Šeimos pieno ūkio misija

„Rinkos pokyčiams atspariausias tradicinis šeimos pieno ūkis, – pasakoja Pajiesio k. (Veiverių sen.) ūkininkė teisininkė Saulena Krūvelienė, – prieš kelerius metus mirus vyrui Alfonsui į talką atėjo sūnus Artūras, anūkas Martynas. Pirmasis – medikas, antrasis – architektas, tačiau žemdirbystės genas išlikęs abiem“.
Krūvelių šeimos ūkio vizija – suformuoti genetiškai stiprių ir produktyvių karvių bandą, automatizuoti melžimą, gaminti išskirtinės kokybės pieną A2, tiekti jį rinkai. Pasak S. Krūvelienės, ambicingiems tikslams pasiekti svarbiausi dalykai – pasitikėjimas ir susiklausymas. Be jų investicijos į verslą taptų tik skambia deklaracija.

Mažinti gamybos kaštus

Šiandien Krūvelių šeimos ūkyje dirbama apie 200 ha žemės, laikomi 152 galvijai (tarp jų 70 melžiamų karvių), kasdien parduodama po 1,5 t pieno. Per laktaciją viena holšteinizuota Lietuvos juodmargė atseikėja vidutiniškai 8,5 tūkst. kg pieno.
Pasaulyje auga pieno gamyba ir vartojimas, tačiau kainų žirklės skaudžiausiai kerpa ūkininkui tenkančią dalį. Galimybių reguliuoti pieno rinką kvotomis ES šalyse prieš kelerius metus atsisakyta. Kaip alternatyvą kvotoms sukurti kainos formulę patyrė nesėkmę. Teliko viena išeitis – ieškoti vidinių rezervų. Pasak S. Krūvelienės, pagrindinis ūkio siekis – mažinti pieno gamybos kaštus, į ką orientuojasi ir kiti ES šalių pieno ūkiai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais (2017 m.) Krūvelių šeimos ūkyje kilogramo natūralaus pieno savikaina siekė 25 euro centus. Keliais centais didesnė pardavimo kaina leido projektuoti investicijas. Pernykštė sausra beveik pusantro karto iškėlė pieno gamybos kaštus. Sutriko karvių laktacijos ciklas, sumažėjo galvijų produktyvumas. Norint subalansuoti karvių šėrimą teko pirkti daugiau mineralinių priedų, padidėjo telyčių sėklinimo indeksas, pabrango paslaugos.
Pasaulio pieno rinkos pokyčius, aukcionų kainas analizuojančiam M. Krūveliui tenka rūpintis ūkio rinkodara, verslo inovacijomis. Ūkininko nuomone, Lietuvos pieno gamintojams dažnai pavyzdžiu keliami Vakarų Europos šalių ūkininkai, kurie sugeba racionaliau valdyti pieno gamybos kaštus. M. Krūvelio įsitikinimu, šiltesnio klimato šalyse yra ilgesnis vegetacijos ir trumpesnis tvarto laikotarpis, todėl ten produkcija pagaminama gerokai mažesnėmis sąnaudomis. Lietuvoje tvarto laikotarpis siekia aštuonis mėnesius, todėl ilguoju periodu konkuruoti su kitų ES šalių pieno gamintojais būtų sudėtinga. Ekonomistai šalies pieno ūkių šeimininkus agituoja pieno gaminti tiek, kiek įmanoma sunaudoti vietos rinkoje, kaip yra Suomijoje ir kitose panašaus klimato šalyse. Būtent gamtos sąlygos labiausiai žlugdo pieno gamybos sektorių, taip pat nenoras kooperuotis (Krūvelių ūkis dalyvauja žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ veikloje nuo pat jo įkūrimo 2001 metais – J.A.).

Apsauga nuo grėsmių
„Pieno ūkyje grėsmių visuomet apstu, – pripažįsta S. Krūvelienė, – laikinus materialinius sunkumus įveikdavome šeimos narių lėšomis. Pastaraisiais metais valstybės siūlomi rizikos paramos fondai ūkininkus apkrautų papildomų įmokų, jų administravimo našta, būtų sunkiai įsisavinami. Kooperacija, ją traktuojant pagal Vakarų Europos šalių modelį, būtų žingsnis pirmyn, tačiau Lietuvoje ją stabdo pasitikėjimo trūkumas“.

Teisininkės S. Krūvelienės nuomone, pieno ūkio sėkmė – aiški verslo strategija ir skaičiavimais pagrįsta taktika. Be to, galvijų ferma – tai maisto grandinės nuo lauko iki stalo pradžia. Gyvūnų gerovė, sveikatingumas, šėrimas ir ypač genetika – viskas svarbu, viskas po valstybės priežiūros tarnybų didinamuoju stiklu. Pasak S. Krūvelienės, anūkas Martynas intensyviai studijuoja galvijų selekciją, ateityje galvijų ūkį ketina specializuoti, gaminti ypač paklausų pasaulyje A2 pieną. M. Krūvelio turimomis žiniomis, mums įprastas ir A2 pienas skiriasi vos viena amino rūgštimi, tačiau pasaulio gyventojus naujovė jau spėjo pakerėti ne tik skoniu, bet ir sugebėjimu gydyti tokias ligas kaip diabetas, nervų sistemos pažeidimai. Privalumų sąraše taip pat galime rasti natūralesnį skonį, didesnį kiekį baltymų, kalcio bei vitaminų A ir D gausą. Galiausiai, juo gali mėgautis net alergijos (laktozės netoleravimo) kankinami asmenys. Nepaisant didesnės nei įprasta kainos, netradicinis gaminys netruko užkariauti parduotuvių lentynas, o jo paklausa tik auga. Visame pasaulyje šio pieno tiekėjai skaičiuoja nuolat augantį pelną bei didėjančias galimybes įsilieti į naujas rinkas. Pasak M. Krūvelio, netradicinis pienas gali būti gaunamas tik iš tų karvių, kurių organizmuose glūdi A2A2 genas, tačiau dauguma galvijų turi A1 ir A2 genų mišinį. Norint pakeisti situaciją, būtinas apgalvotas veisimas. Bent vieną A2 geną turinti karvė apvaisinama bent vieną A2 geną turinčio buliaus sperma, tam, kad gimusi palikuonė turėtų dvigubą A2 geną. Tokiu būdu, palikuonei bus perduota geriausia genetinė informacija, o tai atsispindės ir jos duodamo pieno kokybėje. Ta kryptimi ugdoma Krūvelių pieno ūkio karvių bandos pamaina.
Jau dabar karvių ir telyčių sėklinimui labai atsakingai parenkami genominiai buliai, paisant būsimųjų palikuonių sveikatingumo ir eksterjero savybių. Formuojama karvių banda, kuri tiktų robotizuotam melžimui. Tuomet būtų lengviau stebėti karvių produktyvumą, žalio pieno kokybę, laiku nustatyti veršingumą, išvengti ligų ir pan. Modernaus šalto pusantro šimto galvijų laikymo tvarto, mėšlidės, srutų rezervuaro, dviejų melžimo robotų statyba ir įrengimas gali pareikalauti beveik dviejų milijonų eurų investicijų.

