Seksualinis priekabiavimas darbe: lytis – ne vienintelis aspektas

Minint Tarptautinę dirbančiųjų solidarumo dieną, svarbu kalbėti ne tik apie altyginimus ir darbo laiką, bet ir dažnai nutylimą temą – seksualinį priekabiavimą darbe. #MeToo atvejai davė krušos, tačiau susikoncentravo akademinėje sferoje ir galios santykius kondensavo anapus darbo santykių problematikos.

Toks kontekstas buvo padiktuotas vieno garsiausių JAV režisierių Harvey Weinstein ištempimo iš prievartautojo spintos. Lietuvoje pirmas rezonansas įvyko aplink režisieriaus Šarūno Barto personą. Plačiai analizuotos situacijos paliudijo, jog seksualinis priekabiavimas yra moterų kasdienybė, o kasdienybės kartotė dažnai tampa norma. Dėl šios priežasties – kasdienybės sudrebinimo – o tuo pačiu reikalavimo jai keistis, nepatogumo jausmas jaudino beveik kiekvieną. Tiek smurtautojus, tiek moteris – išdrįsusias ir ne, t.y negalinčias sau leisti kalbėti.

Jeigu #MeToo kažkam buvo šokas, iškėlęs nepasitikėjimą ir puolimą prieš prabilusias moteris, tai, be abejo, nereiškia, kad pats faktas nebuvo žinomas. Aktyvistės visame pasaulyje jau ilgą laiką kovoja su smurtu prieš moteris ir jų dėka judėjimas įgavo prasmę, kuri pasirodė hashtaginioaktyvizmo forma. Garsios moterys tapo judėjimo vėliavnešėmis ir dalinai paslėpė ilgą ir varginantį aktyvisčių darbą. Taip įvyko ir su Tarana Burke, pirmąja #MeToo kampanijos iniciatore. Kritiką judėjimui išreiškė ne tik Prancūzijos feministės, kaltindamos #MeToo puritonizmu, bet ir moterys iš mažiau privilegijuotos aplinkos ar/ir gyvenančios ne „Vakarų“ pasaulyje. Jų kritika yra nutaikyta į eilinę baltųjų feminisčių hegemoniją ir vienmatį skatinimą prabilti. Nors aktores ir režisierius sieja darbiniai santykiai, aktorių ir paprastų darbininkių pozicijos nėra vienodos. Globalios „seserystės“ idėjos prieš patriarchatą čia negana. Ne visos moterys kasdienybę patiria vienodai ir ne visų darbo sąlygos leidžia garsiai kalbėti. Sąmoningumo kėlimas yra gerai, tačiau to neužtenka.

Saugumas ar pelnas?

Įvairių formų diskriminacija teisiškai yra draudžiama. Naujasis Darbo kodeksas, nors ir apkarpęs darbuotojų teises, vis tik įtvirtino seksualinį priekabiavimą kaip diskriminacijos formą ir nurodė, kad „[..]darbdavys turi imtis priemonių, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti, taip pat nebūtų persekiojamas ir būtų apsaugotas nuo priešiško elgesio ar neigiamų pasekmių, jeigu pateikia skundą dėl diskriminacijos ar dalyvauja byloje dėl diskriminacijos“. Ši formuluotė neišskiria priekabiavimo lyties pagrindu, nors statistiškai yra žinoma, kad seksualinį priekabiavimą ir smurtą dažniausiai patiria moterys, o tai sąlygoja nevienodas galios balansas tarp lyčių. Teisinis reglamentavimas taip pat nebūtinai užtikrina realią prevenciją. Tam, kad darbdavys imtųsi veiksmų, moteris turi pati atpažinti, sureaguoti ir kreiptis į jį. Vargu ar darbdavys imsis įtikinti darbuotoją, kad prie jos priekabiaujama, jei ji nesiskundžia perdėtu kolegos dėmesiu. Kas užtikrins, jog įstatymo yra paisoma ir priekabiavimas yra atpažįstamas? Net jeigu nutinka atvirkščiai (darbdavys inicijuoja ir supažindina su darbo teise), reikia stebėti ar darbovietėje progresyviais įstatymais nėra dangstomi kiti darbo teisės pažeidimai; už minimalų atlyginimą, be pietų pertraukos, atnešiu jums organiškos kavos, kurią galėsite gerti sėdėdami ant kraują cirkuliuojančio sėdmaišio, virš kurio, ant sienos puikuojasi Virginia Woolf citatos.

