Savamokslis fotografas, kuris padeda atrasti nematytą Jurbarką

Svarbiausia yra pasiekti vidinę ramybę, t.y. tokią būseną, kuomet šviesios mintys ir teigiamos emocijos. Ir dar stengtis išlikti savimi – netapti vienu iš minios. Taip mano jurbarkietis Eugenijus Beržinskas, susikūręs savo gyvenimo filosofiją, kuri padeda jam gyventi santarvėje su savimi. Galiausiai, jaustis laimingam. Panašu, Eugenijui filosofinę teoriją pavyksta pritaikyti praktikoje. Jam nieko netrūksta, niekas nekelia streso ir nerimo net šiuo pandeminiu karatino laikotarpiu. Ir jam nieko nesinori savo gyvenime keisti. Eugenijus 60 metų gyvena Jurbarke – mieste, kuriame gimė, augo ir iš kurio niekas jo negalėtų iškrapštyti.

Pastaruosius 10 metų gyvena toje pačioje gatvėje ir net tame pačiame name, kuriame gimęs (juokiasi, kad sąmoningai grįžo prie ištakų). 20 metų dirba toje pačioje medienos apdirbimo įmonėje „Jurlota“ Smalininkuose. „Dirbu staklininku“, – paaiškina jis, sakydamas, kad turi vieną pomėgį, kuriam ištikimas paskutinius 5–6-erius metus. Ypač pastaraisiais metais jo gyvenimo ritmas teka ta pačia vaga kaip Nemunas, kurį jis taip mėgsta fotografuoti.

Eugenijus yra ne filosofas, nors prisipažįsta, mėgstantis su bendradarbiais pietų pertraukos metu pafilosofuoti (taip įdomiau, sako jis). Vyras yra savamokslis fotografas, kasdieniuose buitiniuose dalykuose įžiūrintis grožį ir juo mielai pasidalinantis su kitais. Eugenijus yra tikra Jurbarko feisbuko žvaigždė. Tik pradėjęs skelbti savo nuotraukas šiame socialiniame tinkle buvo greitai pastebėtas ir įvertintas. Ypač jurbarkiečių, mat Eugenijaus nuotraukose dominuoja Jurbarko krašto gamtos grožis. Šypsosi, sulaukiantis tokių komentarų, kad, rodos, daugelis tą patį objektą fotografuoja, bet jo nuotraukose tas objektas visai kitaip atrodo – kur kas gražiau ir įspūdingiau.

Fotografui smagiausia sulaukti jurbarkiečių komentarų, kad šie jo nuotraukose iš naujo su Jurbarku susipažįsta – rodos, dauguma ir tą patį Nemuno tiltą mato, ir paimsrius, ir Dvaro parko eglutę, bet jo nuotraukose viskas kitaip atrodo. Paslaptingiau, meniškiau, šventiškiau, gražiau, mįslingiau.

Fotogafuoja... telefonu

Eugenijus paaiškina paprastai. Gerai nuotraukai padaryti reikia dviejų komponentų – tinkamo aparato bei savo matymo. Jis pats jokių fotografavimo mokslų nebaigęs ir teorinių veikalų apie fotografiją neskaitęs. Vadovaujasi tik savo nuojauta – pamatęs tinkamą objektą, jau matantis, kaip jis nuotraukoje gali atrodyti. Visai kas kita yra su aparatais, kurių specifika, naujienomis jis itin domisi. Eugenijus šypsosi, kad daugumai jo sekėjų, pažįstamų sunku patikėti, kad visas nuotraukas jis padaro išmaniuoju telefonu. Pastarieji aparatai, paaiškėja, yra bene vienintelė Eugenijaus silpnybė.

Vyras domisi fotografuojančiais telefonais nuo tada, kai šie atsirado prekyboje. Tobulėjo kartu su išmaniaisiais telefonais – domisi naujais modeliais, techninėmis savybėmis, todėl jo kišenėje visada naujausias modelis, kuris pasauliniu mastu pripažintas geriausiai fotografuojančiu aparatu. Beje, Eugenijus ištikimas tam pačiam gamintojui. Renkasi tik jo modelius – aparatą atnaujina kas dvejus metus. Taip per tuos penkerius-šešerius metus pakeitė kokius penkis išmaniuosius – vienus pigiau pardavė, o su kitais dar neskuba atsisveikinti.

