Semeliškių miestelio ir jo apylinkių vietovardžių iškalbingumas

Gyvenamųjų vietovių, upių,­­ ežerų ar upelių pavadinimai­ – tikros istorijos liudytojai, tolimesnės ar ne tokios tolimos praeities atspindžiai, siekiantys daugybę kartų giliau ir daugiau negi žmogaus atmintis. Ypač iškalbingi ir daug pasakantys yra seniausių gyvenviečių pavadinimai. Tad šįkart ir pasidomėkime, ką mums pasakoja seniausio Elektrėnų savivaldybės miestelio – Semeliškių – pavadinimas ir kiti, „smulkesni“, vietovardžiai.

Kiek siekia miestelio istorija?
Populiarioji internetinė enciklopedija Vikipedija nurodo, kad Semeliškių gyvenvietė įkurta apie 1276–1283 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis čia leido apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. 1375 m. mini­mas­ Semeliškių kaimas. 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikš­tis ­Alek­­sandras fundavo pirmąją baž­ny­čią. 1529–1567 m. vietovė pa­­­žy­mėta LDK neprivilegijuo­­tų miestų sąraše, vėliau minimas ­miestelis, turėjęs turgaus ir prekyme­čių pri­vilegijas, 1597 m. – Semeliš­kių valsčius. Daug kartų kentėjo nuo gaisrų ir karų.
Ilgą laiką Semeliškės priklausė didikams Riomeriams. XVIII a. jas valdė Zavišos. Šalia Semeliškių dvaro, kuris neišliko, išaugo miestelis. Semeliškės – seniūnijos centras, valstybės saugomas urbanistikos paminklas, kuriame išsaugotas senasis suplanavimas su beveik trikampe ­aikšte, XIX a. pabaigos gatvių tinklas.
Vikipedija pažymi, kad miestelyje yra medinė Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia (pastatyta 1783 m., yra vertingų dailės kūrinių) su varpine, Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Netoli miestelio (Dargonių miške) – masinių žydų žudynių kapavietė.
Vadinamoje Bostono lietuvių enciklopedijoje, 37 tomų enciklopediniame leidinyje, savo apimtimi ir turiniu lenkiančiu kitas enciklope­dijas lietuvių kalba (šios enciklopedijos 10 tomų išleista iki 1944 m., o likusieji 1953–1966 m. lietuvių emigrantų JAV, Bostone) rašoma, kad Semeliškės – Trakų apskrities miestelis ir valsčiaus centras, 21 km į vakarus nuo Trakų ir 49 km nuo Vilniaus, netoli buvusios 1920–1939 m. demarkacijos linijos, įsikūręs Strėvos upės aukštupyje, Nestrėvaičio ežero šiauriniame pakraštyje. Strėva aukš­tupyje teka per keletą ežerų, tad ir artimiausios Strėvos apylinkės nusėtos įvairaus dydžio ežerais.

Istorinės žinios ir prielaidos
Algimantas Miškinis (1929 ­– 2015),­ ­ Lietuvos architektas, urbanistikos istorikas, kolekcininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, daug rašęs apie įvairių šalies miestų ir miestelių urbanistinę istoriją, yra parengęs straipsnį apie Semeliškes amžių tėkmėje 2006 m., kuris buvo publikuotas semeliškiečio dr. Prano Arlausko sudarytoje knygoje „Semeliškės – valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“. Šioje publikacijoje dr. A. Miškinis teigė, kad Semeliškių apylinkėse pastebimi dar akmens amžiaus žmonių gyvenimo pėdsakai, čia gyventa dar geležies amžiuje, apylinkėse gausu piliakalnių, pilkapių ir pilkapynų, tačiau pačioje gyvenvietėje ar visiškai šalia jos archeologai piliakalnio kol kas neužfiksavo, kas, tikėtina, rodo, kad kariaujant su kryžiuočiais ta vieta neturėjo didelės gynybinės reikšmės.
Ankstyvą Semeliškių gyven­vietės atsiradimą tyrėjai sieja su miestelio pavadinimu. Yra žinoma, kad po nesėkmingo Prūsų sukilimo (1260–1274) į Lietuvą atsikėlė nemažai nuo kryžiuočių persekiojimų savo kraštą apleidusių prūsų ir vakarų lietuvių, kurie valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Traideniui (iki 1283) buvo įkurdinti svarbiausiuose pagrindinių kelių apsaugos požiūriu punktuose.
Prūsai, tarp jų ir bartai, buvę apgyvendinti ne tik Gardine ir Slonime, bet ir Trakuose bei dešiniajame Nemuno krante, tarp Alytaus, Rumšiškių ir Semeliškių. Remiantis tuo teigiama, kad prūsai buvo įkurti ir Semeliškėse, nes šis pavadinimas kilęs iš prūsiško asmenvardžio Samilis.
Tad gyvenvietės pirminis pava­dinimas galėjęs būti Samiliškės, vėliau pakitęs į Semeliškes. Juolab kad jau 1375 m. kryžiuočių kelių maršrutų aprašyme yra minima gyvenvietė Sudowenses.

