Šeimą, išgyvenusią gaisrą, džiugina žmonių gerumas

Lijana Vaičiūnienė, kai užsukome į jos naujuosius namus Liudvinavo miestelyje, buvo ką tik grįžusi iš savanoriavimo bažnyčioje. Klebono pakviesti žmonės rinkosi pasitvarkyti prieš Šv. Liudviko atlaidus.

Šeimą išgelbėjo sūnus

Jauniausią keturiolikmetį savo sūnų Saulių tėvai vadina gelbėtoju. Būtent jis pabudo kilus gaisrui ir prižadino gretimame kambaryje miegojusius mamą ir tėtį. Visi spėjo iššokti iš degančio namo.

Saulius prisimena, kad liepos 5-osios naktį prabudo nuo dusinimo, negalėjo kvėpuoti. Kambarys buvo pilnas dūmų. Saulius pabandė išeiti į koridorių, pasiekti tėvų miegamąjį, bet kelio nesimatė per dūmus, svilino baisus karštis. Jis pradėjo šauktis pagalbos. Lijana pasakoja, kad ji su vyru Raimundu prabudo nuo sūnaus šauksmo. Bandė degti šviesą, bet ši neįsijungė. Tuomet vyras šiaip ne taip atidarė duris į koridorių. Iš jo veržėsi karštis ir dūmai, nieko nebuvo matyti. Lyg pragare. Į tėvų miegamąjį įsigavo Saulius. „Supratome, kad degame, reikia gelbėtis. Buvo aišku, jog koridoriumi, per lauko duris, neišeisime. Vyras išdaužė langą ir pro jį į lauką išstūmė sūnų. Paskui liepė lipti man. Paskutinę akimirką toptelėjo mintis pasiimti telefoną. Iki jo buvo kokie trys metrai, bet be vyro pagalbos nebūčiau sugrįžusi. Jis tiesiog laikė mane ištiesęs ranką ir ištraukęs iš dūmų nustūmė link lango. Išlipau aš, tik tada išlipo vyras. Netrukus pasigirdo trenksmas, nuo karščio sprogo koridoriaus langas, plykstelėjo liepsnos“, – pasakojo Lijana.

Gaisras kilo užsidegus šaldytuvui

Moteris puikiai prisiminė, kad tuo metu buvo 2.42 val. Ji skambino ugniagesiams. Po penkių minučių gaisrinės mašinos jau buvo jų kieme. Ugniagesiams atvykus, namo priestate degė šaldytuvas ir visos priestato vidinės sienos, iškaltos plastikinėmis dailylentėmis. Anot gaisrininkų, tai ir davė nežmonišką karštį. Ušsidegus šaldytuvui, ugnis nekilo, tiesiog viskas smilko ir lydėsi nuo karščio. Užtat viduje buvo daug dūmų ir baisus karštis. Uždarose spintose išsilydė drabužiai. Tokie garai nepaprastai nuodingi. Ugniagesiai vadina stebuklu, kad žmonės pabudo, apsinuodiję smalkėmis galėjo ir nebepabusti.

Gaisro metu sudegė priestate buvęs šaldytuvas, išsilydė plastikinės dailylentės, sutrūkinėjo langai, apdegė ir aprūko medinė perdanga, sulieti vandeniu priestate buvę namų apyvokos daiktai, nuardyta 5 m² stogo dangos. „Praktiškai likome be nieko: kas nesudegė, išsilydė arba sulieta vandeniu, arba aprūkę“, – sakė Lijana Vaičiūnienė. Moteriai labiausiai gaila vaikų nuotraukų iš vaikystės. „Visa kita užgyvenama“, – sako ji.

Lijana prisimena, kad gesinant namą jie visi buvo tarsi šoko ištikti, nesuvokė, kas čia vyksta, kad tai vyksta su jais. „Tik kai užgesinę gaisrą ugniagesiai paprašė vandens atsigerti, suvokėme, kad mes net vandens neturime, neturime ir iš ko jį gerti. Neturime net kur pasidėti. Susigaudėme, kad reikia paskambinti namiškiams“. Netrukus prie gaisravietės Tarašiškių kaime atskubėjo Lijanos dėdė, sesuo, sūnus su drauge, vyro Raimundo darbdavys Juozas Botyrius su žmona Asta. Pastarasis pasiūlė apsigyventi šalia jo esančiame name Gyviškiuose ir gyventi tiek, kiek reikės.

