Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui

Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) Panovių kaime gyvenantis ir, kiek dar pajėgia, drauge su žmona Elzbieta ūkininkaujantis 84 metų Juozas Guoga gimė ir augo būtent ten, Panovių kaime, savo gyvenimą kūrusio Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Guogos (1897-1973 m.) ir Natalijos Guogienės (Jasulaitytės) šeimoje. Natalijai ir Jurgiui buvo lemta susilaukti šešių dukrų ir keturių sūnų. Deja, pora užaugino ir į gyvenimą išleido tik penkias dukras ir du sūnus. 1933-ųjų sausį pasaulįišvydęs Juozas buvo vyresnysis sūnus ir tėvas jį nuo mažumės jau pratino prie ūkio darbų.

Tėviškės žemę perdavė ne tėvas, o seserys ir brolis

Dabar, tėviškėje aplankytas ir kalbinamas „Suvalkiečio“, puikią atmintį tebeturintis J. Guoga teigia neužfiksavęs, kad tėvas kada nors būtų sakęs, jog jo ūkis ir 21 ha žemės ateityje atiteks būtent jam, kaip vyresniajam sūnui. „Pamenu, kad ganyti pradėjau devynerių metų, - pasakoja J. Guoga. – Paskui, maždaug nuo keturiolikos, jau ardavau, akėdavau, grėbdavau šieną ir javus pjaudavau. Tėvelis turėjo pjaunamąją, grėbiamąją. Jas prikabindavo prie arklių ir – į laukus.“

Tačiau J. Guogos likimas susiklostė kaip tik taip, kad būtent jis, vyresnysis sūnus, gyvena tėviškėje ir vis dar, kiek leidžia sveikata, dirba tėvo žemę. Deja, kadais, klausantis tėvelio pamokymų ir patarimų artą žemę Juozui perdavė anaiptol ne tėvas ar mama, o 1990-aisiais Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžia ir jo naudai tėviškės žemės atsisakiusios seserys Ona Raimunda, Aldona, Stasė, Dana ir Elena, taip pat brolis Stasys.

Jurgis Guoga į savanorius užsirašė Lekėčiuose

Juozo tėvas Jurgis Guoga buvo kilęs iš Jančių kaime (dabar Lekėčių mstl., Šakių r. sav.) ūkininkavusių Jurgio ir Elžbietos Guogų šeimos. Jurgis buvo jauniausias iš keturių brolių, be to, dar turėjo seserį Mariją.

1918 m. vasario 16 d., kai Lietuvos valstybės taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Jurgiui buvo 21 metai. Tais pačiais metais, lapkričio 23 d., Lietuvos ministras pirmininkas A.Voldemaras išleido pirmąjį įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo. Netrukus Jurgis Guoga drauge su kitais jaunais zanavykais patraukė į Kauną.

Už tėvynės gynybą – ir medalis, ir miškas bei sklypas

„Mūsų tėvelis buvo artileristas, – sakė J. Guoga. – Jis pasakodavo, kad jie turėjo keturias arklių traukiamas patrankas. Vienu metu šaudydavo dviem. Kitas dvi tuo metu arkliais patraukdavo į priekį, į reikiamą poziciją. Tuomet šaudydavo jau iš tų.“

Savanorio sūnus teigė prisimenantis tėvo pasakojimus apie mūšius ties Kėdainiais, prie Žiežmarių ir Varėnos. J. Guogai taip pat įstrigo tėvo pasakojimas apie 1919-ųjų Kūčias žeminėje netoli Daugpilio. Mat susėdę prie Kūčių stalo net kelis kartus priešo apšaudomi artileristai buvo priversti keltis ir bėgti prie patrankų.

Savanoriui Jurgiui Guogai Lietuvos kariuomenėje buvo suteiktas grandinio laipsnis. Kariuomenėje jis tarnavo nuo 1919 m. sausio 13 d. iki 1921 lapkričio 18 d. Per tą laiką dukart buvo sužeistas. Vienąkart priešo kulka tik nubrozdino kaklą, o kitąkart dėl sprogimo pasibaidęs arklys pervažiavo per kojas.

