„Savo indėlio nesureikšminu – darau tai, ką manau esant reikalinga…“

Tradiciniuose laikraščio „Gyvenimas“ organizuotuose rinkimuose mūsų skaitytojai 2020 Metų žmogumi Prienų rajono savivaldybėje išrinko Veiverių pirminės sveikatos priežiūros centro direktorę, šeimos gydytoją Liną Kazlauskienę. Tokiu būdu buvo pastebėtos ir įvertintos L.Kazlauskienės bei jos vadovaujamo kolektyvo pastangos, siekiant Veiverių miestelyje įkurti savarankiško gyvenimo ir globos namus, taip pat suvaldyti koronaviruso krizę Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje.

Lina Kazlauskienė – gerai žinomas ir gerbiamas šio krašto žmogus, kurios dėka sutvarkyta įstaigos aplinka, modernizuotas šilumos ūkis, įrengtas liftas, pakeisti pastato langai, patalpos pritaikytos neįgaliųjų poreikiams, įsigyta reikiamos medicininės įrangos. Už nuopelnus sveikatos apsaugos srityje šiai medikei ne kartą buvo įteiktas Veiverių seniūnijos apdovanojimas „Via vera“.

– Gerbiama gydytoja Lina, senus metus pakeitė nauji. Ar jau galite pasakyti, kad atslūgo per 2020 metus susikaupusi įtampa, atsirado daugiau tikėjimo ir vilties, jog viskas, kas buvo sunkiausia, jau praeityje?
– Negalime atsipalaiduoti, manau, kad dar daug iššūkių ir darbo laukia ateityje, ypač medikų, turint omenyje nemažėjančią sergamumo ir mirtingumo nuo COVID-19 ligos statistiką. Dažnai pagalvoju apie kolegas, kurie rūpinasi pačiais sunkiausiais pacientais, nuolat susiduria su mirtimi – prie jos priprasti neįmanoma. Tai palieka pėdsaką širdyje ir mintyse… Net ir pasibaigus pandemijai teks ilgai dorotis su jos padariniais, kol visi atsigausime. Viliuosi, kad galiausiai viskas susitvarkys…
– Šiuo laikmečiu Veiverių pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojams taip pat teko nemenki išbandymai?
– Praėjusieji metai buvo labai sunkūs ir man, ir visam kolektyvui, su kuriuo kartu dirbu jau daugelį metų. Dar kartą pasitikrinom save, todėl galiu pasakyti, kad kolektyvas tvirtas it geležis, atsidavęs, su tokiais žmonėmis nepražūtum ir kare. Viena, be savo darbuotojų komandos vieningų veiksmų ir palaikymo situacijos, kuri mus ištiko, nebūčiau suvaldžiusi.
Tai įrodo, kad žmonės gali viską ištverti. Prisitaikom prie pandemijos su viltimi, kad kita diena bus geresnė. Tiesa, nebuvome palikti vieni, kai įstaigoje įsiplieskė COVID-19 ligos židinys ir pritrūkome rankų – mums padėjo ir žmonės iš šalies.
Jau pačią pirmą dieną sulaukėme visokeriopos pagalbos iš Prienų rajono savivaldybės: gavome daug asmens apsaugos priemonių, jutau moralinį palaikymą, kai teko spręsti organizacinius klausimus. Susirgus darbuotojams, kreipėmės pagalbos į dvi vietines moteris, turinčias slaugytojo padėjėjo darbo patirties. Nuoširdžiai dėkoju slaugytojų padėjėjoms Danutei Karsokienei ir Zitai Kasciukevičienei už tai, kad sutiko padirbėti koronaviruso židinyje. Labai mums padėjo ir dvi Prienų socialinių paslaugų centro darbuotojos Irena Danilevičienė ir Agnė Danisevičiūtė, ačiū joms.
Reiškiu padėką ir UAB „Donana“, kuri tiekia maistą mūsų įstaigai. Ši įmonė aprūpino pietumis ir darbuotojas, kurios saviizoliavosi ligoninėje kartu su pacientais.
– Ar dėl darbo problemų nenukentėjo šeima? Juk kilus ekstremaliai situacijai, laikinai apsigyvenote ligoninėje?