Pašnekovas pripažįsta, nė pats nežinantis, kaip toji aistra fotografuoti prasiveržė. Menantis, nuo jaunystės mėgdavęs sklaidyti tarybiniais metais spausdintus tokius žurnalus kaip „Nemunas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, mat domindavo meniškos nuotraukos. „Tais laikais įdomesnių vaizdų sunku buvo pamatyti“, – priduria jis.

Nė pats nežino, kaip jo rankose pirmieji fotografuojantys telefonai atsirado. Jų fotografavimo kokybė buvo labai prasta – tad tik sau ir tik atminčiai jais fotografuodavo.

Tobulėjant fotokameroms ir atsiradus išmaniesiems, kaupėsi bei gilėjo Eugenijaus žinios apie technines telefonų savybes ir galimybes, gerėjo ir jo nuotraukų kokybė. Ilgainiui jomis galėjo dalintis bei parodyti specialiose internetinėse programose, savotiškuose internetiniuose fotoalbumuose, kurių, apgailestauja, nebeliko kartu su visais tūkstančiais sekėjų iš viso pasaulio. Teko savo nuotraukų gerbėjų ratą iš naujo auginti feisbuko paskyroje.

Kodėl Jurbarkas gražiausias

Eugenijui daug lengviau atsakyti, kodėl jis fotografuoja. Pačiam smagu grožį įamžinti ir juo su kitais pasidalinti. Smagu sulaukti teigiamo atsako, reakcijos – atidžiai seka komentarus ir džiaugiasi teigiamais įvertinimais. Jo nuotraukose dominuoja gamta, nes šioji jam yra pati gražiausia. Ypač Jurbarko krašto – šio miesto jis į jokį didmiestį nekeistų. Jam Jurbarkas yra gražiausias, nes čia grožio ir ramybės, kurią jis taip pat mėgstantis, ieškoti toli nereikia – pakanka išeiti iš namų. Kaip jis pats sako, kone kasdien vaikšto Rojaus keliu, taip primindamas apie Jurbarko prekės ženklą ir ambicijas vadintis Rojaus kelio sostine. Jo mėgstamiausi maršrutai driekiasi panemune, pamituviu, prie Imsriuko, Dvaro parke, prie V. Grybo muziejaus, Jaunimo parke, prie karjero, užsuka ir į senamiestį. Dviračiu ir toliau nuvažiuoja – miškais link Smalininkų. Visur gražu ir ramu. Didmiestyje, šypsosi, reikėtų toli važiuoti, norint gražią ir ramią vietą rasti, o Jurbarke viskas sava, gerai pažįstama, žinoma.

Saulėtekių ir saulėlydžių medžiotojas

Jurbarke tiek daug gražių vaizdų, kuriuos Eugenijui norisi užfiksuoti, kad būna ir taip, kad namo tik visai sutemus grįžta arba kai telefono baterija išsikrauna. Nors dabar ir tai ne riba – nenumatytiems atvejams nešiojasi išorinę bateriją. Reikalas tas, kad jurbarkietis fotografuoja eidamas pasivaikščioti, kur dažniausiai traukia savaitgaliais. Kuo geresnis, šiltesnis oras, tuo tie pasivaikščiojimai ir nuotraukų medžioklė ilgiau užtrunka – nuo tamsos iki tamsos. Šypsosi, kad savo mėgstamais maršrutais po kelis kartus apsuka – vienaip jie atrodo anksti ryte, kitaip įdienojus arba kai saulė nusileidžia. Ypač vasarą jis mėgsta pasitikti saulėtekius ir saulėlydžius. Vasarą atsikelia ketvirtą valandą ryto ir traukia prie Nemuno pasitikti saulės. Skirtingai ši upė atrodo, kai ją apklojęs tirštas rūkas, ir kai to rūko marška pamažėle sklaidosi, kai iš lėto kyla saulė, viską nudažydama tokiomis spalvomis, kurių niekada daugiau nepamatysi. Patikina, kad įdienojus, saulei pakilus, tokių spalvų, kuriomis nudažo saulėtekis, nepamatysi. Tada prie tos pačios upės traukia ir saulėlydžio laukti – besileidžianti saulė vėlgi dangų ir vandenis nudažo ypatingomis spalvomis.