Susiduriame su atsakomybe atpažinti, pranešti, priešintis ir taip būti atsakingomis už savo išnaudojimą. Prastai apmokamuose darbuose, kada rizikuojama prarasti pragyvenimo šaltinį ar įskųsti kolegą, kuris dirba tokiomis pačiomis prastomis darbo sąlygomis ar turi išlaikyti šeimą, kyla nemenka dilema. Darbdaviai nesiryžta imtis prevencijos priemonių, „neramumų“ kelėjos gali būti atleistos, joms taikomos baudos, kurios nusėda darbdavių kišenėse, o darbuotojai yra pasmerkiami dar didesniam skurdui. Mokymai, skirti atpažinti priekabiavimą ir jo prevencijai, taip pat kainuoja ir turi vykti darbo metu. Į pelną susikoncentravusiam darbdaviui tai nereikalinga, o vis labiau liberalizuojamuose darbo kodeksuose teisė į organizavimąsi, streikus, yra riboti, nors tai galėtų būti viena iš pasipriešinimo seksualiniam priekabiavimui formų.

Dažnai kalbėjimas apie priekabiavimą darbo vietoje tampa priežastimi organizatores tildyti, o kraštutiniu atveju ir atleisti iš darbo. Sociologiniai tyrimai rodo, jog moterys, kurios „kelia grėsmę“ vyrų dominavimui darbo vietoje, dažniau patiria seksualinį priekabiavimą. Visuomenėje vyraujanti žemesnė moterų pozicija pasitarnauja moterų elgesio priežiūrai – nestereotipinis moterų elgesys (dažniausiai dominavimą indikuojančios savybės) baudžiamas „pastatant į vietą“, t.y. kūno seksualizavimas ir priekabiavimo praktikos moteriai primena, jog jai nevalia peržengti tradicinės rolės rėmų. Iniciatyvos, kurių tikslas yra atkreipti dėmesį į seksualinio priekabiavimo darbe problemą, yra marginalizuojamos kolegų vyrų (o kartais ir kolegių moterų), todėl kovoti pasidaro ypač sunku.

Paprastai norisi atlikti reikalaujamą darbą ir eiti namo, o ne dirbti papildomai, siekiant gerinti darbo sąlygas. Šią užduotį turėtų atlikti profesinės sąjungos, kurių tikslas yra kovoti už darbo sąlygų gerinimą, o prevencija ir kova prieš seksualinį priekabiavimą turėtų būti viena iš pagrindinių užduočių. Darbdaviams, kaip žinia, tokie auklėjimai nepatinka, stabdo produkciją, o profesinės sąjungos vis dar stagnuoja patriarchaliniuose rėmuose.

Pabandykit paklausti Bolto vairuotojos, kuri dirba pagal verslo liudijimą, kiek kartų ji gavo įvairaus plauko pasiūlymų ir kas seksualinio priekabiavimo atveju jai padės, kuomet tokios įmonės visą atsakomybę dėl darbo sąlygų ir įsidarbinimo permeta vairuotojai?. Kai formaliai esi pati sau bosė, darbo sąlygos nėra ir greičiausiai nebus keičiamos darbuotojų naudai. Aptarnavimo sektoriuje, kuriame daugiausiai dirba moterys, o jų atlyginimai priklauso ir nuo arbatpinigių, priekabiavimas iš klientų yra beveik neišvengiamas.

