Semeliškių bažnyčios rūsiai ir palėpė tebesaugo daug paslapčių

Bažnyčios ir kunigų funkcijos nėra vien sielovadinės, jos apima santuokų,  gimimų ir laidojimų registravimą,  patarnavimą šiais reikšmingiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais. Neabejotina, kad nuo tų metų, kai seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje – Semeliškėse, kuris šiemet minės 745 metų jubiliejų, buvo pastatyta bažnyčia, ją aptarnaujantys kunigai lydėjo beveik ­visus parapijiečius šiais svarbiausiais gyvenimo įvykiais. Ir visa tai turėjo būti užfiksuoti bažnytinėse knygose. Tad ką liudija šios 520 metų jubiliejų mininčios bažnyčios archyvai?

Žiupsnelis istorijos

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje, pastatyta apie 1783 metus. Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo gyvenvietės, Strėvos kairiajame krante. Tačiau ši bažnyčia nebuvo pirma šioje vietovėje. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1501 metais ir 1502 metais bažnyčiai skyrė fundaciją, 1506 metais klebonui leido laikyti smuk­les. Iki 1511-ųjų Semeliškių bažnyčia gaudavo dešimtinę iš Žiežmarių dvaro, 1637 metais klebono jurisdikcijoje buvo 18 valstiečių šeimų. 1655 metais per karą su Rusija bažnyčia sudegė. 1664 metais buvo atstatyta. 1699 metais vėl sudegė; tais pačiais metais atstatyta. Apie 1770-uosius buvo pastatyta medinė prieglauda. Nuo 1772 metų Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje vyksta Šv. Roko atlaidai. Greta senosios 1783 ar 1786 metais buvo pastatyta nauja bažnyčia.
Per Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio vizitaciją 1782 metais buvo užfiksuoti visi pastatai ir teritorijos, priklausiusios miestelio bažnyčiai. Tuo metu šventorius buvo „117 uolekčių ilgio, 72 uolekčių pločio, aptvertas pjautinėmis lentomis, dabar atdaras ir gyvulių pereinamas, nes bažnyčios pamatams vežamos visokios statybinės medžiagos, kaip antai: akmenys, plytos ir kalkės“.
Semeliškių parapija 1782-aisiais „į ilgį buvo ištįsusi per 3 mylias, pločio – 2 mylias, ribojosi su Kietaviškių, Trakų ir Aukštadvario parapijomis. Visoje šioje teritorijoje su dvarais, bajorkaimiais, kaimais ir užusieniais gyvenamųjų namų buvo 394, bajorkaimių – 6, dvarų – 5. Tuo metu parapijoje buvo 7 kapinės, visos senos, apleistos ir neaptvertos.
Pasak Ignoto Jokūbo Masalskio, apie miestelio bažnyčią, statytą prieš šimtą, netgi beveik prieš pusantro šimto metų, jau griūvančią, nebeverta smulkiau kalbėti, nes ateinančiais metais bus pradėta statyti nauja. Tačiau vyskupo I. J. Masalskio neaprašytose šio parapijos bažnytinėse metrikų knygose turėjo būti minimi dar senesni laikai.

