Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Šokdavo ant svetimo piliakalnio

Kaimo senbuvis Antanas Pošiūnas Sėlėje gimė ir augo. Čia baigė ir mokyklą. Pasak senolio, buvo mokslo įstaigų ir gretimuose Gaidelių, Šimkūnų kaimuose, bet vėliau, dar „prie ruskia“, visas jas uždarė, nes Tauragnuose atsirado septynmetė, paskui tapusi vidurine mokykla.

A. Pošiūnas prisiminė, kad taurapiliečiai ant Pyliaus (Taurapilio piliakalnio) dažnai šokius rengdavo, į kuriuos neretai ir Sėlės jaunimas eidavo. Ant kalno vykdavo ir Joninės, o žiemą Sėlės bernai nuo stataus piliakalnio čiuožinėdavo slidėmis. Vietiniai ant Sėlės piliakalnio vengdavo eiti, sako, ten buvo kapai. Nelankomas kalnas buvo apaugęs mišku. Kultūros namų Sėlėje nebuvo, tad jaunimas šokius ir kitus renginius žiemą organizuodavo mokykloje, o vasarą pas kurį nors žmogų. Pašnekovas atsiminė, kad per Užgavėnes, įsisodinę į roges muzikantą, persirengėliai dundėdavo per kaimą.

Vaikų kapinaitės ir žuvingasis Tauragnas

Devintą dešimtį einantis A. Pošiūnas dar pamena, kad senosiose Sėlės kapinaitėse „kavodavo vaikus“ arba „kokį seniokų inkišdava“. Anksčiau miškelio pakraštyje prisiglaudusiose kapinėse kryžių būdavo daugiau, žmonės eidavo ten giedoti. Dabar mirusieji laidojami Tauragnuose.

Visai netoli Sėlės yra nedidelis ežeriukas Mirėlis. Kodėl vandens telkinys pavadintas tokiu vardu, A. Pošiūnas negalėjo pasakyti, bet atsiminė, kad jame būdavo daug karosų, kuriuos vaikai traukdavo su malonumu. Beje, mažieji sėliškiai prie Mirėlio eidavo ir grybų ieškoti.

Anot A. Pošiūno, Tauragnas anksčiau buvo žuvingas ežeras, žmonės tinklus traukdavo, bučių, „sietkų“ vandenin primesdavo. Arklius maudydavo, ganydavo plačioje paežerėje, o žiemą rogėmis net palenktyniaudami ledu skriedavo į Tauragnus.

A. Pošiūnui, dirbusiam Sėlės fermose traktorininku, pasiūlė keltis arčiau darbo vietos iš kaimo „pakumpės“. Pašnekovas prisipažino labai nesispyriojęs, nes mažametes dukras nuolat reikėdavo per pusnynus į mokyklą lydėti. Iš dabartinių namų, norint pasiekti mokymo įstaigą, tereikėdavo perbėgti gatvę ir užkopti į kalniuką.

„Žebravotojais“ apsimetę šnipai

A. Pošiūnas atsiminė, kad užėjus rusams, 1940 metais, kartu su kitais žmonėmis bėgdavo slėptis į krūmus. Bijojo, kad neišvežtų. Tuos, kuriuos ištrėmė, paleido tik po 10 metų.

Pasak pašnekovo, pasirodžius okupantams visos linksmybės baigėsi. Persirengę elgetomis rusai (stribai) šnipaudavo: klausinėdavo, ar kas nors naktį ateina, ar visai niekas nepasirodo, kur gyvena „banditai“ ir pan. Žmonės šiuos „žebravotojus“ vadindavo driskiais ir būdavo su jais atsargūs.

A. Pošiūnas sakė, kad vieną pokario žiemą į šokius važiuojančius partizanus kaime pasaloje nušovė stribai. Žuvo penki vyrai, nugaišo arklys.

