Šeimynos ,,Saulutė“ steigėja: ,,Ar į vieną pirštą įsipjausi, ar į kitą – skaudės vienodai. Taip pat ir su vaikais – visi rūpi vienodai“

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijavo straipsnių ciklą ,,Šeimų istorijos“, skirtą paminėti Tarptautinę šeimos dieną. Tauragės rajone esančios vienintelės šeimynos ,,Saulutė“ steigėja ir globotinių ,,babyte“ vadinama Virginija Milišauskienė šia proga sutiko pasidalinti savo patirtimis ir papasakoti, kaip be keturių savo biologinių atžalų pavyko užauginti dar daugiau nei dešimtį globojamų vaikų.

Šeimyna – teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo.

Tauragės rajone, Visbarų kaime, gyvenančių Virginijos ir Zenono Milišauskų namai dar žinomi kaip likimo nuskriaustų vaikų prieglobstis, kuriame augusiems vaikams atiduota visa Virginijos ir Zenono meilė, rūpestis, atjauta. Nors dabar šeimynos gretos jau gerokai išretėjusios, o pats Zenonas kovoja už gyvybę, šilti prisiminimai apie nuolatos bruzdančius namus išliks ne tik šeimynos steigėjų, bet ir jau užaugusių vaikų atmintyje.

Kaip kilo noras pradėti rūpintis svetimais vaikais?

Pradėsiu nuo to, jog pirmieji 9 vaikai, kuriuos su vyru priėmėme pas save, mums nebuvo svetimi. Jie buvo mano brolio sūnūs ir dukterys. Prisimenu, atbėga naktį pas mus viena išsigandusi mergaitė, klausiam, kas atsitiko. Papasakojo, kad tėvas sumušė. Nuo to laiko ji taip ir liko mūsų šeimoje. Pati ji turėjo dar 8 broliukus ir sesutes, kuriuos norėjo, kad irgi pasiimtume, nes visi tada gyveno vaikų globos namuose. Globos namų vadovė pasiūlė mums vasarai vaikus pasiimti, kad paatostogautų kaime, pailsėtų nuo miesto šurmulio ir pabūtų su artimaisiais. Vasara ėjo į pabaigą, vaikai turėjo sugrįžti i globos namus. Vieną dieną, pamatę, kad atvažiuoja globos namų autobusiukas jų pasiimti, išsilakstė į skirtingas puses – nebesugaudėm. Vienas penkerių metukų vaikas net į obelį įsilipęs pasislėpė. Kurioziška situacija gavosi. Kadangi ilgokai slėpėsi – užmigo apsikabinęs medelį ir tik jau sutemus parsirado namo. Autobusiukas, žinoma, į Tauragę grįžo tuščias, nes vaikai patys pasirinko likti pas mus.

Kokia buvo šeimynos įsteigimo procedūra?

Šeimyną įsteigti man rekomendavo vaiko teisių apsaugos specialistės. Kadangi vaikai jau ir taip pas mus gyveno, tai globos namų skiriamų dienpinigių kartais pritrūkdavo. Įsteigus šeimyną, atsirado galimybė gauti didesnes pajamas vaikų išlaikymui. Taip pat ir darbo stažas man tęsėsi. Džiaugiuosi, kad nereikėjo apsikrauti dokumentų tvarkymu, nes tuo visapusiškai rūpinosi specialistės. Glaudžiai bendradarbiavome su jomis visą laiką. Brolio vaikai augo, vienas po kito, sulaukę pilnametystės, pradėjo kurti savarankiškus gyvenimus, beliko tik dvi nepilnametės. Kadangi šeimynos egzistavimui reikalinga sąlyga – mažiausiai 4 vaikai, Vaiko teisių apsaugos skyrius apgyvendino dvi sesutes. Vėliau pas mus apsigyveno dar daugiau vaikų. Šiuo metu šeimynoje belikusios dvi mergaitės, kurioms iki pilnametystės liko dveji metai. Kai išleisiu paskutinę mergaitę, šeimynos veiklą likviduosiu.