– Labai svarbus yra šeimos palaikymas, juk reikia ir išsiverkti ant kito peties, ir išsakyti savo rūpesčius, ir paklausti patarimo. Mane palaikė ir vyras Rolandas, ir mama, ir brolis Vilius su šeima. Dvi savaitės, kurias diena dienon su bendrosios praktikos slaugytoja Zita Petruševičiene ir slaugos administratore Ramute Lukoševičiene praleidome dirbdamos ligoninėje, prabėgo greitai, su šeimos nariais pasikalbėdavome tik telefonu. Tačiau, kai darbas yra tapęs pomėgiu, ši situacija nėra neįprasta…
– Dar neribotą laiką turėsime taikstytis su koronaviruso buvimu mūsų visuomenėje. Karantino reikalavimai, negalėjimas bendrauti su pačiais artimiausiais gniuždo žmones. Gal turite patarimų, kuriais vadovaujatės ir pati, kaip tokiomis aplinkybėmis išlaikyti psichologinę pusiausvyrą?
– Bendraudama su pacientais, stengiuosi įsigilinti į jų situaciją. Galbūt žmogų kamuoja ne tik sveikatos problemos, jam trūksta šeimos paramos, todėl bandau parinkti tokius žodžius, kurie nusėstų jo galvoje ir padėtų pakeisti požiūrį į situaciją. Nežinau universalaus vaisto, žmonės, kuriems skauda, turėtų neužgniaužti visko giliai viduje, o išsikalbėti…
Tiesą sakant, ir aš pati nesu geležinė, per šį laikotarpį patyriau ne vieną emocijų pliūpsnį…
– Kiek Jus pažįstu, esate kuklus ir nuoširdus žmogus, įrodėte, kad galite būti ir labai tvirta, atjaučianti. Kai jūsų vadovaujama įstaiga įveikė koronavirusą, savanoriškai pasišovėte padėti sunkioje situacijoje atsidūrusiam Jiezno PSPC kolektyvui. Ir tam suradote laisvo laiko ir jėgų…
– Šiuo metu nuotolinis darbas yra didelis privalumas, gerai, kad spėjome tam pasirengti. Kai analogiška situacija iškilo Jiezne ir iš „rikiuotės“ iškrito gydytojai, susirgo dalis personalo, pacientai, reagavau iškart. Šią situaciją puikiai supratau, nes pati buvau išgyvenusi tokį sukrėtimą, kuriame išeities teko ieškoti patiems. Žinojau, kad kolegoms pagalbos reikia šią akimirką, o ne už savaitės ar dviejų…
Nedelsdama važiavau į Jiezno slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę apžiūrėti COVID-19 liga sergančius ligonius, teko parinkti jų gydymo taktiką. Konsultavau personalą ir ambulatorinius pacientus telefonu, išrašinėjau nedarbingumo pažymėjimus, receptus vaistams, sprendžiau kitas situacijas. Pagalbą Jiezno PSPS teikė ir Prienų pirminio sveikatos priežiūros centro bei Prienų ligoninės gydytojai. O dirbti teko laisvalaikiu: savaitgaliais, vakarais, ankstyvais rytais. Stengiausi padėti, dariau tai, ką maniau esant reikalinga…
– COVID-19 ligos gydymas medikams yra nauja patirtis, ko gero, vien turimų žinių nepakanka?
– Iš tikrųjų, liga nežinoma, gydymas yra simptominis, parinkti tinkamus vaistų derinius yra savotiškas menas. Kai Veiverių PSPC susidūrėme su staigiu sergamumo šuoliu, skambinausi ir į Prienų ligoninę pasiklausti, kokius metodus medikai taiko sergančiųjų šia liga gydymui, kokius skiria antibiotikus, esant komplikacijoms. Labai daug tarėmės su bičiuliais medikais, ieškojau informacijos internete. Gydymas yra sudėtingas, kiekvienam pacientui gali būti skirtingas pagal jo turimus gretutinius susirgimus.
Šiuo metu jaučiamės užtikrinčiau, nes persirgo beveik visi personalo nariai, ištyrus antikūnius jų organizmuose, paaiškėjo, kad susiformavo imuninis atsakas prieš koronavirusą. Persirgo ir dalis pacientų, tik neaišku, ar visi jie įgiję imunitetą. Tačiau nustačius naują koronavirusinės infekcijos atvejį, jau be didelio streso ir įtampos žinotume, kaip į jį reaguoti, nes patirties yra.
– Praėjusiais metais Veiveriuose ketinote atidaryti savarankiško gyvenimo ir globos namus. Ar jų įkurtuvės atidėtos neribotam laikui?
