Seimo nario E. Sabučio pranešimas: „Kaip „Lietuvos paštas“ pavogė Kalėdas“

Įvyko tai, ką ir buvo galima prognozuoti. Dar viena įmonė prisijungė prie nevienareikšmiškų įvertinimų visuomenėje nuolat sulaukiančių valstybinių bendrovių sąrašo. Kalbu apie „Lietuvos paštą“, kuris kartu su kitomis strateginėmis energetikos ir susisiekimo įmonėmis leido aiškiai suprasti, kad Lietuvos gyventojų interesai jiems yra tikrai ne pirmoje vietoje. Svarbiausia – tai optimizacija ir grynai ekonominių interesų patenkinimas. Panašius procesus jau kurį laiką stebime ir kitose valstybinėse įmonėse, kurios visiškai pamiršo, kad jų pagrindinis tikslas turėtų būti – prieinamų viešųjų paslaugų užtikrinimas, o ne žūtbūtinis pelno siekimas. Atrodo, kad pastarasis tikslas apakino šias bendroves galutinai – „Ignitis“, jos valdomos „ESO“ ar „Lietuvos geležinkelių“ veikla pastaraisiais metais gali būti charakterizuojama tik pelno siekimu.

Žiniasklaida nuolat mirga nuo keistų istorijų, susijusių su „Ignitis“ veikla. Štai spalio mėnesį, per 100 tūkstančių šeimų „Ignitis“ atsiuntė klaidingas sąskaitas už rugsėjo mėnesį neva suvartotą elektrą. Įmonė, žinoma, nedaugžodžiavo ir paaiškino, esą taip nutiko dėl techninės klaidos, tačiau smulkesnių detalių apie incidentą neatskleidė. Kaip galite spėti, išrašytose sąskaitose „Ignitis“ surašė didesnes sumas, nei turėjo būti. Leisiu sau paironizuoti, kad priešingu atveju, tokio tipo „techninių klaidų“ neišvystume, nes dar nė karto įmonė gyventojams neatsiuntė mažesnių sąskaitų. Tokios klaidos, kaip tyčia, įsivelia tik tada, kai sąskaitos dirbtinai išpučiamos. Panašiomis temomis garsėja ir kitas energetikos gigantas – „ESO“, kuris taip pat nevengia didinti skaičių gyventojų sąskaitose.

Dažni atvejai, kai išmaniųjų skaitiklių įdiegimas atsisuka prieš vartojus, nes suvartoti kilovatai, o kartu ir skaičiai mokėjimų pranešimuose, staiga padvigubėja ar patrigubėja. Pati įmonė dažniausiai nėra nusiteikusi greitai taisyti padėties: atrašo, kad imsis tolimesnio tyrimo, o po kurio laiko šiam patvirtinus, kad keliskart didesnės sumos išties yra nepagrįstos, tokius atvejus pavadina „žmogiškąja klaida“ ir nuo tos situacijos atsitraukia tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tačiau tai dar ne viskas.

Manau, visi drąsiai galime sutikti, kad valstybės kontrolės atskleista žinia, jog vartotojai bendrovei „ESO“ 2018–2021 metais permokėjo 160,2 mln. eurų, o šias lėšas įmonė panaudojo pelnui padidinti ir dividendams išmokėti – pramušė bet kokį padorumo standartą. Dar daugiau, „ESO“ vadovai, pasijutę nebaudžiami, pareiškė, kad pinigus vartotojams grąžins tik per 15 metų! Ir tik pajutę politikų ir visuomenės pasipiktinimą, nusprendė švelninti toną bei pažadėjo terminą sutrumpinti – gyventojams permoka bus grąžinta per 2,5 metų. Keista tai, kad nei finansų, nei energetikos ministrai net nebandė kelti bendrovės vadovų atsakomybės klausimo.

Apie kitą valstybei priklausančią įmonę – „Lietuvos geležinkeliai“ platesnių komentarų rašyti, mano įsitikinimu, nebereikia. Jau ne kartą bandėme įspėti dėl nerimą keliančios traukinių parko būklės ir šios įmonės begalinio polinkio nutylėti incidentus. Dėl to net kreiptasi į Vyriausybės vadovę, prašant inicijuoti tyrimą, nes daugiau nei akivaizdu, kad ši susisiekimo sektoriaus įmonė pirmiausia privalo vadovautis visuomenės saugumo interesais, o ne vien siaurais naudos išskaičiavimais.