Neeiliniai senelio gabumai

Savo senelio sodyboje sutikta Stasė Jurelienė (Bivainytė) papasakojo, kad prie Bivainių namų betoninis kryžius yra pastatytas vietoje anksčiau buvusio medinio kryžiaus, kurį kartu su pavojų kėlusia liepa nupjovė jos tėvai Juozas ir Adelė Bivainiai. Pašnekovė labai gerai atsiminė, kaip gimdytojai ėjo nakčia kryžiaus pjauti ir kaip prisiekė jį atstatyti. Pagrindinės betoninio kryžiaus dalys buvo padarytos S. Jurelienės senelio Jono Bivainio.

Senelis, anot anūkės, buvo gabus žmogus. Jis ne tik 1937 metais pastatė Sėlės kaime šv. Jono Nepomuko koplytstulpį, bet ir iš savo rankomis degtų plytų gyvenamąjį namą susimūrijo. 1910 metais akmeninis tvartas taip pat iškilo nagingo vyro dėka. „Sako, jis ir kailinius mokėjo ant kaladės kirviu susikirpęs pasisiūti“, – šypsojosi moteris kalbėdama apie neeilinius senelio sugebėjimus. Anot pašnekovės, Bivainių giminės pradžia – Šeimatyje (Tauragnų sen.). Kai Bivainiai kėlėsi per Tauragno ežerą, savo pėdsakų paliko ne tik Sėlėje, bet ir iki pat Saldutiškio.

Pilnas kaimas jaunimo

„Sėlė buvo didelis gražus kaimas su daug jaunimo“, – atsiminė S. Jurelienė. Mokykloje vykdavo šokiai, į kuriuos jų, dar „pacankių“, neleisdavo. Pašnekovė atsiminė prie Bivainių namų buvus autobusų stotelę. Vaikai, belaukdami autobuso, nuolat sugužėdavo į Bivainių gryčią.

Ilgametė Sėlės mokyklos mokytoja J. Bivainienė, anot moters, buvo kaimo šviesulys. Zniebų klojime ji rengdavo vaidinimus su dekoracijomis ir kostiumais.

Velnias liepė kryžių pastatyti

S. Jurelienė pasakojo, kad gretimame Žiezdrių kaime, Grašių sodyboje, vaidendavosi. Jos mama su dar viena moteriške eidavo pas Grašius pasižiūrėti. „Akmuo tik švilpt pro langą, – pasakojo pašnekovė. – Namiškiai paima, pažymi šitą akmenį kryželiu ir padeda. Po kurio laiko tas akmuo vėl švilpt.“ Apie stebuklus Grašių sodyboje, anot pašnekovės, pasakodavo ir Bivainių namuose besilankydavę žmonės: „Skraido skraido kopūstas, kažkas iš susirinkusiųjų kažką pasako, kopūstas tik terkšt į puodą.“ Ypač nuo bilduko kentėdavo senoji šeimininkė, kurią, labai besimelsdavusią, dvasios labiausiai skriausdavo. „Grašių kamarėlę užantspauduodavo, tačiau praeidavo kiek laiko, žiūri – iš niekur kryžius atsiranda, deganti žvakė“, – porino S. Jurelienė. Paskutiniais vaidenimosi metais, pasak pašnekovės, žmonės matė kampe kažkokį šešėlį, kuris suklupdytai šeimynai liepė du kryžius pastatyti: vieną prie namų, kitą – jaunimui. Anot moters, Tauragnų kunigas Bronius Šlapelis apie vaidenimąsi Grašių namuose netgi yra išleidęs knygelę.

Beje, Tauragnų milicijos įgaliotinį Rudėną, kuris ėmėsi tirti paslaptingus reiškinius Grašių namuose, pasak S. Jurelienės, iš pareigų atleido, kai šis ėmė teigti, kad čia tikrai vaidenasi.

Linksmiausi šokiai – mokykloje

Sėlėje gimusi Stefanija Jauniškienė (Bagdonaitė) iš vaikystės atsiminė, kad jos gimtasis kaimas buvo didelis, turėjo 120 sodybų, kiekvienoje šeimoje po 4–6 vaikus augo. Jaunimas mėgdavo ne tik Sėlės mokykloje ar ant Taurapilio piliakalnio, bet ir Bagdonų namuose šokius rengti. Kai pašnekovė pana buvo, visus kaimų šokius apeidavo. Į Sėlės mokyklą prieidavo daug jaunimo, kuris šokdavo dviejose didelėse klasėse, o koridoriuje grodavo muzikantas. Ypač moteriai įsiminė mokytoja Konstancija Maciulevičienė, visų vadinama Latviene, kuri ne tik grodavo, bet ir dainuodavo. Baigusi vietos septynmetę mokyklą pašnekovė mokslus tęsė Tauragnuose.

