Semeliškių miestelio vaikas, palikęs ryškų pėdsaką šalies automobilių sporto istorijoje

Besidomintieji automobilių sportu gerai žino daugkartinį Lietuvos kartingų čempioną Ro­mualdą Ščiucką, tapusį reikliu, daug šios sporto šakos žvaigždžių išugdžiusiu treneriu. Ir dabar, pradėjęs 80-uosius gyvenimo metus, R. Ščiuckas tebetreniruoja jaunimą ir dalyvauja automobilių kroso slalome, tiesa, jau tik veteranų. Šis Tauragėje gyvenantis kartingų guru yra totorius, nedidelio Elek­trėnų savivaldybės miestelio – Semeliškių – vaikas. Su sporto veteranu kalbėjomės apie automobilių sportą ir apie jo totoriškas šaknis, totorių bendruo­menę Semeliškių miestelyje, kuriame jis užaugo.

Kaip atsimenate savo vaikystę ir gimtąjį miestelį?

Gyvenome name netoli bažnyčios. Aš su tėvais, broliu ir seneliu. Daugiausia bendravome su Asanavičiukais, nes senelis Jonas buvo gyvenęs pas Asanavičius. Tas namas buvo per pusę, vėliau senelis įsigijo savo namą, o Asanavičiai liko geri jo bičiuliai. Dažnai atvažiuodavo tėvo pusbrolio vaikai – Stepas ir Rimas Ščiuckai iš Butrimonių.

Kaip tada atrodė totorių bendruomenė Semeliškėse?

Tada Semeliškėse gyveno bene 4 totorių šeimos. Asanavičiai gyveno prie Vievio kelio. Jie vertėsi odomis, dirbo kolūkyje. Greta jų, kitoje gatvės pusėje, taip pat gyveno totoriai – senikė ir berniukas, jo mama dirbo Vievyje. Dažnai nueidavom pas juos, vis kuo nors pavaišindavo. Ir batsiuvys Adas Milkamanavičius Semeliškėse buvo. Kai aš augau, jis kurį laiką nuomojosi kambariuką pas Rodas. Tik per pievą nuo mūsų link malūno – ir pas Adaską. O jis gerai siuvo batus ir noriai bendraudavo su vaikais. Pasakodavo apie frontą, kaip kariavo Antrajame pasauliniame kare, mes klausydavome. Jo žmona Emilija buvo iš Jokubauskų – totorė. Dar buvo totorių šeima už miestelio, tame kaime, kur ir malūnininkas Speičys gyveno. Jie užaugino dvi dukras ir sūnų, buvo mūsų giminaičiai, bene senelio brolio sūnaus Sašos šeima. Kai jis mirė, jo žmona gyveno su Lebedžiu, tad Lebedienė, o dukros tororikės – Lebedikės. O Asanavičiai iš Semeliškių išsikėlė gyventi į Grigiškes. Jie užaugino penkis vaikus: dukras Niną ir Ženią, sūnus Simą, Joną ir Mišą. Vyriausias buvo Simas, jauniausia – Ženia. Kai važiuodavau į varžybas Vilniuje, vy­riausiąjį Somką (taip vadindavome Simą) kartais sutikdavau.

Galima apibūdinti, kad ­miestelio totorių bendruome­nė daug bendravo?

Žinoma, taip. Visi kaip viena ­šeima buvom.

Kaip totorius nesijautėte balta varna mokykloje, gatvėje? Nesijautėte kuo nors kitoks negu dauguma bendraamžių?\

Ne, nesijaučiau niekuo kitoks. Mokykloje visi labai draugavom, kartu mokėmės, kartu futbolą spardėm. Su viena iš mokyklos direktoriaus Almanto dukrų vienoje klasėje mokiausi. Jokių skirtumų nebuvo. Tada kalbėjau lietuviškai, rusiškai, lenkiškai – ir dabar šias kalbas moku. Mano mama Bronė buvo lietuvė, siuvėja, kol Semeliškėse gyvenom, kone visos miestelio moterys pas ją siūdavosi drabužius. Su Rodais, Baršauskais labai bendravom.

O kokia kalba kalbėjote namuose?

Su seneliu namuose kalbėdavom lenkiškai. O gatvėje, mokykloje – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai. Ten visur buvo šių tautų atstovų: rusai Šustakai, Bukinai, daug lenkų, žydai ­Berka, Altarka laikė parduotuves.

O kokias šventes šventėte vaikystėje?

Ypač atsimenu Bairamą. Nuvažiuodavom visi į Raižius, aplankydavome gimines. Man su broliu Aleksu labai magėjo susitikti su bendraamžiais pusbroliais.