Šypsosi, kad taip apie tuos pačius objektus tą pačią dieną gali ratų rata.is sukti – ir Dvaro parką ryte, ir vėlai vakare fotografuoti, ir prie karjero sugrįžti. Tiek visko daug gražaus, kad, juokiasi, kone iki pat namų slenksčio išmanaus telefono nepaleidžia iš rankų.

„Nejau neatsibosta tą patį miestą fotografuoti? Tiek metų fotografuojate tas apačias vietas, vaizdus ir objektus?“, – klausiu.

„Nenusibosta“, – rimtai atsako Eugenijus, paaiškinęs, kad reikia žinoti, kada ir kokiu kampu fotografuoti. Be to, užtenka tą patį objektą naujesniu išmaniuoju fotografuoti, ir tas pats vaizdas vėl visiškai kitaip atrodo.

Į pasivaikščiojimus traukia visada vienas

Yra dar viena sąlyga, kurios reikia geroms nuotraukoms padaryti. Jei eina fotografuoti, tai būtinai vienas, kad niekas dėmesio neblaškytų kalbomis ir netrukdytų patarimais. Patarimų ir nurodymų jam nereikia. Kaip ir nemėgstantis automatinių telefono nustatymų – niekada šiais nesinaudoja. „Netinka tai, ką man pakiša“, – šypsosi pašnekovas. Jis sutinka, kad fotografai yra tarsi vieniši vilkai, kuriems vienatvė tinka. „Gal tai net būtina savybė“, – svarsto vyras. Jis pats save tokiu įvardija ir visada minėtos sąlygos laikosi. Kai kalbėjomės su Eugenijumi vaikštinėdami jo pamėgtais maršrutais, jis nė karto telefono neišsitraukė ir nė vienos nuotraukos nepadarė. Tiesa, porą kartų sukluso, kažką įdomaus Dvaro parke ir V. Grybo muziejaus kieme pamatęs. „Kitą kartą ateisiu“, – teištarė jis, paaiškinęs, kad atėjo pasikalbėti, o ne fotografuoti.

Paaiškėja, kad pasivaikščiojimai ir fotografavimas jam būtini kaip oras, Tikina, kad jei nepavyksta ištrūkti į gamtą ir nuotraukų padaryti – jaučiasi pavargęs, prastos nuotaikos, krenta ūpas. Sutinka, kad šis pomėgis jam padeda pailsėti nuo rutininių darbų prie staklių - kur jokios kūrybos, tik mechaniškai atliekamas darbas. Jam reikia laisvės, erdvės, galiausiai kūrybos – viso to jis pasikrauna gamtoje.

Fotografuoja ir keliaudamas namo

Fotografuoja Eugenijus ne tik savaitgaliais, bet ir grįždamas namo po darbo – tas maršrutas paprastai driekiasi nuo autobusų stoties, paimsriu, į parduotuvę, o tada į Donelaičio gatvę. Paimsry jam viskas žinoma ir sava. Žino vietas, kuriose turškiasi trys antys, tačiau pastaruoju metu jos persikraustė į kitą vietą – jų nebemato. Pakeliui aplanko vilkšunį – palepina skanėstais. Kuo oras šiltesnis, tuo kelias namo ilgesnis, nes vis daugiau vaizdų ir objektų, kuriuos nori nufotografuoti. Žino, kada ir ką reikia fotografuoti, kad gražios nuotraukos gautųsi. Pavasarį pražysta Imsriuko, kaip jis vadina, grožis.

Atšilus orams ir iki Nemuno ar mažųjų laivelių prieplaukos nueina, į Dvaro parką užsuka. Nedėkingiausias metas fotografuoti yra vėlyvas ruduo ir ankstyvas pavasaris – pilka, mažai spalvų. Tačiau ir tada Eugenijus randa išeitį – išeina nuotraukų medžioti, kai sutemsta ir užsidega šviesos. Šiuolaikinių išmaniųjų telefonų kamerų tokios aukštos techninės galimybės, kad, jo teigimu, jais naktį darytos nuotraukos kur kas geresnės nei kad kai kurių fotoaparatų.