– Savarankiško gyvenimo namuose įkurta 10 vietų, papildomai galėsime globoti 15 asmenų. Patalpos iš projektui skirtų lėšų suremontuotos, apstatytos baldais, dokumentacija sutvarkyta, esame gavę higienos pasą, veiklos licenciją. Beliko tik perkirpti įkurtuvių juostelę, tačiau planus sujaukė pandemija. Kol kas patalpos paliktos Savivaldybės rezerve, jeigu iškiltų nenumatyta situacija. Manau, kad tokio tipo socialinių paslaugų įstaiga bus itin paklausi.
Savarankiško gyvenimo namai skirti gyventi senyvo amžiaus, neįgaliems asmenims bei šeimoms, kuriems dar nereikia nuolatinės, intensyvios globos. Juose asmenims bus sudarytos kuo panašesnės į turėtas namuose gyvenimo sąlygos. Gyventojai kambariuose tvarkysis savarankiškai, su minimalia pagalba iš šalies, patys iš nuosavų lėšų mokės būsto išlaikymo, komunalinius mokesčius.
Gyventojai, kuriems bus skirta globa stacionarioje įstaigoje, gaus visą reikalingą medicininę, socialinių darbuotojų, kitų specialistų pagalbą, už suteiktas paslaugas atsiskaitys pagal patvirtintus įkainius. Asmenims, kurių pajamos mažesnės, dalį išlaikymo sumos kompensuos Savivaldybė.
Žvelgiame į ateitį, svajojame kada nors pagerinti ir dirbančiųjų ambulatorijoje sąlygas. Norėtume suremontuoti senas Pirminės sveikatos priežiūros centro patalpas, o galbūt net dabartinio pastato vietoje pastatyti naują, kompaktišką ir modernų. Tam reikia rasti finansavimo šaltinį. Kadangi prisirašiusių pacientų skaičius neviršija 1500, iki šiol iš projektinių lėšų galėjome gauti paramą tik ambulatorinės grandies me-dicininei įrangai įsigyti.
Pagal galimybes pacientams teikiame reikalingiausias šeimos gydytojų, odontologų paslaugas, specialistų konsultacijoms išrašome siuntimus, stengiamės gerinti aptarnavimo kokybę, bet įstaigos patrauklumas priklauso ne tik nuo medikų pastangų, bet ir nuo aplinkos.
– Koks esate žmogus, kam skiriate laisvalaikį, kai nusivelkate gydytojos chalatą?
– Šie metai iš asmeninio gyvenimo atėmė daug laiko, nes turėjau skirti didesnį dėmesį profesinei sričiai. Reikėjo domėtis teisės aktų kaita, perskaityti šūsnis dokumentų, įsisavinti naujoves ir jas perteikti personalui.
Didžiausias mūsų šeimos pomėgis yra kelionės. Pasižvalgyti po Lietuvą, į tolimesnes keliones prieš pandemiją vykdavome nuosavu automobiliu dviese su vyru ar draugų, giminaičių kompanija. Pernai rugsėjo pabaigoje dar spėjome aplankyti Lenkiją. Labai mylime Kroatiją, todėl kasmet stengdavomės į ją ištrūkti. Nuostabūs vaizdai, buvimas prie jūros veikia atpalaiduojančiai, į darbą grįžti pailsėjęs.
Esu Veiverių bendruomenės centro narė, prisidedu prie jo veiklos, tiesa, minimaliai. Didžiausias darbo krūvis tenka mūsų pirmininkei Daivai Venclovienei, kuri generuoja naujas idėjas, rašo projektus, buria bendruomenės narius.
– Ką Jums reiškia žmonių pripažinimas, Jums suteiktas simbolinis Prienų rajono savivaldybės 2020 Metų žmogaus vardas?
– Apie tai, kad esu siūloma šiam apdovanojimui, sužinojau iš draugų, maniau, kad jie juokauja, paskui puoliau ieškoti „Gyvenimo“ laikraščio. Tiesą sakant, nemėgstu viešų įvertinimų. Be abejo, yra smagu būti pastebėtai, bet žinomumas užkrauna ir didelę atsakomybę. Savo profesiją myliu, asmeninio indėlio nesureikšminu, paprasčiausiai, darau tai, kas priklauso. Todėl esu kiek sutrikusi…
Visiems laikraščio skaitytojams linkiu stiprios sveikatos, tikėjimo, lai šie metai būna paprastesni ir sėkmingesni, be apribojimų. Linkiu daugiau susitikimų su artimaisiais, šiltų apsikabinimų, to artumo, kurio mums visiems taip trūksta…
Kalbino Dalė Lazauskienė