Tokiais pat tikslais vadovautis turėtų ir kita Susisiekimo ministerijai atskaitinga bendrovė – „Lietuvos paštas“. Tačiau pastaruoju metu joje vykstantys procesai rodo ką kitą. „Lietuvos paštas“ net neneigia, kad yra pasiryžęs eiti kitų valstybinių įmonių išgrįstu keliu ir siekti tik tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo interesus, bet ne žmonių, pagrįstai norinčių turėti prieinamas paslaugas prie savo gyvenamosios vietos bet kurioje Lietuvos dalyje, lūkesčius. Tą „Lietuvos paštas“ ir turėtų daryti bei nepažeidinėti teisės aktų, apibrėžiančių įmonės veiklos pricipus. Šis teiginys nėra iš piršto laužtas. Paštas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, yra universalioji paslauga. Tai reiškia, kad kokybiškos pašto paslaugos turi būti prieinamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visiems tokią paslaugą pageidaujantiems gauti naudotojams. Būsiu tikslus ir atskleisiu, kad šia nuostatą kiekvienas iš jūsų galite rasti galiojančio Pašto įstatymo 3 straipsnio 22 punkte.

Akivaizdu, kad valstybės valdoma įmonė „Lietuvos paštas“ nenori remtis įstatymu, nes per pastaruosius metus teikiamų paslaugų kiekis sumažėjo kone perpus – 47 proc. Tai išties neraminanti informacija. Ir tenka apgailestauti, kad valdžios koridoriuose jokio didesnio atgarsio ši žinia nesulaukė. Tačiau tarp žmonių vyrauja visai kitos nuotaikos. Visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina ir naikina įprastas pašto paslaugas ir iš aiškią socialinę funkciją turinčios organizacijos tampa eiline privačia bendrove.

Iškalbingi skaičiai apie „Lietuvos paštą“ nesibaigia. Įmonė, įjungusi kaštų mažinimo pagreitį, paskelbė, kad nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau spėjo atleisti ir 2022 metais. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas. Dar svarbiau akcentuoti, kad komercializacijos kelią pasirinkęs „Lietuvos paštas“ neapsiriboja tik personalo atleidinėjimu, nes kartu uždaromi ir fiziniai pašto skyriai. Prieš kurį laiką prasidėjęs procesas pasiekė piką.

Dėl tokios veiklos žmonės, ypač gyvenantys atokiau nuo regionų centrų, dažnai laiku nebegauna pensijų, užsiprenumeruotos spausdintinės žiniasklaidos, nebegali atlikti svarbių finansinių operacijų, nes jokios realios alternatyvos žmonėms nėra prieinamos. Svarbu suprasti, kad stacionarūs pašto skyriai kaimiškose teritorijose atlieka ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo funkciją. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė vieta, kuri, kaip pasakoja patys žmonės, burdavo bendruomenes susitikimams, kad kartu spręstų opesnes problemas.

Pati įmonė šios situacijos nedramatizuoja ir savo veiksmus pridengia biurokratiniu teiginiu: „bendrovė turi efektyvinti savo tinklą“, bet tai menka paguoda tų mažesnių miestų ir miestelių žmonėms, kuriems paštininkas pristatydavo laiškus, pensijas, spaudos leidinius ar kitą korespondenciją.

Valstybės įmonė taip pat mėgsta burtažodžius „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“. Pasak jos, mobilieji laiškininkai pašto paslaugų prieinamumą sėkmingai užtikrina visiems Lietuvos gyventojams – net ir gyvenantiems atokiausiuose rajonuose. Realiai gyvenime šios paslaugos neatrodo nei mobiliai, nei universaliai. Dažnu atveju, jos tiesiog neveikia. Ne viena dešimtis istorijų žiniasklaidoje ar žmonių asmeniniai kreipimaisi tą gali tik patvirtinti.