O pasninkauti per Ramadaną Jums teko?

Man, kaip vaikui, neteko. Bet mačiau, kad suaugusieji, tėvas ir senelis, pasninko laikėsi, dieną nieko nevalgydavo, tik sutemus. Man tas pasninkas buvo nebuvo. Kas kita šventės po jo: važiavimas į Raižius, apsilankymas Butrimonyse, skanūs koldūnai, šimtalapiai.

Kas ypač įstrigo iš vaikystės?

Turbūt Strėva ir bendravimas su seneliu Jonu. Iš mokyklos įstrigo vaizdas, kad kai mirė Josifas Sta­linas, mes buvom sustatyti mokyklos salėje gedėti. Mokiausi bene trečioje klasėje.

Senelis buvo reikšmingas žmogus Jūsų vaikystėje? Pa­pasakokite daugiau apie jį.

Kai tėvai išvažiavo į Kauną, aš dar porą metų likau Semeliškėse pas senelį. Jis buvo pusiau šventikas – mula, jis ir vaikus krikštijo, laikėsi Ramadano pasninko, o per Ramadan Bairan šventę važiuodavo į Raižius, pasimelsti į mečetę. Iki 1917 m. jis gyveno Petrograde, dirbo Putikovo fabrike tekintoju, po Spalio revoliucijos grįžo į Lietuvą. Senelis vertėsi vienu iš tradicinių totorių amatų – išdirbinėjo odas, siūdavo iš jos, darė pavalkus. Nors nebuvo kolūkietis, daugiausia dirbo kolūkiui. Jis buvo pamokytas, raštingas, mokėjo lenkų, rusų ir lietuvių kalbas, puikiai rašė rusiškai.

Su juo gilus ryšys išliko visą gyvenimą. Kai jau ir Tauragėje, Smalininkuose gyvenau, vis atsiveždavau.

Ką ypač atsimenate iš bendravimo su seneliu Jonu?

Gal žvejybą Strėvoje? Ir kaip senelis siūdavo, virdavo koldūnus, šalia vaikščiodavau ir žiūrėdavau. Jis dažnai važiuodavo į Raižius pasimelsti mečetėje. Senelis su senele buvo išsiskyrę, senelė gyveno Trakuose su Jokubausku, taip pat totoriumi. Aš iš Semeliškių dažnai važiuodavau į Trakus pas senelę pasisvečiuoti.

Kada ir kodėl Jūsų šeima išsikėlė į Kauną?

Tai buvo 1954 m., mokiausi ketvirtoje ar penktoje klasėje. Ta­čiau ryšys su Semeliškėmis ne­nutrūko. Ir persikėlęs gyventi į Kauną ­visas atostogas leisdavau pas senelį Se­meliškėse. Dažnai nuva­žiuodavau ir pas senelę į Trakus.

Mano tėvelis Stepas buvo tikras kaunietis, senelė buvo Rizvanavičiūtė iš Kauno totorių, tik senelis Jonas gyveno Semeliškėse. Visi jie jau ­palaidoti Raižių kapinėse. Rizvanavičiai „prie Smetonos“ buvo turtingi, Kaune turėjo savo namus, par­duotuves.

Kuo pasižymėjo Jūsų gyvenimo etapas Kaune?

Gyvenome prie pat autobusų stoties, kur dabar yra dengtas stoties turgus. Teko mokytis 4-ojoje ir 5-ojoje vidurinėse mokyklose. 1958 metais tapau autošaltkalvio mokiniu Kauno autobusų stotyje, pradėjau važinėti motokrose, treniruotis DOSAAF sporto klube. Iš pradžių važinėjau su savo motociklu „Minskas“, paskui gavau specialiai gamykloje varžyboms ruoštą „Minską“ iš sporto klubo.

O kaip susidomėjote kartingais?

Tai buvo jau Tauragėje, kur atvykau 1965-aisiais. Stipriausias sportinis techninis klubas buvo Tauragėje, jame sportavo rajono ­vyk­domojo komiteto pirmininko pa­vaduotojas Algimantas Daunoravičius – jis ir pats dėl šio sporto galvą buvo pametęs.

Ten toliau važinėjau motokrosą, o Tauragės 1-oji vidurinė mokykla turėjo kartingų pati susirinkusi. Kartą A. Daunoravičius paprašė padėti vaikams ir mokytojui kartingų variklius patvarkyti. Nusprendžiau pats pagaminti tokį. Ir padariau, pradėjau juo važinėti. Tada man ėjo 26 metai, ­estai tuometinėje SSSR buvo pradėję ­gaminti kartingus. Klube pasakiau, kad ir man reikia kartingo. Nupirko, pradėjau su juo ir varžybose dalyvauti. 1968–1971 m. buvau Lietuvos čempionas, 1972 m. tapau ir Pabaltijo čempionu, buvau kandidatas į Tarybų Sąjungos rinktinę. Tik jos nariu netapau – turėjom giminių JAV, gaudavau siuntinių, žodžiu, buvau toks žmogus, kuriam negalima išvykti iš SSSR.

