Seimas siekia pripažinti Komunistų partiją nusikalstama organizacija: kur buvote prieš 30 metų?

Ant Seimo narių stalo dar vienas bandymas pripažinti Komunistų partiją nusikalstama organizacija. Nors tokiam įstatymo projektui trečiadienį pritarė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, ši idėja spėjo sulaukti ir aštrios kritikos.

Ant Seimo narių stalo dar vienas bandymas pripažinti Komunistų partiją nusikalstama organizacija. Nors tokiam įstatymo projektui trečiadienį pritarė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, ši idėja spėjo sulaukti ir aštrios kritikos.

Visų pirma, kažką įvertinti, pasmerkti yra ne įstatymo normų klausimas, o Seimo rezoliucijos lygio klausimas, o tai jau yra padaryta, teigia opozicijos atstovė Agnė Širinkienė. Patys kadaise buvę komunistais, dabartiniai Seimo nariai sako, kad komunistaudami nieko nusikalstamo nedarė, ir kritikuoja konservatorius, jog šie ir vėl prieš rinkimus traukia šį siūlymą iš stalčiaus.

Nepaisant to, projektu siūloma, kad vadovaujančias pozicijas LKP užėmusiems jos nariams būtų apribotos galimybės dalyvauti Lietuvos politinėje ir diplomatinėje veikloje.

Taip pat tokiems asmenims norint dalyvauti rinkimuose jų priklausymas ir dalyvavimas LKP veikloje turėtų būti nurodytas Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) interneto puslapyje bei jo rinkimų plakate. Kaip į tokią iniciatyvą žiūri istorikai?

Su tokia idėja pavėluota

Istorikas, filosofas ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad tokios iniciatyvos yra pavėluotos: „Komunistų partija jau neteko savo vadovaujančio vaidmens prieš daugiau negu 30 metų. Jei būtų norėję tuometinius komunistus nubausti, tai turėjo būti padaryta seniai. Tai čia yra labai pavėluotas dalykas, ir aš nesuprantu, koks yra to tikslas.“

Panašiai mąsto ir istorikas Algimantas Kasparavičius. „Šitas klausimas praktiškai po 34 metų yra siaubingai pavėluotas. Jeigu mes kalbėtume 1990 ar 1992 m., galėtume dar kitaip tai suvokti, bet šiandien po beveik 35 metų mes labai aiškiai matome komunistų partijos ir trūkumus, ir pozityvų vaidmenį.

Turime objektyviai žiūrėti į istoriją ir vengti siauro, primityvaus istorijos interpretavimo“, – kalbėjo ekspertas. Nors jis pripažįsta, kad Lietuvos komunistų partija buvo padariusi daug nuodėmių, jis taip pat akcentuoja, jog svarbu matyti bendrą vaizdą.

Lietuvos istorijos kryžkelės

Tai reiškia, kad, anot jo, turime labai aiškiai suvokti, jog be besikeičiančios Lietuvos komunistų partijos Lietuvos nepriklausomybė 1990 m. kovo 11 d. vargu ar būtų buvusi įmanoma. Esą Lietuvos komunistų partija, pirmoji atsiskyrusi nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos, rado dialogą su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu ir atvėrė naują istorinę perspektyvą.

„1988–1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo svarbi jėga siekiant nepriklausomybės. Galbūt jos atsiskyrimas buvo lemiantis ir fundamentalus, nes, jeigu mes pasižiūrėsime į TSRS struktūrą, mes pamatysime, kad Sovietų Sąjungoje komunistų partija buvo vienintelė valdanti jėga ir per ją buvo išlaikoma visa centralizuota ir totalitarinė sovietinė sistema.

Bet Lietuvos komunistų partija rado savyje jėgų sugriauti šitą struktūrą, suskaldyti komunistų partijos vienybę. Jie tapo tuo ledlaužiu, kuris nutiesė kelią į kovo 11-ąją ir ženkliai prisidėjo prie bendros Sovietų Sąjungos degradacijos ir sistemos subyrėjimo“, – pasakojo istorikas.

Algimantas Kasparavičius / Alfa.lt

Tačiau K. Girnius sako, kad nereikia romantizuoti praeities. Anot jo, reikia kritiškai vertinti pasakojimus, kad buvęs Lietuvos vadovas Algirdas Brazauskas ir kiti komunistai dirbo Lietuvos labui. Kaip sako istorikas, jie labiausiai dirbo dėl savęs ir patenkino daugumą Maskvos reikalavimų.

„Kartais, kai skaitai komunistų prisiminimus, susidaro vaizdas, kad, kai jau baigėsi partizanų pasipriešinimas, komunistų partija pasidarė Lietuvos interesų ir Lietuvos laisvės gynėja. To nebuvo. Jie prisitaikė prie Maskvos, ir jei nebūtų atėjęs Gorbačiovas ir jo perestroika, tai dar 15–20 metų tie žmonės būtų nuolankiai šlovinę Maskvą“, – aiškino pašnekovas.