Gelbėjo žmonių gerumas

Lijana sako, kad tik dabar, praėjus mėnesiui, ima atsigauti nuo patirto siaubo. „Iš pradžių su vyru naktimis negalėdavome miegoti. Sūnus miegodavo, o mes jį saugodavome. Jeigu užmerkdavau akis, ausyse skambėdavo Sauliaus šauksmas, akyse – dūmų kamuoliai, tiesiog jausdavau tą baisų karštį“, – pasakoja moteris.

Šeimai po nelaimės pagalbos ranką ištiesė daugybė žmonių. „Iš karto atvažiavo Liudvinavo seniūnė Jolanta Maceikienė su socialine darbuotoja sužinoti, kaip laikomės. Padėjo ne tik morališkai, pati paaukojo mums savo asmeninių pinigų, rūpinosi, kad gautume pašalpą, pati tvarkė visus dokumentus. „Padedant Marijampolės savivaldybės laikinai merės pareigas einančiai Irenai Lunskienei, mes gavome pašalpą. Tie pinigai mums labai pravertė“, – pasakojo Lijana.

Gerų žmonių, anot Lijanos, buvo daug. Vien jų suaukoti pinigai sudarė apie 2000 eurų, o kiek dar dovanojo daiktų: drabužių, indų. Padovinio žemės ūkio bendrovės vadovas Gintas Gumauskas apmokėjo šeimos sąskaitą „Senukų“ prekybos centre, už kurią seniūnija jiems nupirko būtiniausių buities prekių. Prekybos centro administracija šeimai padovanojo skalbimo mašiną. Padėjo Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos kolektyvas. Sauliaus pirmoji mokytoja Inga Sutrinavičienė, klasės auklėtoja Aušra Kunkulienė, Sauliaus klasės draugės mama Ingrida Kavaliauskienė.

Vaičiūnai už paramą labai dėkingi Odetai ir Almantui Matusevičiams, Stanislovui ir Stasei Šmulkščiams, Ingridai ir Geniui Borutams, Galiai ir Petrui Akelaičiams, Vitalijai ir Albinui Mereckams, Jagorovienei, sūnaus Andriaus draugams, kurie padėjo persikraustyti. Taip pat Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centrui, kuris skyrė mašiną išgabenti degėsius, ir jo vairuotojui Valiui Paltanavičiui.

„Tą sąrašą dar galėčiau tęsti ilgai. Po šios nelaimės supratau, kiek daug aplinkui gerų žmonių“, – sakė Lijana Vaičiūnienė.

Naujieji namai – Liudvinave

Sulaukę žmonių ir savivaldybės pagalbos, peržiūrėję savo santaupas, pardavę gyvulius, Vaičiūnai nusprendė dairytis nuosavo būsto. Buvo aišku, kad senus namus atstatyti ar remontuoti nėra prasmės. Anot Lijanos, ir nesinorėjo, per daug baisūs prisiminimai. „Atsižvelgėme į sūnaus Sauliaus poreikius ir pageidavimus. Jis mokosi Liudvinavo gimnazijoje, labai norėjo, kad mokykla būti arti namų, tad seniūnės padedami radome parduodamą namą Liudvinave. Jis mums patiko, švarus, tvarkingas, kieme daug erdvės. Prieš tai čia gyvenusio Boleslovo Snarskio dukros paliko baldus, tereikėjo įsirengti vonią, dar Sauliui nupirkome lovą, įsigijome šaldytuvą, o visa kita buvo. Sutarėme dėl pirkimo ir liepos 22-ąją jau įsikraustėme į naujus namus“, – pasakojo moteris.

Naujuose namuose ji jau spėjo pakabinti užuolaidas, papuošti gėlėmis. Dabar šeima rengiasi vonią, visuose kambariuose įrengia dūmų detektorius, kad jaustųsi saugūs. "Mes dar nepamiršome to siaubo, kurį išgyvenome, daug kas gąsdina“, – neslepia moteris.

Iš tiesų, naujakuriams dar labai daug ko reikia, nes šeima liko po gaisro be nieko. Lijana juokauja, kad turi vieną puodą, vieną samtį. Bet Vaičiūnai nusiteikę optimistiškai, per visą mūsų pokalbį Lijana nė karto nepasiskundė, neaimanavo. Anot moters, viskas užgyvenama. Kur kas didesnis turtas – šalia esantys žmonės ir jų gerumas.

Loreta TUMELIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos, "Suvalkietis"