Nuo lašo iki seno namo

Svarbiausia, susirasti fotografuoti tinkamą objektą. Eugenijus tokį pamatęs jau žino, kaip nuotraukoje šis atrodysiantis. Juokauja, kad tokį pamatęs, pradeda jį „mūčyti“ – įvairiais nustatymais, iš įvairiausių kampų fotografuoti. Tokia fotosesija gali ir iki 10-ies minučių užtrukti, o objektai labai įvairūs – tai gali būti ir lietaus lašas, kuriame atsispindi miškas, ir tiltas per Nemuną. Eugenijus patikina, kad tiek to tilto nuotraukų yra pridaręs – įvairiausiais kampais, metų laikais, kad galėtų atskirą parodą surengti. Beje, įvairių E. Beržinsko nuotraukų paroda jau buvo surengta Jurbarko krašto muziejuje.

Šio fotografo nuotraukose – ne tik gamtos vaizdai. Eugenijui patinka ir pastatus fotografuoti. Ne visus, o tik tokius, kurie turi istoriją arba greitai ja taps. Tik į nuotraukas pažiūrėjus matyti, kad Eugenijaus dėmesį kausto Jurbarko senamiestis ir kiti amžiaus naštos prislėgti pastatai. Šiam fotografui senas sugriuvęs yrantis pastatas daug įdomesnis ir gražesnis už naują. Seni pastatai kelia minčių – kas juose gyveno, kas atsitiko, sako vyras. Be to, tokios nuotraukos turi ir kitą prasmę. Dažniausiai tokie pastatai nugriaunami ir dingsta iš atminties, bet lieka įamžinti nuotraukose. Toks likimas ištiko ir raudonų plytų namelį prie Imsrės, jau nugriautą, kadaise Bizo namu vadintą.

Nuo sraigės iki įdomių žmonių

Eugenijui iš visų gyvų būtybių labiausiai patinka fotografuoti... sraiges. Pašnekovas rimtu veidu paaiškina, kad šias būtybes patogu fotografuoti – jos niekur nepabėgs. Patupdo kokią sraigę gražioje vietoje, tarp žiedų, ir fotografuoja iš visų pusių. Iš kadro greitai nepabėgs.

Mėgsta Eugenijus fotografuoti ir žmones. Bet ne visus. Nestandartinius, sako jis. Tokius, kuriuos kiti įpratę vadinti keistuoliais, iš kurių kai kas šaiposi ar jų negerbia. Patinka kitokie žmonės – kitokios jų gyvenimo istorijos, visai kitoks jų pasaulis. Eugenijus ypač mėgdavo fotografuoti jurbarkiečiams pažįstamą Volodią – šis, jau Amžinatilsį, gyveno savo pasaulyje, buvo kitoks nei visi. Įdomus.

Eugenijus sutinka, taip jau yra, kad raukšlių išvagotas veidas fotografui yra daug įdomesnis nei gražuolių veidai. „Tegul gražios merginos puošia madų žurnalų viršelius“ – šypsosi Eugenijus, pridurdamas, kad jauni veidai netinka meninei fotografijai. Seno žmogaus veidas fotografams kur kas įdomesnis.

Eugenijus sutinka, kad taip jau yra, kad daugumai nepatinka kitokie nei visi. Pats Eugenijus stengiasi išlikti savimi – nebūti vienu iš minios. Jei kas netinka, atsitraukia. Į visas materialines gėrybes žiūri filosofiškai. Viskas, ko jam reikia, yra naujausias išmanaus telefono modelis, kuris visada kišenėje. Jis niekada neneria į įvykių sūkurį – stebi ir fiksuoja iš šono. Ir per pandemiją bei karantiną jis jaučiasi kaip žuvis Nemuno vandeny. Jo gyvenimas teka ta pačia vaga. Šypsosi, kad dabar dar geriau – pasivaikščiodamas sutinka mažiau žmonių, niekas neblaško dėmesio. Yra tik jis ir gamta, kurios grožis – kiekvienoje šio jurbarkiečio nuotraukoje.