Savo jėgomis studentų bendrabutyje ruošia kambarius pabėgėliams (vaizdo įrašas)

Ka­ro pa­bė­gė­lių srau­tui iš Uk­rai­nos ne­ma­žė­jant, itin trūks­ta būs­to, kur juos ap­gy­ven­din­ti. Pri­va­tus sek­to­rius be­veik už­pil­dy­tas, o vals­ty­bi­nio tin­ka­mo nė­ra. Vie­nin­te­lė ga­li­my­bė Šiau­liuo­se – sku­biai pa­ruoš­ti jau de­šimt­me­tį ne­gy­ve­na­mus stu­den­tų bend­ra­bu­čio kam­ba­rius Du­bi­jos gat­vė­je. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­ja (VU ŠA) tai da­ro sa­vo ir atei­nan­čių sa­va­no­rių jė­go­mis: dir­ba ir dės­ty­to­jai, ir stu­den­tai, pa­dė­ti atei­na ir or­ga­ni­za­ci­jų, ir pa­vie­nių mies­tie­čių.

Iššūkis – 100 apleistų kambarių

Paskelbus galimų pabėgėlių apgyvendinimo variantų paieškas Šiauliuose, optimalus variantas pasirodė buvęs universiteto studentų ir dėstytojų bendrabutis Dubijos gatvėje. Paskaičiuota, kad ketvirtame ir penktame aukštuose, nors ir negyventuose gerą dešimtmetį, atlikus kosmetinį remontą, per 100 kambarių būtų galima apgyvendinti maždaug apie 300 karo pabėgėlių. Kambariai galėtų būti triviečiai: juose gyventų moterys ir mamos su vaikais.

„Jis nėra supuvęs, nes čia buvo palaikomas šildymas, tik išjungti kiti komunaliniai ryšiai: elektros nebuvo, vanduo nebuvo tiekiamas. Pirmuose trijuose aukštuose išpirktuose kambariuose gyvena žmonės“, – sako VU ŠA direktorė Renata Bilbokaitė.

Tuščius 10 kambarių trečiame aukšte susirinkę į talką akademijos žmonės – nuo vadovų, dėstytojų ir specialistų iki studentų – išvalė ir sutvarkė per vieną dieną, remonto ten nereikėjo.

Tam, rektoriaus įsakymu, savanoriai galėjo panaudoti keturias darbo valandas.

O štai ketvirtas ir penktas aukštai pasirodė tikras iššūkis: kambariuose jau reikėjo plėšti tapetus, nešti lauk šiukšles ir mirusius paukščius.

„Kai kuriuose kambariuose buvo kregždžių kapinės, balandžių kapinės. Priskridę per ventiliacijos angas, jie nebegebėjo išskristi ir žuvo. Čia net neišplaunami dalykai, tiesiog… reikia daryti, reikia rankų“, – pamačiusi pirmą vaizdą sako R. Bilbokaitė.

Rūpesčio našta teko Alma Mater

Po pirminių apklausų paaiškėjo, kad kambarių remonto sąmata, įrengiant pačiomis pigiausiomis medžiagomis, gali būti apie 80 tūkst. Eur. Šiaulių akademija džiaugiasi, kad Vilniaus universiteto centrinė vadovybė prisiėmė finansinį įsipareigojimą bendrabučiui Šiauliuose nupirkti lovas, čiužinius ir patalynę, taip pat kompensuoti išlaidas už tapetus, klijus, linoleumą ir santechniko paslaugas. Remonto medžiagoms akademija jau išleido apie 34 tūkst. Eur.

Darbams nėra anei cento. Vienintelis už atlygį samdomas darbuotojas – tai vandenį ir santechnikos priemones kiekviename kambaryje įjungiantis sertifikuotas specialistas.

Nors užklausa iš ministerijų dėl galimo pabėgėlių apgyvendinimo viešosiose ir valstybės institucijose buvo bendra, atsiliepus VU Šiaulių akademijai ir pasiūlius studentų bendrabutį, problema taip ir buvo palikta spręsti išskirtinai Alma Mater.

Tiek Šiaulių miesto, tiek Šiaulių rajono savivaldės, paprašytos prisidėti ir bent dienai atsiųsti sau pavaldžių įstaigų ūkio darbuotojus, nusiplovė rankas: esą tai ne jų funkcija arba nėra tokio juridinio mechanizmo „skolinti darbuotojus“.

„Finansinės paramos neprašėme, bet kreipiausi, kad patalkintų darbo jėga, platintų skelbimus. Jei aš, kaip vadovė, galėjau savo darbuotojus atitraukti nuo pareigų ir pati tris dienas lupau tapetus ir ploviau grindis. Mes prisiėmėme socialinę atsakomybę tą daryti. Juk tai irgi nėra akademinė užduotis – aprūpinti pabėgėlius gyvenamuoju plotu. Mūsų misija – studijos ir aukštasis mokslas. Tai norėtųsi irgi prisidėjimo: juk kiekviena įstaiga turi kokį nors ūkio darbuotoją, kuris galėtų ateiti patalkinti ar specialistus paragintų. Gražiai paprašiau, bet rajono savivaldybė paaiškino, kad tai ne jų jurisdikcija, o Šiaulių miesto savivaldybė sakė, kad neturi ko duoti, bet davė leidimą kreiptis į jai pavaldžias įstaigas ir prašyti. Ką ir darau“, – pečiais gūžteli R. Bilbokaitė.