Kokios taisyklės globotiniams galiojo Jūsų namuose?

Pagrindinės taisyklės – laiku eiti miegoti, laiku atsikelti, būti kultūringiems ir pagarbiems. Vaikai visada žinojo, kad labai svarbu gerbti kitą žmogų, nepertraukinėti, kai kalba kitas, neimti kito daiktų. Vaikai žinojo ir mano rūstų žvilgsnį – iš jo suprasdavo, kad kažką daro netinkamai. Pamatę jį, tuoj pat liaudavosi. Taip pat visada stengiausi diegti, kad susitvarkyti savo daiktus – jų pareiga. Ir maistą gaminti visus vaikus mokiau tam, kad išėję iš mano namų nepatirtų šoko, kad niekas kitas už juos nepagamins. Manau, jei neugdysime tokių elementarių įgūdžių dar vaikystėje, ateityje galime susidurti su įvairiausiomis problemomis.

Kokį įsimintiniausią vaiko pasikeitimą galite išskirti nuo priėmimo gyventi pas save iki išleidimo iš šeimynos?

Kadangi brolio vaikai buvo stipriai įbauginti mušimo, jų miegas iš pradžių buvo labai jautrus. Naktimis pabusdavo ir šokdavo iš lovos nuo menkiausio krepštelėjimo. Vėliau, pripratę prie ramesnio gyvenimo, pradėjo miegoti normaliai. O ryškesnį vaiko pasikeitimą galėčiau įvardinti, kai mergaitė, iš pradžių gyvenusi su tėvais Tauragėje, praleidinėdavo pamokas, savaitėmis nesilankydavo mokykloje. Dėl to jos pažymiai buvo prasti. Kai pradėjo gyventi pas mane ir lankyti mokyklą Žygaičiuose, baigėsi jos pamokų nelankymas. Autobusas ryte nuveždavo į mokyklą, o po pamokų parveždavo atgal į kaimą, todėl mergaitė nebeklaidžiojo, kur nori. Pažymiai pakilo ir pasiekė išskirtinai aukštą lygmenį. Už tokį šuolį pernai ji buvo apdovanota prizu, kurio vertė – 1000 eurų. Dabar jos svajonė – baigti 12 klasių ir studijuoti veterinariją.

Kuo skyrėsi biologinių vaikų auginimas nuo globojamų?

Visiškai niekuo. Tikriausiai, nuo mūsų požiūrio priklauso tokio dalykai. Kaip sakoma, ar į vieną pirštą įsipjausi, ar į kitą – skaudės vienodai. Taip pat ir su vaikais – visi rūpi vienodai ir dėl visų skauda vienodai. Kiekvienam stengėmės skirti tiek pat dėmesio ir meilės, nepriklausomai, ar vaiką mes patys gimdėm, ar kiti žmonės.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis įsteigti šeimyną?

Begaline kantrybe, gailestingumu. Būtina suprasti vaiką, jo poreikius, mokėti su juo bendrauti, prisitaikyti, o susidarius tam tikrai situacijai – nusileisti. Labai svarbu turėti ir gerą fizinę sveikatą, kad būtų galima pasirūpinti tokiu būriu vaikų.

Prisiminus namus, kuriuose netyla vaikų klegesys, Virginiją apima nostalgija. Moteris teigia, jog išleidus jauniausias ir jau paskutines šeimynos gyventojas, jai reikės mokytis gyventi iš naujo. Kaip pati juokauja, ji nemoka gaminti maisto mažais kiekiais. 4 padėklai cepelinų – jai įprasta maisto gaminimo norma. Sunkiai sergantį vyrą paskutiniu metu dažnai atvykstantys aplankyti vaikai primena moteriai vienybę, stiprybę ir ryšį, kurį jie brandino visi kartu, kurdami savo svajonių istoriją ,,Saulutės“ šeimynoje.