Semeliškės ir Samilis
Kalbininkas Aleksandras Vanagas (1934–1995), žymiausias XX a. 2-osios pusės lietuvių tikrinių vardų tyrėjas, savo knygoje „Lietuvos miestų vardai“ yra rašęs ir apie Semeliškių pavadinimo kilmę. Pasak prof. A. Vanago, šis vardas su priesaga –iškės sudarytas iš asmenvardžio, tik nevisiškai aišku, kokio, nes dabartinė lytis Semeliškės skiriasi nuo istorinių užrašymų. Dokumentuose minimo miestelio vardo kamienas žymiai įvairuoja. Svarbesnieji variantai yra: samil-; simil; sumil-, sumel-. Vis dėlto, pasak prof. A.

Vanago, yra pamato spėti, jog anksčiausias kamienas buvo samil-. Jį rodo vienas seniausių (1385 m.) užrašymų Samiliskin. Antra, žinomas istorinis asmuo Samilis, o XIII a. pabaigoje Semeliškių apylinkėse buvo apgyvendinta nuo kryžiuočių bėgusių prūsų bei vakarinių lietuvių. Trečia ir bene svarbiausia Semeliškių apylinkių istorijos šaltinių duomenys – balsių a ir o įvairavimas gali būti paaiškinamas slavų kalbos įtaka.
Kalbininkas pastebėjo, tuo laiku ir vietos žmonių lūpose miestelio pavadinimas galėjo įvairuoti, tačiau vyraujanti lytis greičiausiai buvo Samiliškės ir darė išvadą, kad miestelio vardas yra priesagos – iškės vedinys iš vakarų baltų asmenvardžio Samilis ar pan. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba esą lietuvių kalbai ypač būdinga. Lytis Samiliškės nuo seno buvo įvairiai iškraipoma – dėl raštininkų kaltės, kitų kalbų įtakos ir pan.

Pavadinimas nekito ­­nuo 1925 m.
Kada galutinai įsigalėjo miestelio pavadinimas Semeliškės, nelengva pasakyti, nes pirmaisiais­ XX a. dešimtmečiais įvairavi­mo dar būta. Oficialus 1925 m. Lietuvos gyvenamųjų vietų sąrašas teikė lytį Semeliškės (Semeliškių valsčius). Po karo miestelio pavadinimo varijavimo nepastebėta.
Prof. A. Vanagas rašė, kad Samiliškės arba Semeliškės – vienas seniausių priesagos –iškės gy­ve­namųjų vietų vardų vedinių Lietuvoje. Šio miestelio gyventojams pavadinimas Samiliškės šiandien jau skamba labai netikėtai ir natūraliai, jie net neįsivaizduoja, kad taip galėjo būti vadinama jų gyvenamoji vieta.
Tai turbūt vienintelė šiuo metu Semeliškių gyventojų žinoma miestelio vardo kilmės versija – kitų semeliškiečiai nežino ir nepasakoja. Ir pastarąją visi pastebi perskaitę ar sužinoję panašiai, o ne iš tėvų ar prosenelių girdėję.

Ir daugiau prūsiškų, jotvingiškų vietovardžių
Kaip pabrėžia kalbininkai ir istorikai, Semeliškių apylinkėse yra išlikę ir daugiau prūsų bei jotvingių kilmės vietovardžių – Prūsiškiai, Sodoišiškiai, Paparčiai (Pobarten – nuo bartų), Samnykai (nuo Sambijos pusiasalio gyventojų sambių) ir pan.
Šie duomenys ir samprotavimai, kaip pabrėžė šviesaus atminimo hab. dr. A.Miškinis, daro gana patikimą hipotezę apie Semeliškių gyvenvietės atsiradimą XII a. aštuntą dešimtmetį ar devinto dešimtmečio pradžioje (iki 1283 arba 1275–1282 m.), tai yra anksčiau, negu ji primą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose.
Pagal Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864 m.), kurio gimimo 225-ąsias metines minėjome pernai, pateiktą 1372 m. datą at­rodytų, kad tai seniausia žinia apie Semeliškes – S. Daukantas teigė, kad tais metais kryžiuočiai sudegino didelį Semeliškių kaimą. Analogiškai apibūdinama ir neva 1375 m. buvęs Semeliškių užpuolimas. Tačiau tuo metu kryžiuočių kronikose rašyta ne apie Semeliškių, o apie Sudowenses gyvenvietę.
Kryžiuočių kelių maršrutuose Semeliškės paminėtos dar ir 1384 m. rugpjūčio 2 d. (Merkinės kelyje, nurodyta, kad iki Trakų yra 3 mylios), taip pat ir 1385 m., 1387 m. Iš to darytina išvada, kad keliaujant į Vilnių, Medininkus, Šalčininkus bet kuriuo atveju reikėdavo siekti Semeliškes, dėl to ši vietovė dažnai būdavo niokojama kryžiuočių…