Įsijungė miesto bendruomenė

Šiaulių akademija, supratusi, kad išvalyti ir suremontuoti visų kambarių nepajėgs, paskelbė savanorių paieškas.

„Tuomet kreipiausi į visuomenę, išplatinau skelbimus, visus apskambinau, ką galėjau, ką tik pažinojau. Ir atsirado geros valios žmonių, ir visai šauniai išėjo. Per savaitgalį nuplėšėme visus tapetus, išvalėme“, – dėl šios savaitės remonto darbams paruoštų kambarių džiaugiasi R. Bilbokaitė.

Į kvietimą atsiliepė Šiaulių jaunųjų technikų centro, „Etaplius“ komanda, daug atėjusių buvo alumnų, t. y. baigusiųjų Šiaulių Alma Mater, ar šiaip pavienių gyventojų.

„Kai pakalbinau, sako: „Tai aš čia kitam kambaryje gyvenau.“ Smagu buvo: nulupi vieną tapetą, antrą, trečią ir tada matai, kad ant sienos dar kažkas išrašinėta – tokie istoriniai sluoksniai. Atėjo mamų su vaikais – gera, kai matai, kad skatina nuo mažens užsiimti savanoriška veikla“, – įspūdžiais dalijasi R. Bilbokaitė.

Kasdien ten dirba po 20–30 savanorių, per dieną jie karo pabėgėliams paruošia per 10 kambarių.

Talkininkus stengiasi palaikyti įvairios organizacijos. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardos pareigūnai kartu su Šiaulių Rotary klubu „Harmonija“ vieną dieną gamino ir dalijo pietums sočią kareivišką košę.

Padeda būsimieji apdailininkai

Šią savaitę tris dienas į talką atskubėjo Šiaulių profesinio rengimo centro (ŠPRC) moksleiviai. 20 būsimųjų apdailininkų, vaikinų ir merginų, atlieka neplanuotą praktiką. Jie tvirtai pasiryžę paruošti bent dalį kambarių, kuriuose darbo – nuo grindų iki lubų.

„Visai norėčiau gyventi tokiame kambary, tik reikėtų visą vidinę apdailą pasidaryti: sienas atnaujinti, radiatorius naujus pakeisti, langai – geri“, – kone profesionalo žvilgsniu įvertino kambarių būklę pirmąją praktikos dieną būsimasis apdailininkas pirmakursis Mantas, patekęs į pusėtinai prastos būklės kambarį.

Kitame kambaryje, išdažytame skaudžiai rožine spalva, kovodamas su trupančiais dažais ir net neatsitraukdamas nuo darbo, antrakursis Tomas trumpai apibendrina naudą: „Ir praktiką atliekame, ir įgūdžiai (likučių šalinimas, gruntavimas ir tapetų klijavimas), kartu ir geras darbas.“

„Iš tikrųjų jausmas tai geras – kiekvieno piliečio pareiga yra padėti. Mūsų užduotis – padėti paruošti kambarius, atnaujinti visus, kad žmonės galėtų gyventi. Reikia ir sienas nugrandyti, kiti jas glaisto ir dažo, kiti tapetuoja. Gerai, kad mus čia atsiuntė, nes praktikos labai reikia iš tikrųjų. Čia turi išmąstyti, ką ir kaip dirbti. Aišku, mokytojas pasako, padeda“, – sako jaunas praktikantas Mantas.

Profesijos mokytojai beveik negali atsitraukti, dirba kartu, nes padaryti reikia daug ir greitai, o situacijų pasitaiko netikėtų.

„Mes čia būsime tiek, kiek reikės. Mes čia labiau į talką nei į praktiką atėjome. Esame čia savanoriai. Bet vaikinams, aišku, gerai pamatyti ir spręsti tokias problemas, kaip, va, tokiame rožiniame kambaryje, kai dažai tirpsta, maišosi su klijais, tepa“, – sako Šiaulių profesinio rengimo centro Statybos skyriaus profesijos mokytojas Laimonas Briedis.

Talkininkai vis dar reikalingi

Sutarta, kad ŠPRC talkina šią savaitę. Kitą savaitę lyg ir LR kariuomenės atstovai žadėjo pagelbėti. Tačiau konkrečiai dar neaišku, kas dirbs. O jei būrelis atvyks, to nepakaks.

Tad savanoriai talkininkai dar labai reikalingi ir kviečiami. Net ir remontui pasibaigus, reikės surinkti ir sustatyti lovas. Viską reikia pabaigti per kitą savaitę.