Gana griežta mama vaikų neleisdavo taip toli – ant Taurapilio – čiuožinėti, tačiau kalvotoje kaimo vietovėje kalniukų netrūko, tik vaikams važelio niekas labai dažnai duoti nenorėdavo – tekdavo pasitenkinti tokia pramoga daugiausia per Užgavėnes.

S. Jauniškienė atsimena jau ėjusi į mokyklą, kai Grašių namuose visus gyventojus dvasios gąsdino. Jos brolis buvo nuėjęs ir patvirtino, jog iš niekur kad duos kažkas akmenimis, adatomis ims badyti, miltais barstyti. Dvasios duris iškeldavo, moteris iš pirties išvarydavo. „Sako, ant kapų namai pastatyti, – atsiduso moteris. – Todėl vėlės ir vaidendavosi.“

Kariškiai kulinarai

S. Jauniškienė pasakojo, kad tėvui anksti mirus mama liko viena su keturiais vaikais. Sunku buvo, vaikai nuo mažumės buvo prie darbų pristatyti. „Grįžti iš mokyklos, tai pirmiausia ne pamokas eini ruošti, o darbai surikiuoti – reikia juos nudirbti“, – prisiminė sunkią vaikystę pašnekovė. Pasak moters, kai „užėjo“ karas, buvo baisu. Mama vaikus (du iš vienos, du iš kitos pusės), įsikibusius į jos šonus, vesdavosi pas kaimyną slėptis. Akmeniniame „sklepe“ kartu su aplinkinių kaimų gyventojais S. Jauniškienės šeima „skersai išilgai, vieni ant kitų“ ir miegodavo, nes išlįsti būdavo nesaugu – aplinkui vyko susišaudymai, skraidė lėktuvai, stovėjo priešlėktuvinė ginkluotė. Tuo neramiu metu sudegė ir Tauragnų bažnyčia.

Pašnekovė atsiminė jų namuose apsistojus rusų kariškius. Šeima susimetė virtuvėn, o didįjį kambarį užleido jiems. „Geri rusai buvo, – pasakojo S. Jauniškienė. – Valgyti būdavo priruošia visokiausių žuvų, ikrų prikrauna pilną lėkštę, o aš taip jų nemėgstu!“ – juokėsi iš savo vaikiško nepasitenkinimo jau į devintą dešimtį įkopusi moteris.

Rupi naminė duona

Pašnekovė minėjo pokarį irgi buvus sunkų. „Dabar vaikams duoda pinigų, – sakė moteris. – O mes tada keturi maži vaikai augom, niekas nė kapeikos nedavė. Iš kur nori, mamyte, iš ten paimk ir vaikus maitink. Mokyklon eini, tai būdavo mama į butelį pieno įpila, įdeda naminės duonos“, – nelengvus laikus prisiminė S. Jauniškienė. Nors karvę turėjo, sviesto vaikams paskanauti netekdavo – šį pieno gaminį reikėdavo valstybei atiduoti. Tik vėliau jų šeima prasigyveno.

„Buvo didelis kaimas, 120 sodybų! – tikino S. Jauniškienė. – Kai kuriose sodybose net po 13 žmonių gyveno. Ir visi tilpo, nesipykdavo, buvo patenkinti. O dabar visi išmirė... Nieko nebėra. Nuobodu.“

Ir vis dėlto miškų apsuptyje gyvenanti besišypsanti moteris pripažino: „Ramiau nei tėviškė nerandu.“ Aplink pilna šernų, stirnų, briedžių, kiškių, lapių, o netoliese statomame name kaimynė tikino šią žiemą gyvenus net ir lūšis.