Geriausias laikas investicijoms
Ūkininkė S. Krūvelienė įsitikinusi, jog bet kurio verslo plėtrai pats geriausias laikas – sunkmetis. Šalių ekonomikos vystymosi grafikas dažniausiai primena sinusoidę.
Prisiminimuose likusios Krūvelių šeimos ūkio kūrimosi, vystymosi ir plėtros pamokos. Didžiausia rizika po 1990 m. kovo 11-osios buvo A. Krūvelio senolių turėtos žemės susigrąžinimas, vėliau kuklaus, bet racionaliai suprojektuoto tvarto statybos. Krūvelių šeimos ūkis nuo 1994 m. tapo lankytinu Prienų r. savivaldybės objektu. Į Pajiesio kaimą pasižiūrėti tuomet dar reto privataus atsikuriančios Lietuvos ūkio buvo vežami užsienio svečiai, diplomatai, šalies politikai, garsūs mokslo ir meno žmonės. Ūkyje vyko pažintinės ekskursijos, seminarai, melžimo varžytuvės. Vienoje sodybos pusėje buvo Suvalkijos ūkininko buities muziejumi paverstas autentiškas senųjų Krūvelių svirnas, kitoje – jaukią pakelės užeigą primenantis galvijų tvartas su svečių kambariu ir ūkininkų apdovanojimų galerija. Jau tada prieš porą dešimtmečių ferma stebino lankytojus statinio vidaus patalpų higiena. Kai 2003 m. pavasarį geros higienos praktikos savikontrolės sistemą įgyvendinusiems pieno ūkiams buvo teikiami sertifikatai ženklinti žalią pieną sveikumo ženklu, Krūveliai vieni pirmųjų šalyje gavo tokį Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimą. Lietuvoje buvo du šimtai tokio lygio pieno ūkių.
„Mūsų sėkmės raktas – griežta verslo apskaita, remiantis teisės aktais ir reglamentais“, – įsitikinusi ūkininkė S.Krūvelienė. Kaip teisininkė ji talkino žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ steigėjams, patarinėjo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovams. Dabar ji dalyvauja Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos veikloje, kolegas konsultuoja rengiant pataisas pieno gamybos sektorių reglamentuojantiems teisės aktams.

Dialogo laukimas

„Vidutinių pieno ūkių atstovai dalyvavo Žemės ūkio ministerijoje svarstant nacionalinę pienininkystės strategiją, teikė siūlymus, bet nebuvo išgirsti“, – nelinksmą situaciją sektoriuje konstatuoja S. Krūvelienė. Takoskyra tarp stambių ir vidutinių bei smulkių pieno ūkių – taip pat nesusišnekėjimo padarinys. Pasak S. Krūvelienės, kai prieš ketvirtį amžiaus ji kūrė nedidelį, bet atsiperkantį, modernų pieno ūkį, valstybės parama buvo juntama, o biurokratiniai barjerai lengvai įveikiami. Paramos intensyvumas tuomet siekė 70 proc. Dabar ne be pačių ūkininkų kaltės į verslo administravimo sritį skverbiasi nepasitikėjimas. Pavyzdžiui, nedidelių ūkių pieno žaliavą superka ne pieno perdirbimo įmonės, o transporto paslaugas teikiantieji kooperatyvai. Paminama verslo partnerių tapatybė. Kam deleguoti priekaištus dėl mažos pieno supirkimo kainos? Pieninės tvirtina mokančios už žalią pieną „europinę“ kainą, tačiau ūkininkai dievagojasi į sąskaitas gaunantys varganus centus. Žemdirbių savivaldos organizacijos nepasidalija nuomonėmis: valstybei geriau ar blogiau bus, kai neliks smulkių pieno ūkių?
Žemės ūkio ministerijos trišalėje Pieno taryboje kryžiuojamos ietys dėl vadinamojo Pieno įstatymo ir dešimties pieno gamintojų grupių, dėl išmokų lygiavos protestuojama Briuselyje.
„Anksčiau ūkininko nuomonę išgirsdavo ir politikai, ir valdininkai, – įžvalgomis dalijasi S. Krūvelienė, – šiandien ūkininkas paliktas vienas skaičiuoti gamybos kaštus, rizikuoti rinkoje, nors jo šeimos verslo misija – išsaugoti kaimą ir valstybę“.

Justinas ADOMAITIS