Iš kun. Romualdo Šalčiūno įžvalgų

Nuo 1977 m. vasario 2 d. iki 2002 m. rugsėjo 1 d. Semeliškių Šv.Lauryno parapiją aptarnavo kun. Romualdas Šalčiūnas (1925–2014). Sumanęs sukurti filmą apie senąsias medines bažnyčias, kuriose menotyrininkai aptinka ir pagoniškų ženklų, kino operatorius ir režisierius Aloyzas Jančoras  filmavo bažnyčią ir kalbino jos kleboną. Nors režisieriui A. Jančorui sumanymo įgyvendinti nepavyko, tačiau filmo juostoje, saugomoje režisieriaus namuose, liko užfiksuotas pokalbis su  Semeliškių bažnyčios klebonu R. Šalčiūnu 2002 metais, prieš jam atsisveikinant su parapija, kuriai skyrė daugiausia savo gyvenimo metų.
„Matot, koks didelis šventorius?  O per Šv. Roko atlaidus žmonės jame netelpa“, – taip pradėjo pasakojimą kunigas. „Bažnyčia pastatyta (per­statyta) prieš 240 metų. Šis kraštas buvo labai biednas, biedni žmonės. 1501 m. pastačius bažnyčią, iškart buvo pastatyta ir karčiama, spirito varykla, kiekviena šeima  turėjo nupirkt po 3 gorčius spirito“, – pasakojo šviesaus atminimo kun. R. Šalčiūnas.
Ir tęsė, kad jam labai miela melstis šioje bažnyčioje. Daug miestelio svečių, ypač vokiečiai, užsukę į bažnyčią, pastebi, kad tai labai jauki vieta, kuri suteikia vienybės pojūtį, džiaugsmą ir poilsį.
„Pavargęs ateinu į tuščią bažnyčią, pasimeldžiu ir vis vaikštau po šią šventovę. Ir man taip gera“, – apie bažnyčios aplinką ir atmosferą joje kalbėjo klebonas.
Pasak kun. R. Šalčiūno, parapijos žmonės labai geri, bet negabūs. Tokią išvadą kunigas darė iš to, kad tokioje didelėje parapijoje, kuri apima 5 kolūkius, per jo darbo metus tik vienas jaunuolis tepasirinko kunigystės kelią. Pasak kun. R. Šalčiūno, parapijos žmonėms ir bažnyčiai būtų labai sunku verstis, bet šventasis Rokas juos globoja ir padeda, Šv. Roko atlaidai labai daug išlaidų padengia, nors didžio­ji dalis per atlaidus surinktų aukų atitenka kurijai, lieka tik tos, kurias žmonės aukoja į lėkštelę. Pasak kun. R. Šalčiūno, ir per karus, pokariu šv. Rokas šį kraštą saugojo – jis nedaug tenukentėjo, nedaug žmonių tebuvo išvežta, ištremta iš šio krašto.

Ir 1582-ųjų mišiolas

Apie bažnyčią ir jos istoriją, parapijiečius R. Šalčiūnas pasakojo rankose laikydamas 1582 m. iš­leistą mišiolą – taip sakė pats, pirmasis šios bažnytinės knygos puslapis nenufilmuotas. Pasak šviesios atminties ilgamečio parapijos klebono,  jis labai gražus, raidės, paveikslėliai ryškūs, tik kai kurių žodžių lotynų kalba negalima suprasti. Ne dėl to, kad raidės išbluko, neįskaitomos, tiesiog pasikeitė pati jų prasmė.
„Senieji mišiolai buvo ir papildomi, vartant jų puslapius kai kur galima aptikti ir  kunigų ranka įrašytų ir įklijuotų maldų, kitokių įrašų. Dabar mišiolai lietuvių kalba, kai kas pasiliko taip pat, kai kas – pasikeitė. Štai Kristaus kūno ir kraujo šventė – lotyniškai tariant konsekracijos žodžius  jokių pakitimų nebūtų“, – teigė R. Šalčiūnas.
Ir tęsė, kad Semeliškių Šv. Lauryno parapijoje dirbo labai tvarkingi kunigai, bažnyčioje labai tvarkingai vestos visos krikšto, santuokos ir laidotuvių knygos. Parapijoje labai tvarkingai vesta ir bažnyčios metrika – joje užfiksuotas kiekvienas šventovės daiktas, brangenybė, ar­notai, kiekviena vyskupo vizitacija.

Duomenys – nuo parapijos įkūrimo

Kunigas Gintautas Jančiauskas, Semeliškių Šv. Lauryno parapiją aptarnavęs nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., pastebėjo, kad atvykus į šią parapiją jį nustebino labai senos bažnyčios metrikos knygos, laikytos bažny­čios palėpėje, – seniausia knyga buvo išlikusi net nuo parapijos įkūrimo.
„Senosios parapijos metrikų knygos buvo pelių apgraužtos, nutrupėjusiais kraštais, daug kur neįskaitomos.  Pradėjęs bažnyčios remontą, 2003-aisiais jas atidaviau į kuriją. Kurijos archyvaras patyrinėjo, kas įskaitoma, krikšto metrikų knygoje perskaitė įrašą, kad pirmasis Semeliškių klebonas buvo kunigas Adomas, gyvenęs Žiežmariuose. Ką jis pakrikš­tijo – jau neįskaitė. Įrašas buvo padarytas 1510 m. Girdėjau, kad ta knyga buvo susidomėję istorikai…
Kitas  kun. G. Jančiauskui labai įdomus dalykas buvo 18 a. pabaigos santuokų metrikų knygoje  rastas įrašas lotynų kalba apie dabartinės bažnyčios pastatymą ir pašventinimą. Kunigas G. Jančiauskas tą įrašą išvertė į lietuvių kalbą ir kopiją  buvo pakabinęs vienos kolonos baž­nyčioje, vėliau pakabino ant sienos prie zakristijos durų.