Kartą aptarnaudama klientą išgirdau pasiūlymą jį apkabinti, tuomet jis užsisakys dar vieną brusketą. Pasipiktinusi pasiūlymu atrėžiau, jog mano atlyginimas dėl parduotos brusketos nepakils ir jokių papildomų paslaugų neteiksiu. Daug sau leidžiantis vyras man paaiškino bendravimo su klientais taisykles, užsimindamas, kad pažįsta restorano savininką. Šį darbą buvau priversta palikti, nes kėliau „daug problemų“, kurios buvo susijusios su bendrų darbo sąlygų gerinimu arba priešinimuisi jų karpymui, konsoliduojant kitus darbuotojus. Tiek iš tos individualios atsakomybės, tiesioginio priešinimosi „dabar ir čia“, kurių dažnai reikalauja visuomenė, ypač #MeToo kontekste, kuomet moterys dažniausiai prabyla post factum. Išpažinties strategija yra vienas iš metodų „stabdyti tylą“ ir #MeToo yra apie tai. Man tai primena režisieriaus Romo Zabarausko aktyvizmo metodą, .kai teigiama, kad LGBT* žmonės būtinai turi atsiverti, jeigu siekia pokyčių ir priėmimo. Žinome atvejų, kai atsivėrimas baigiasi ir labai blogai.

Kova su seksizmu, moterų išnaudojimu darbo rinkoje ar įtraukime į ją turi dvi medalio puses. Pavyzdžiui, tarptautiniuose įsipareigojimuose, migracijos politikos ir moterų „išlaisvinimo“ srityje, pagrindinė nuostata yra moterų, ypač atvykusių iš musulmoniškų šalių, įtraukimas į darbo rinką, taip jas išlaisvinant iš privačios namų sferos. Tačiau čia atsiskleidžia kelios struktūrinės problemos. Pirma, vyrauja įsivaizdavimas, kad migrantės būtinai gyvena vyrų priespaudoje. Antra – integracijos į Vakarų kultūrą procese, reikalaujant visų įsitraukimo į darbo rinką, moterims, neturinčioms atitinkamos darbo patirties, tenka dirbti „namų šeimininkėmis“ pasiturinčių žmonių namuose arba mažai apmokamose ir prastas darbo sąlygas teikiančiose darbovietėse. Tokia „emancipacija“, nors ir teigianti moterų finansinės nepriklausomybės svarbą, pasmerkia moteris tokiam pačiam „moteriškam“ darbui ir neužtikrina apsaugos nuo seksualinio priekabiavimo ar išprievartavimo darbo vietoje. Migrantės, ypač atkeliavusios iš nevakarietiškų šalių, yra pasmerkiamos išnaudojimui, o kylančio rasizmo ir ksenofobijos fone dar labiau nužmoginamos kaip nesuprantančios savo teisių, vakarietiškos kultūros, todėl atsiduria dar pavojingesnėse situacijose – sisteminio seksualinio ir ekonominio išnaudojimo pinklėse.

#MeToo nėra patiriamas vienodai, nors lytis yra vienas pagrindinių aspektų. Niuansų čia yra daugiau, jie susiję ne tik su „rase“, bet ir su užimamomis pareigomis, darbo pobūdžiu, jo legalumu/teisiniu statusu. Bendriau pasakius, #MeToo yra ir klasinis klausimas. Viena yra išpažintį atlikti Alyssai Millano, kita – Kalifornijos laukuose nelegaliai įdarbintai, net ir vardo viešojoje erdvėje neturinčiai moteriai. Kur egzistuoja galia, ten egzistuoja ir piktnaudžiavimas ja. Todėl privalome viena kitą palaikyti, kartu suprasdamos, kiek galios turime pačios ir kokį piktnaudžiavimą patiria kitos, prieš skelbdamos bendrą ir vienodą išnaudojimą lyties pagrindu.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Švedijos institutas ir Alumni Engagement Innovation Fund. Už tekste pateikiamą informaciją atsako komentaro autorė.