Tauragėje įsikūrėte visam gyvenimui

Ten vedžiau. Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje buvo kartingų būrelis, joje pradėjo eismą dėstyti – baigusieji vidurinę mokyklą gaudavo ir teises vairuo­ti automobilį. Vilniuje įsikūrė Res­publikinė jaunųjų technikų stotis, tokios pradėjo kurtis ir rajonuose. Kūrėsi Tauragės jaunųjų technikų stotis, paskyrė direktorių, davė stočiai patalpėles, ten įsikūrė kartingų, aviamodeliuotojų, laivų modeliuotojų ir kiti būreliai, atsirado etatai jų vadovams. Tapau vienu jų. Jaunųjų technikų stoties direktorius pradėjo statyti garažą kartingams, tam buvo skirta pinigų. Prasidėjo moksleivių kartingų čempionatai. Iki 1976 m. dirbau švietime Tauragėje, paskui perėjau dirbti į Smalininkų technikumą, Smalininkuose ir apsigyvenau. Ten buvo stipriausias sporto kompleksas, vienintelis dengtas baseinas Lietuvoje, ten šalies stipriausi sportininkai treniravosi. Važinėti kartingais susirinkdavo daugiau kaip 50 vaikų. Jeigu kuris pasirodo geriau – nusivežam į Lietuvos čempionatą, kad matytų, kaip ten veiksmas vyksta. Tai dar labiau motyvuoja. Mano treniruojamiems jauniams ir vyrams sekėsi, dažnai skynė laurus.

Pradėjom galvoti apie karto­dromo statybą Smalininkuose. Veiksmas vyksta taip: pirma diplomatiškai užsimeni, paskui prašai, beldiesi į įvairių valdininkų kabine­tų duris. 1980 m. su technikumo direktoriumi Algimantu Gluodu pastatėm kartodromą – kilometro ilgio trasą. Ten nuo 1980 m. Lietuvos kartingų rinktinę treniravau iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo su dvejų metų pertrauka. 1980 m. man suteikė trenerio vardą.

Kokių savybių reikia automobilių sporte?

Labai svarbu yra reakcija – regis, nespėji pagalvoti, o rankos vairą jau pasuka. Kai dirbi su vaikais, pirmiausia žiūri į reakcijos greitį ir taip sprendi, kiek jis gabus. O toliau – darbas kartodromuose, trasose.

O dar tenka dalyvauti ir varžybose?

Nuo 2010 m. Lietuvos au­tomobilių sporto veteranų slalome nuolat važiuoju. Važinėjau ir ralyje.

Automobilių sportas turbūt neatsiejamas nuo avarijų?

Kaip lenktynėse be jų. Buvo ir koja, ir ranka lūžus. Atsimenu, 1974 m. Kačerginėje verčiausi – apsidaužiau, iškrito automobilio variklis, greičio dėžė trūko. Su kartingu Kačerginės trasoje verčiausi 1978-aisiais ar 1979-aisiais. Atsipeikėjau greitosios pagalbos automobilyje, pajungtas prie aparatų. O Tauras Staniulis karstosi ant greitosios ­lango ir cypia: „Treneris užsimušė“. Bet viskas baigėsi gerai.

Kaip neretai pasitaiko, buvote sportininku, vėliau tapote šios sporto šakos treneriu?

Nors yra visokių trenerių, net ir beveik nekultivavusių sporto šakos, nepasiekusių jokių rezultatų. Net neįsivaizduoju, kaip tada žmogus gali būti treneriu. Kai pats intensyviai treniruojiesi, įgauni daug daugiau patirties. O kuo daugiau jos turi treneris, tuo greičiau perduos ir vaikams. Tapus treneriu, kai Lietuvos rinktinę treniravau, reikėjo mokytis –– neakivaizdiniu būdu mokiausi ir Smalininkų žemės ūkio technikume. Tada užteko technikumo, o dabar treneriams būtinas aukštasis ­išsilavinimas.

Galite išvardinti žymiausius savo auklėtinius?

Sunku beišvardinti. Kai atsikėliau gyventi į Smalininkus – ten per dvejus metus parengiau 11 kandidatų į sporto meistrus.

Jei žymiausių savo auklėtinių negalite išskirti, paminėkite reikšmingiausias išvykas ir varžybas.