Visa tai prisimenant, anot jo, nevertėtų padaryti kategoriškų išvadų, o veikiau kiekvieną žmogų vertinti individualiai. „Mindaugo Sinkevičiaus atvejis rodo, kad net dėl didžiųjų asmenybių nėra bendros nuomonės, tai kaip tu gali paimti vieną nuomonę ir primesti visai tautai, lyg tai būtų istorinė ir dorovinė tiesa. Čia reikalai yra per daug komplikuoti“, – pridūrė istorikas.

Nepriklausomybės atkūrimo iniciatoriai – komunistai?

Abu istorikai pastebi, kad beveik pusę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo ir komunistų partijos nariai. Dalis iš jų buvo apdovanoti įvairiais medaliais ir ordinais, o dar daugiau – šalies vadovais.

„Kiek mes turėjome prezidentų, vienintelis Valdas Adamkus yra nebuvęs Lietuvos komunistų partijos nariu. Jis juo nebuvo dėl paprasto fakto, kad jis Lietuvoje tuo metu negyveno. O visi kiti Lietuvos prezidentai yra trumpesnį ar ilgesnį laiką buvę Lietuvos komunistų partijos nariais. Kai kurie netgi aukšti tos partijos funkcionieriai, įtakingi veikėjai“, – istoriją prisiminė A. Kasparavičius.

Valdas Adamkus / ELTA

Tad šioje vietoje kyla klausimas, kaip priėmus tokį įstatymo projektą reikėtų vertinti Lietuvos sąjūdžio narius bei Nepriklausomybės Akto signatarus, kurie taip pat buvo ir LKP nariai. A. Kasparavičiui po tiek metų paskelbti juos nusikalstamos organizacijos nariais neatrodo sąžininga.

„Jeigu turėsime tokį įstatymą, mes turėsime, kad pusė arba bent jau trečdalis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iniciatorių ir veikėjų tampa nusikalstamos politinės organizacijos nariais.

Manyčiau, kad toks sprendimas būtų desperacija, kuri tikrai neprisidėtų prie visuomenės konsolidacijos, prie valstybingumo sustiprinimo. Tokios atsilikusios iniciatyvos yra tiesiogiai žalingos tiek visuomenei, tiek valstybei, tiek jos nacionaliniams interesams“, – mintimis dalijosi ekspertas.

Priešrinkiminis triukas

Tiesa, tokią konservatoriaus Audronio Ažubalio iniciatyvą abu istorikai sieja su artėjančiais Seimo rinkimais.

„Tai yra aiškiai politiškai angažuotas įstatymo projektas. Kodėl tu nori pasmerkti ką nors, kas jau 30 metų neturi realaus vaidmens politiniame ir ekonominiame gyvenime. Tai yra nesusipratimas. Jei Seimas turėtų proto, šitas pasiūlymas po trijų dienų turėtų būti numarintas“, – sakė K. Girnius.

Jam pritarė ir A. Kasparavičius: „Mes puikiai matome, kad valdančiųjų koalicija, ypač konservatoriai, patiria daug sunkumų. Konservatoriai patyrė triuškinamą pralaimėjimą per prezidento rinkimus. Manau, kad jie bandydami išvengti antro triuškinančio sumušimo bando tokiu būdu mobilizuoti savo tradicinį elektoratą ir svyruojančius žmones.“

Jo nuomone, šitas klausimas taip pat glaudžiai susijęs ir su KGB informatoriais, agentais bei pranešėjais, kurie tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos išdavimo ir žmonių persekiojimo. Kadangi didelė dalis jų šiandien yra įslaptinti, nuo jų nukentėję žmonės negali kreiptis į teismą dėl istorinio teisingumo atkūrimo.

„Mūsų demokratija šitoje vietoje labai silpna, nes mes nežinome nei prisipažinusių skaičiaus, nei jų užimamų pareigų. Tai jie dabar lyg ir yra tapę savotiška Lietuvos paslaptimi, nepaisant to, kad galimai nuo jų nukentėję žmonės neturi net teisės ir galimybės kreiptis į teismą dėl istorinio teisingumo atkūrimo“, – aiškino pašnekovas.

Kaip sako ekspertas, geriausias kelias Lietuvos komunistų partijos įvertinimą palikti istorikams, o viską suvesti į tokias siauras teisines formuluotes su labai abejotina verte būtų klaidinga.

„Iš esmės su tokia iniciatyva bandoma peržaisti istoriją, kažkam atkeršyti. Jeigu bus priimta įstatymo forma Lietuvos Seime, tai nebus pirmas kartas, kada Seimas priima gana populistinio pobūdžio įstatymus, pataikaudamas vienoms ar kitoms politinėms jėgoms, bet neatsižvelgdamas į bendruosius, nacionalinius valstybės interesus“, – pridūrė jis.