„Lietuvos pašto“ gana beatodairiškai taikomos priemonės neigiamai veikia ir spausdintos žiniasklaidos prieinamumą. Nors įmonė kol kas paskelbė apie korespondencijos siuntimo pabrangimą penktadaliu, tačiau nerimą labiausiai kelia diskusijos dėl spaudos leidinių prenumeratos pristatymo įkainių didinimo.

Laikraščių ir žurnalų leidėjai bei regionines žiniasklaidos priemonių atstovai atvirai teigia, kad yra ant išnykimo ribos. Spausdinta žiniasklaida išgyvena labai sunkius laikus, bet joje vis dar dirba daug žmonių, o jų teikiamos paslaugos regionų gyventojams yra labai svarbios. Skirtingose savivaldybėse įsikūrusios rajoninių laikraščių redakcijos neslepia: vienintelis jų pragyvenimo šaltinis – tai jų spausdinamų leidinių prenumerata, kuri vis dar populiari regionuose, o jeigu bus padidinta pristatymo kaina, redakcijos mato vienintelę likusią išeitį – užsidaryti. Tikrai sunku suprasti, kodėl dešiniųjų valdžios atstovai šioje situacijoje negeba padaryti teisingų sprendimų žiniasklaidos politikos klausimais. Netgi susidaro įspūdis, kad norima susidoroti su šia žiniasklaidos rūšimi.

Visgi, kitų metų pristatymo kaina dar nėra galutinai patvirtinta, dėl jos dar vyksta diskusijos. Todėl lieka tikėtis, kad supratimas ir sveikas protas nors šioje situacijoje paims viršų.

Suprantama, kad pagrįstas kritikos strėles nutaikyti tik į „Lietuvos pašto“ vadovybę nebūtų teisinga. Abejones kelia ir pašto veiklą prižiūrinti Susisiekimo ministerija, ir pati Vyriausybė. Naivu būtų tikėtis, kad dviprasmiškus sprendimus, ypač regionų atžvilgiu, priimanti įmonė tai darytų be Vyriausybės užnugario ir paramos. Teisingiausia teigti, kad strateginius tikslus formuoja Vyriausybė, o įmonė juos tiesiog vykdo. Pats faktas, kad valdžia, norėdama užtikrinti periodinių leidinių pristatymą kaimo ir retai bei vidutiniškai apgyvendintų vietovių prenumeratoriams, „Lietuvos paštui“ privalo kompensuoti kaštus, patiriamus teikiant šią paslaugą. Tai iki galo nedaroma. Nuostolių kompensavimo mechanizmas deramai neveikia, ir Vyriausybė nerodo jokio didelio noro ką nors taisyti.

Be jokios abejonės, tokie Vyriausybės veikimo principai neatleidžia paties „Lietuvos pašto“ nuo atskaitomybės ir atsakomybės, taip pat nesuteikia pagrindo su Lietuvos gyventojais bendrauti iš galios pozicijos, visiškai neatsižvelgiant į jų teisėtus lūkesčius. Labai vengiu populizmu paremtų pasisakymų, nes žinau, kad jie problemų neišspręs, bet „Lietuvos pašto“ vadovų elgesys irgi kelia klausimų. Besidžiaugdami, kad atleidus laiškininkus, bendrovė sutaupys 4,8 mln. eurų, vadovaujantys asmenys sau nesibodi išsimokėti itin aukštų algų, kurios patenka į aukščiausių darbo užmokesčių Lietuvoje dešimtuką. Patys galite spręsti, kiek tai teisinga.

Tuo metu pati įmonė elgiasi panašiai kaip jau klasika tapusio šventinio filmo personažas Grinčas, kuris nekenčia Kalėdų ir nusprendžia jas pavogti. Taip, kaip minėtas personažas, taip ir „Lietuvos paštas“ pasiryžęs sugadinti žiemos švenčių nuotaiką ir pavogti Kalėdas iš atleidinėjamų laiškininkų, spaudos leidėjų ir mūsų valstybės gyventojų, kuriems tradicinės paslaugos mažinamos ir branginamos ir, panašu, kad artimiausiu metu taps iš viso neprieinamos.