Ir miestelio dalių, gatvių pavadinimai
Kada Semeliškėse gatvės buvo įvardintos pavadinimais? Į šį klausimą yra sunku tiksliai atsakyti. Iš istorinių šaltinių aišku, kad praėjusio amžiaus trečią–ketvirtą dešimtmetį,

vadinamuoju tarpukariu, pagrindinės gatvės turėjo pavadinimus ir vadinosi Vilniaus, Kauno, J. Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo. Šie pavadinimai leidžia numanyti vyravusias patriotines semeliškiečių nuostatas, pagar­bą Lietuvos kūrėjams. Beje, senąjį pavadinimą išsaugojo vienintelė buvusi pagrindinė J.Basanavičiaus gatvė. Ji iki 1937 m. buvo negrįsta, su lentų šaligatviais, o dabar jos grindinys leidžia neblogai įsivaizduoti XX a. pradžios miestelio (ir ne tik Semeliškių) gatves.
Tačiau miestelio senbuviai neprisimena, kad kalbėdami žmonės sakytų, kad eina pas bičiulį į vieną ar kitą gatvę, dažniau sakydavo, į kurią miestelio pusę eina – link Trakų, Vievio, prie bažnyčios ar cerkvės arba prie upės. Beje, ir laiškai semeliškiečius dažnai pasiekdavo tik užrašius gyventojo vardą ir pavardę bei miestelio pavadinimą. Šio straipsnio autorei teko matyti ne vieną laišką tokiame voke, atsiųstą semeliškiečiams praėjusio amžiaus penktą, šeštą ar septintą, aštuntą, net devintą dešimtmetį.

Dabar įvardinamos kaimų gatvės
Semeliškių seniūnė, beje, tikra semeliškietė Loreta Karalevičienė pastebėjo, kad dabartiniai miestelio gatvių pavadinimai – Vievio, Trakų, Strėvos, Užupio, J. Basanaviaus, Ežero, Šilo, Nestrėvaičio – patvirtinti 1995 m. balandžio 18 d. Trakų r. savivaldybės sprendimu, o įregistruoti 1998 m.
O aplinkinių kaimų gatvės įvardintos buvo visai neseniai arba įvardinamos pastaraisiais metais, anksčiau ten gatvės pavadinimų neturėjo. Pasak L. Karalevičienės, dabar vadovaujamasi tokia nuostata – jeigu kaime yra 20 sodybų, jo gatvės turi turėti pavadinimus, jei­gu sodybų mažiau, gyventojų adresas rašomas taip – kaimo pavadinimas ir sodybos numeris. Tarkim, Bradatiškių kaime yra 4 sodybos, tai gyventojų adresai bus atitinkamai Bradatiškių 1,2, 3 ar 4.
O kaip kaimų gatvėms suteikiami pavadinimai? Pasak L. Karalevičienės, dažniausiai gatvėms suteikiami pavadinimai pagal artimiausių gyvenviečių ar ežerų vardus.

Baušos-Dargonių miškas
Semeliškes supa miškai, Dar­gonių, vadinamasis Baušos­ miškas beveik siekia miestelį. Po­pu­liarioji internetinė enciklopedi­ja Vikipedija pažymi, kad netoli miestelio, Dargonių miške, yra masinių žydų žudynių kapavietė. Toje vietoje 1941 m. spalio 6 d. buvo sušaudyta 960 žydų. Ne tik iš Semeliškių miestelio, bet ir aplinki­nių miestelių – Vievio, Žaslių.
Gyventojų atmintyje išlikęs kitas miško pavadinimas – Baušos miškas. Šis pavadinimas neabejotinai asmenvardinės kilmės – susijęs su pamiškėje gyvenusio žmogaus pavarde. Maždaug ten, kur dabar yra Kazimiero Šaulio lentpjūvė, kažkada buvo kryžkelė, kurioje stovėjo Juzės Baušienės sodyba. J. Baušienė turėjo 12 ha pievų ir miško. Jos vyras žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, ji pati baigė gyvenimą pas savo dukrą Stasę Krunio kaime 1945 m. Šeimoje užaugo 5 vaikai. Petronėlė išvyko į Argentiną, Kostas – į JAV. Lietuvoje liko Marytė, Stasė ir Juo­zas, kuris ir gyveno tėvų sodyboje. Pokario metais sodyba buvo parduo­ta, ligi šiol neišliko, jos šeimininkai seniai atsisveikino su šiuo pasauliu, bet semeliškiečių atmintyje miško pavadinimas liko nepakitęs ir tebenaudojamas.
Tokia vietovardžių ypatybė – ilgai pergyventi savo krikštatėvius ir saugoti vietovės istoriją.

Daiva Červokienė

Autorės nuotr.