J. Guoga prisimena, kad tėvas yra pasakojęs, jog pasibaigus aktyviems karo veiksmams buvo atsiųstas su kitais kariais patruliuoti į Marijampolę. Čia, savanorio pasakojimu, ne visi miestelėnai Lietuvos kariuomenės karius pasitiko draugiškai. Dalis mieste gyvenančių kitataučių, sako, pirmą dieną išvydę karius juos puolė stumdyti rėkdami „Klumpėvaldys“, ant jų spjaudė. Taip „svetingai“ sutikti kariai, sako, susisiekė su karine komendantūra ir gavo nurodymą tuos riaušininkus atsivežti į būstinę ir jiems įkrėsti po kelis šampalus. Po to, kai keli riaušininkai buvo taip paauklėti, sako, ir didžiausi rėksniai išvydę patruliuojančius karius jau ėmė iš tolo kepures kelti.

Už tai, kad savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę, Nepriklausomos Lietuvos valdžia Jurgį Guogą apdovanojo Savanorio medaliu, skyrė miško, kaip statybinės medžiagos, ir žemės sklypą.

Likimą apgauti nepavyko

1940-aisiais, Lietuvą užėmus sovietams ir prasidėjus trėmimams į Sibirą, Savanorio medalį ir apdovanojimo dokumentus J. Guoga sudėjo į plačiakaklį stiklinį butelį ir užkasė sodyboje po kriauše. Po gerų penkiasdešimties metų buvusios sodybos vietoje jau be baimės surengto pirmojo Guogų giminės susitikimo metu buvo nutarta pabandyti tą stiklainį su medaliu rasti. Vyriausios Jurgio dukros Onos Raimundos Baltrušaitienės maždaug nurodytoje vietoje sėkmė ir laimė rasti senelio medalį nusišypsojo jo vaikaičiui Kazimierui Guogai.

Guogynėje dabar gyvenantis Juozas Guoga pasakoja, kad užėjus sovietams jo tėvo nerimas dėl visai šeimai gresiančio pavojaus buvo ne be pagrindo. Tiesa, pirmųjų, baisiausių trėmimų šeima išvengė. Deja, apgauti likimo nepavyko. Juozo teigimu, 1948 m. pabaigoje, Jankų valsčiaus viršaitis Jonas Naujokas tėvą įspėjo, kad jo šeima įtraukta į numatomų ištremti šeimų sąrašą. Tuo pasinaudojęs Jurgis paliko ūkį ir su visa šeima persikraustė į Kauno rajono Ežerėlio miestelį, kuriame veikė durpynas ir buvo galima tikėtis gauti darbo. Tačiau praėjo dar beveik treji metai, ir vieną naktį į nedidelio, iš nugriautos Panoviuose klėties Ežerėlyje suręsto namelio duris ėmė belsti rusų armijos kareiviai ir enkavėdistai. Šįkart bėgti jau nebuvo kaip. Ką tik galėjo susipakavusi šeima su daiktais buvo susodinta į sunkvežimį ir nugabenta į Mauručių geležinkelio stotį. Iš jos gyvuliniame vagone Lietuvos kariuomenės savanoris su žmona ir keturiomis dukromis bei dviem sūnumis pradėjo ilgą ir tolimą kelionę. Ežerėlyje liko tik vyriausia Jurgio ir Natalijos dukra Ona Raimunda, kuri jau buvo ištekėjusi ir su vyru gyveno atskirai.

Grįžti į savo ūkį savanorio šeima negalėjo

Guogai buvo ištremti į Tomsko srities Aleksandrovo miestelį. Šeimos galva ten buvo pasiųstas dirbti į statybininkų brigadą, Natalija rūpinosi naujaisiais namais ir siuvo, o vyresni vaikai dirbo kas kur. Juozas darbavosi garo katilinėje, o paskui išmoko kalvio amato ir Obės medienos plukdymo kontoroje dirbo kalviu. Aldonai teko melžti karves, Stasys dirbo žvejų brigadoje, Dana ir Stasė – žuvies konservų fabrike, o jauniausia, 9 metų Elenytė, privalėjo eiti į mokyklą ir bandyti perprasti rusų kalbą.