Jų buvo daug. Kai 1974 m. Kačerginėje prie Kauno patyriau avariją, „Formulėje 2“ TSRS čempio­nate Kijeve buvau trečias, tais metais ten kaip tik atidarė naują trasą. 2007 m. dalyvavau pasaulio čempio­nate Dubajuje su savo jaunimu.

Pačiam sportuojant ir tre­niruojant kitus reikia tokių pačių ar kiek skirtingų savybių?

Manau, panašių – turi reikalauti iš savęs ir iš sportininkų. Ir pačiam sportuojant, ir treniruojant kitus reikia užsispyrimo, atkakliai siekti rezultatų. Per treniruotes vaikš­tau pro trasą, stebiu chronometrą ir važiavimo detales. Važiavimas turi būti labai tikslus. Stebi, rodai trajektoriją ir reikalauji, kad tiksliai važiuotų. Tikslas – būti nugalėtoju, kad auklėtiniai būtų nugalėtojai.

Kaip rasti kalbą su spor­tuojančiais vaikinais? Sunku?

Man nebuvo sunku. Ir su vadinamaisiais sunkiais nebuvo sunku. Atėjusiems sportuoti pirmiausia išaiškinu – jei nedirba, nebus rezultatų; pasiekimai, pergalės – ne atsitiktinumas, o darbas, darbas, darbas. Jei tik mokslai strigo, prasidėjo kitos bėdos ir atėjo auklėtoja skųstis, kad netinkamai elgiasi – iš karto dvi savaitės „akademinių atostogų“ – tiek laiko nesportuos. Jaunimas buvo kitoks – labiau motyvuotas. Dabar dažnai tėvai sportavimo, rezultatų nori daugiau negu patys vaikai. Jei vaikas išlipęs iš kartingo telefono mygtukus spaudinėja, nė nesiklau­sydamas, ką sakai, nieko nebus.

Kaip manote, ar Lietuvą garsins perspektyvūs lenktynininkai?

Yra labai perspektyvių: Simas­ ­Juodviršis – pasaulio ir Europos čempionas, vilnietis Kajus Šikšnelis –prizininkas, Rokas Baciuška – ralio kroso čempionas… Yra labai gabių sportininkų, tik šiam sportui reikia nemažų investicijų. Neretai būna – baigėsi pinigai, baigėsi sportai. ­Sovietiniais metais gaudavome iš DOOSAV pinigų technikai, kelionėms, varžyboms, dabar tėvai turi piniginę kratyti…

Palaikote ryšius su savo buvusiais auklėtiniais?

O kaipgi. Dirbu Smalininkų ­kartodrome pas buvusį savo auklėti­nį Taurą Staniulį. Jis pas mane atėjo sportuoti aštuonerių metų, dabar jis jau senelis. Kažkada aš jį šefavau, dabar – jis mane. Neseniai girdėjau, kaip mane apibūdino: „Pasiutęs senis“. Man tai patiko, teisybė… Tik seniu nesijaučiu…

Turbūt skaitytojams būtų įdomu sužinoti ir apie Jūsų šeimą?

Esu vedęs jau antrą kartą – prieš 54 metus. Turiu sūnų iš pirmos santuokos – jam jau 60 metų. Jis ir visa jo šeima – muzikantai. Kai Rimgaudas buvo vaikas, užsiiminėjo vandens motoriniu sportu, beplaukdamas susilaužė koją. Tada pradėjo muzikuoti, baigė muzikos mokyklą. Ir jo žmona, anūkė – muzikės. Vaikaitė Karolina Ščiuckaitė – operos solistė, magistro studijas baigė užsienyje, Zalcburge, dabar gyvena Kopenhagoje, turi mokinių.

Totoriškų tradicijų esate išsaugojęs?

Per visas šventes namuose valgome naminius koldūnus. Totoriškus, kaip mano senelio. Iš senelio Jono žmona juos ir išmoko gaminti, peiliu pjausto mėsą. Aš virtuvėje nesisukinėju, nespėju. Pasiruošimas treniruotėms, kartingų remontas, varžybos – nėra apibrėžtų darbo valandų ir laisvadieniai reti.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus jaustųsi lai­mingai gyvenąs?

Nežinau. Jaučiuosi labai laimingas. Visą gyvenimą dirbau, bet tik tą darbą, kurį mėgstu. Ir dabar treniruoju jaunimą Smalininkų kartodrome, vykstame į varžybas. Jokių atostogų, beveik be poilsio dienų – atsikėlęs skubu į kartodromą ar į dirbtuves, varžybas, daug ko nespėju. Bet buvau ir esu laimingas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Asmeninio albumo nuotr.