Archyvai suskaitmeninti

Pradėtas Lietuvos bažnyčių archyvų skaitmeninimas palietė ir Semeliškių parapijos dokumentus. Kaišiadorių vyskupijos medžiaga buvo skaitmeninama 2019-ųjų rudenį–2020-ųjų  žiemą – vasario mėnesį šis darbas buvo jau baigtas. Iš 45 Kaišiadorių vys­kupijos bažnyčių buvo gauti 1706 vnt. knygų ir kitų dokumentų, vidutiniškai po 38 iš kiekvienos. Tarp seniausių iš jų Lietuvos vyriau­siojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausiasis specialistas, projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ vadovas Andrius Zilnys paminėjo ir Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios gimimo metrikų knygą (1688–1707 m.).
Tikimasi, kad netrukus Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba atidarys ir skaityklą, kurioje šie dokumentai bus prieinami visiems norintiems, kad jie bus pasiekiami ir internetu, neiškėlus kojos iš namų.

Rūsių paslaptys

Išskirtinė Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios įdomybė – jos rūsiai. Kaip pastebėjo ilgametis jos klebonas kun. G. Jančiauskas, dabartinė bažnyčia pastatyta jau ant trečiosios bažny­čios pamatų, tiksliau – jų dalies. Pasak kun. G. Jančiausko, pusė dabartinės bažnyčios stovi ant senųjų pamatų, o pusė – ant naujų. Tolimesnėje nuo kelio pusėje, kur stovi koplyčia, buvo kapinės. Tame bažnyčios rūsio kampe yra kriptos – joje matyti palaidotų vyriškio, moters ir vaiko palaikai, toliau – daug kaukolių.
„Bažnyčios rūsiais ir juose esančiais palaikais buvo susidomėję kultūros paveldo specialistai. Jie ir mėginių tyrimams paėmė, gal tai yra kurių nors žymių to meto didikų palaikai. Tik atsakymų jokių nepateikė, jokių žinių apie mėginių tyrimų rezultatus“, – sakė kun. G. Jančiauskas.
Remontuodamas bažnyčios grindis, kun. G. Jančiauskas paliko angą įlįsti į rūsius, kad norintys galėtų patyrinėti išlikusius palaikus. Šio straipsnio autorei taip pat teko Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios rūsiuose dairytis daugiau kaip prieš 10 metų – takelis toks siauras, vos praeini, matėsi skirtingo dydžio skeletų, toliau gulėjo daug kaukolių. Nespecialistui vaikščioti prie jų ir juos žiūrinėti tikrai nėra jauku.

Tebeguli palėpėje

Su dabartiniu Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonu Gediminu Mieldažiu, šią parapiją aptarnaujančiu nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio, kalbėjomės apie bažnyčios archyvus ir rūsius. Naujasis klebonas rūsių dar nebuvo spėjęs apžiūrėti, apie senąsias bažnyčios metrikos knygas taip pat mažai ką tegalėjo pasakyti, jų nematė, tačiau žino, kad jos jau suskaitmenintos, o ar sugrįš atgal į parapiją, nuspręs  Kaišiadorių vyskupija.
Su kun. G. Mieldažiu pavartėme senąsias bažnyčioje išlikusias liturgines ir teologines knygas. Jos guli kuklioje medinėje lentynoje ir spintoje bažnyčios palėpėje, į kurią tenka lipti stačiais mediniais laipteliais, statesniais negu prie vargonų. Žvilgtelėjęs į knygas, iš karto supranti, kad joms jau ne vienas šimtas metų, bet atvertus jų titulinius puslapius net sunku suprasti pažymėtą išleidimų datą – skaityti lotyniškus skaičius raidėmis nesame įpratę.
Su Šv. Lauryno bažnyčios klebonu G. Mieldažiu iššifravome, kad tai bažnytinės knygos: liturginiai mišiolai, brevioriai (privalomos maldos kunigams), teologijos vadovėliai, pavyzdžiui „Tractatus de Penitentia“ („Traktatas apie atgailą“). Dauguma jų parašyti lotynų kalba, keli – ir lenkų kalba. Greta tų šimtamečių knygų yra ir tarpukario metų knygelių, skirtų priimantiems Pirmąją Komuniją, besiruošiantiems išpažinčiai ir visai nesenų leidinių.
Akivaizdu, kad dauguma šių leidinių turėtų sulaukti įdėmaus istorijos, ypač bažnytinių knygų, tyrinėtojų dėmesio. Akivaizdu ir tai, kad šie leidiniai saugomi netinkamomis salygomis.

Daiva Červokienė