Laimė, tremtį, didelį šaltį, alkį ir vargą išgyveno visi. Į Lietuvą šeima grįžo 1956 m. vasarą ir apsistojo Ežerėlyje, pas vyriausiąją dukrą. Grįžti į Panovius jiems buvo uždrausta. Antra vertus bėgant nuo tremties paliktas ūkis buvo išdraskytas ir nusiaubtas. Ten net nebuvo kur apsistoti ir bandyti kurtis. O Ežerėlyje atgavę nugriautą klėtį Guogai vėl pasistatė namą. Jame tilpo visi – ir tėvai, ir sukti savo „lizdus“ pradėję jų vaikai.

Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Guoga susirgęs plaučių vėžiu Anapilin iškeliavo 1973-ųjų rudenį, prieš tai dar spėjęs pasidžiaugti labai gražia, jo ir ištikimosios jo gyvenimo bendražygės Natalijos auksinio santuokos jubiliejaus švente. Natalija Zapyškio kapinėse šalia Jurgio atgulė 1980-aisiais.

Atkurta tėviške džiaugiasi visa giminė

Nuo 1992 m. tėviškėje ūkininkaujantis Juozas Guoga irgi daug metų gyveno Ežerėlyje ir, galima sakyti, visą gyvenimą dirbo durpių įmonėje kalviu. Be to, Juozukas (taip šiltai jį ir šiandien vadina dar gyvos seserys, dukterėčios ir sūnėnai) su savo Elzyte, žmona Elzbieta, visąlaik vertėsi ūkiškai, laikė daug gyvulių ir neturėjo kada nutolti nuo žemės ūkio darbų. Galbūt todėl, kai atkūrus Nepriklausomybę Juozui, jo seserims ir broliui Stasiui teko apsispręsti, ką daryti su tėviške ir tėvo dirbta žeme, Juozas net nedvejodamas vėl pasirinko tremtį, tik šįsyk savo valia ir ne į Sibirą, o į Panovius.

„Tėviškė mane visada traukė, tik anais laikais, sovietmečiu, ten lankytis buvo gana nedrąsu, - sakė J. Guoga. - Tačiau, kai sužinojau, kad tėviškės žemę galima atgauti, pagalvojau, kad tai tiesiog ideali vieta dirbti žemę ir ramiai gyventi.“

Vyresniojo brolio apsisprendimui grįžti į tėviškę, pasistatyti sodybą ir dirbti tėvo žemę, pritarė ir daug metų nostalgija Panoviams sirgusios visos Juozo seserys bei brolis Stasys. Juolab kad Juozas, galima sakyti, vienintelis iš jų turėjo, nuo ko pradėti gaivinti tėvų ūkį, nes laikė arklį, karvių, prieauglio, be to, turėjo ir padargų žemei dirbti. Jo negąsdino, kad Panoviuose jo laukė tikri „plėšiniai“ - visa grąžinta tėviškės žemės buvo vien tik pievos, krūmynai ir brūzgynai, o dirbamos žemės – nė pėdos. Be to, ir gyventi nebuvo kur. Elzytė ir šiandien prisimena, kad apsisprendę Panoviuose kurti ūkį ir atvažiavę į buvusios sodybos vietą pirmą naktį jie miegojo po atviru dangumi.

Šiandien visa tai – jau tolima praeitis, o Guogynė niekuo nesiskiria nuo kitų ūkininkaujančių kaimo žmonių sodybų. Čia ir erdvus gyvenamasis namas, ir kluonas, ir tvartas. Trūksta čia tik jaunystės, sveikatos ir energijos. Tuo dabar sodybą stengiasi užpildyti Juozo ir Elzytės vaikai ir vaikaičiai. Prieš kelerius metus auksines vestuves atšventusi pora užaugino tris dukras, du sūnus ir dabar jau turi visą būrį vaikaičių. Be to, į Guogynę mėgsta užsukti ir Juozo seserų ir brolio vaikai, o Juozo sūnus Zigmas, padedamas savo šeimos narių ir seserų, čia sugeba suorganizuoti šiltus, įdomius ir turiningus visos plačios Guogų giminės susitikimus. Jų metu ne vienas pasidžiaugia savanorio Jurgio Guogos sūnaus Juozo ir jo šeimos darbštumu, atkaklumu ir didžiuliu entuziazmu siekiant atkurti Guogynę, nes dažnas joje randa kažką svarbaus ir brangaus.

Ričardo Pasiliausko nuotrauka