Savanorė Laura: „Sąstingyje buvęs gyvenimas tarsi pajudėjo į priekį“

Dauguma žmonių vaikystėje svajoja būti daktarais, advokatais, kosmonautais, princesėmis ar superherojais, tačiau nedaugeliui ši vaikystės svajonė išsipildo. COVID-19 pandemijos metu, visi pradėjome žiūrėti į medikus kaip į šiuolaikinius superherojus. Tačiau vertėtų nepamiršti, jog savanoriai, skiriantys savo laiką kovoti su COVID-19 pandemija, taip pat yra šiuolaikiniai superherojai. Tokie žmonės yra Šiaulių miesto savivaldybės savanoriai, dirbantys vakcinavimo centruose, kituose vakcinacijos punktuose, o dabar jau ir skiepobusuose. Savanorė Laura – ne išimtis. Kaip pasakojo pati moteris, vaikystėje norėjo būti advokate: „Vaikystėje norėjau būti advokatė. Visuomet maniau, kad mane traukia popierizmas“, – juokavo ji. 

Šiaulių miesto savivaldybės savanoriai

Šiaulių miesto savivaldybės savanoriai nuo kitų organizacijų savanorių skiriasi tuo, kad sutartį pasirašo tiesiogiai su savivaldybe. 

Buvusi Raudonojo Kryžiaus, dabartinė savivaldybės savanorė Laura sakė, jog apie savanorystę pradėjo galvoti tik tada, kai prasidėjo COVID-19 pandemija: „Pandemija ir karantinas, veiklos trūkumas kažkaip mane paveikė ir nusprendžiau, kad norėčiau būti kažkuo naudinga“, – apie tai, kodėl nusprendė savanoriauti sakė moteris.

Savanorišką veiklą ji pradėjo Raudonojo Kryžiaus organizacijoje ir norėjo sieti būtent su COVID-19 susijusiais pacientais ir žmonėmis: „Raudonojo Kryžiaus savanoriai turi labai daug veiklų, kadangi ir į jaunimo centrus važiuoja, ir senyvo amžiaus žmones aplanko, ir panašiai. Tačiau aš norėjau savanoriauti būtent vakcinavimo centre“, – sakė ji.

Tačiau laikui bėgant, Laura perėjo į Šiaulių miesto savivaldybės savanorių būrį. 

„Dėl keleto nesusipratimų dėl grafiko nusprendžiau, kad savanoriauti tiesiogiai koordinuojančiai įstaigai bus paprasčiau nei tarpininkams. Be to, Raudonojo Kryžiaus veikloje atsirado daug paauglių, kuriems suderinti savanorystę su gyvenimu buvo paprasčiau, nes jie nedirba, tad priėmiau sprendimą pereiti į kitą organizaciją“, – apie tai, kodėl pakeitė organizacijas, pasakojo pašnekovė.

Dabar Laura savanorišką veiklą yra pristabdžiusi ir dalyvauja tik vakcinacijos procese skiepobusuose, kur registruoja gyvą eilę.

Krūvis didelis, bet susitvarkyti įmanoma 

Šiaulių arenoje įsikūręs vakcinavimo centras dirba nuo 8 iki 19 valandos, su viena pietų pertrauka. 

Vakcinavimo centre savanoriai turi keletą pareigų: dalyvauja srautų valdyme, nukreipia žmones tinkama linkme pas specialistus. 

„Vakcinavimo centre mano pareigos buvo dalyvauti srautų valdyme. Prieš tai tikrindavome sąrašus žmonių, atėjusių pasiskiepyti, tačiau galiausiai sistema buvo atnaujinta ir kompiuterizuota, tai mes skiepytis atvykusiam žmogui su specialia įranga nuskaitydavome dokumentą ir pasakydavome, kurioje kabinoje jis bus vakcinuojamas. Jis tuomet nueidavo skiepytis pas specialistus. Nors mes ir buvome pirmoji viso proceso pakopa, tačiau be mūsų pakopos nieko nevyktų, nes mes buvome tie žmonės, kurie įleidžia į vakcinavimo centrą ir tie žmonės, kurie nukreipia juos tinkama linkme“, – apie savanorystės Raudonojo Kryžiaus organizacijoje pareigas komentavo savanorė. 

Tačiau be šių oficialių pareigų, Raudonojo Kryžiaus savanoriai turi ir žmogiškųjų pareigų: padėti žmonėms susiorientuoti arenos viduje, suprasti perskaitytą informaciją apie vakcinas, pasiūlyti vandens ar nuraminti besijaudinančius, o prireikus ir pakviesti medikus.

„Buvo diena, kai savanoriavau arenoje ir trūko savanorių, buvome tik dviese, tai teko dirbti kelis darbus vienu metu:įleidinėti žmones, salėje padėti nukreipti juos į reikiamą vakcinacijos kabiną. Buvo atvejų, kad senoliai akinių nepasiėmė, buvo, kad žmonės tiesiog kažko nesuprato, tai turėjome jiems padėti. Tai krūvis pakankamai intensyvus, bet susitvarkydavome gerai, – pasakojo pašnekovė, – paskui, kai nebeliko popierinių klausimynų, truputį pamažėjo darbo.“

Vos tik prasidėjus vakcinacijai Šiauliuose, pasak Lauros, didžiausias žmonių srautas būdavo ryte ir po pietų pertraukos: „Prieš kiekvieną atidarymą jautėsi labai didelis krūvis, nes būdavo susidariusi eilė lauke“, ­– sakė ji. 

„Yra buvę visko, bet dažniausiai sunkiau susitvarkyti tik pirmą pusvalandį, bent jau taip buvo, kai buvo dideli vakcinacijos tempai. Šiuo metu situacijos nebežinau... bet kuriuo atveju, krūvį reguliuojamės patys ir srautas netaps greitesnis nei kad seselės gali spėti suskiepyti,“ – apie situaciją, esančią dabar, kalbėjo savanorė.

Tačiau visą savanorystės laikotarpį Laura prisimena tik teigiamai: ir naujas patirtis, ir naujus sutiktus žmones, ir net patirtą stresą.

Savanorystė ir gyvenimas

Žmonės savanorystės veikla užsiima tada, kai turi tam laiko, todėl jie negali būti įsprausti į savanorystės grafiką. Būna dienų, kai savanorių būna mažiau, mat savanoriauti tą dieną negali keletas žmonių, tuomet darbas būna sunkesnis, jo būna daugiau. 

Tačiau, pasak pašnekovės, reikia nepamiršti skirti laiko ir sau, tinkamai pailsėti. Būtent dėl to Laura laikinai pristabdė savanorišką veiklą: „Savanorystė yra geranoriška, papildoma veikla gyvenime. Be savanorystės dar reikia skirti laiko darbui, sau, šeimai, net atostogoms.“

„Man pačiai vakcinavimo centras ir savanorystė jame buvo gyvenimą keičiantis sprendimas. Atsirado naujos, visiškai nepažįstamos veiklos, iki tol sąstingyje dėl karantino buvęs gyvenimas tarsi pajudėjo į priekį, atsirado naujų pažinčių ir netgi draugų. Tad jei tik žmogui yra noro ir galimybės (darbas, šeima) leidžia savanoriauti, tai tik pirmyn!“ – pasirinkti savanorystę paskatino Laura.