžuolpamūšės piliakalnį, Raubonių kaimą, Puškonių malūno kiemą. Idėja „užkabino“ ir po trejų metų Pasvalio parke stovykla jau turėjo savo vardą – „Šilo genių“ krikštatėviu tapo šviesaus atminimo menininkas Vytautas Kutkauskas. 1986 m. į stovyklą Pasvalyje susirinko net 24 meistrai iš aplinkinių rajonų. Kūrė skulptūras miesto parkui. Stovyklos seniūnas V. Kutkauskas turėjo aiškią viziją: „O kodėl nepavertus Pasvalio visoj šaly žinomu ąžuolų miestu? Mums užteks gerų norų ir užsispyrimo dar ir vaikų žaidimo aikštelei parke, ir daug daug kam.“ Kaip tarė, taip padarė. Prireikė trijų vasarų ir 1988 m. parko „apgyvendinimas“ buvo baigtas, paskutinė iškilo vėtrungė „Metų laikai“ Šilo ežerėlio saloje. „Šilo genių“ stovyklų organizatorius šviesios atminties Antanas Stapulionis ypač vertino gamtos ir žmogaus sukurto meno santykį, dažnai rašė apie tai spaudoje. Tik viena iš daugybės auksinių minčių: „Mūsų parko skulptūrų ansamblis, nors ir vienas iš daugelio Lietuvoje, savitas organiškesniu įsiliejimu į parką, iš esmės nepretenduojantis į vientisą meno kūrinį“.

Į parką sugrįš šią vasarą

Senstelėjusios parko skulptūros ilgai laukė savo eilės. O gal meistrai ruošėsi atsakingam darbui. Prieš kelerius metus A. Grušas atnaujino savo paties sukurtą kryžių Tetirvinų kaimo žmonėms, pernai – stogastulpį Vileišiams Medinių kaime. „Šilo geniai“ ėmėsi Pasvalio miesto viešųjų erdvių, per porą stovyklų sutvarkė jas puošiančias skulptūras. Kurį laiką pagulėjęs prie Žalsvojo šaltinio vėl pakilo „Vandenis“. Po to vyrai atsidėjo parkui. Finansais ir technika pasirūpino miesto seniūnija.

A. Grušas minėjo, jog „Šilo geniai“ šiemet į parką sugrįš užbaigti pradėto darbo. Rugpjūčio mėnesį tikimasi pakviesti daugiau meistrų. Jų laukia „Perkūnas“, „Viesulas“, „Pasimatymas“. Šilo ežerėlio pusiasalyje medžiai užgožė milžiną „Girinį“. Seniūnija pasirūpino jo išlaisvinimu, „Šilo geniai“ suteiks naują rūbą ir milžinas iš tolo sveikins į parką atvykusiuosius. Kaip senais laikais.

Kas toliau? Pirmųjų drožėjų stovyklų darbai jau įpusėjo ketvirtą dešimtį. Vis labiau svyra Puškonių malūno personažai. Ąžuolpamūšės piliakalnio skulptūras ištiesino Saločių seniūnija ir bent laikinai atitolino griūtį. Tačiau ir čia reikia specialistų įsikišimo, kad unikalios medžio formos džiugintų dar ne vienerius metus.