Savaitraščio laukia duoninės, kuprinės, net – mikrobangų krosnelė...

Ar kada susimąstėte, kokios įdomios ir unikalios gali būti pašto dėžutės? O ar kada kilo mintis pašto dėžute paversti seną, „atgyvenusį“ daiktą, pavyzdžiui, mikrobangų krosnelę? Greičiausiai – ne. O štai kai kurie lietuviai, pasirodo, labai išmoningi. Tuo įsitikino po Lietuvą mėgstanti keliauti Sigita Damanskienė. Ji neseniai atidarė nuotraukų parodą, kurioje įamžintos prie lietuvių namų ir sodybų esančios net 35 pašto dėžutės. Patikėkite – jų esti įvairiausių: nuo surūdijusių, kelis dešimtmečius menančių iki… vaikiškų kuprinių.

Per dieną – net 45 km. Tiek nueiti, o dviračiu numinti – ir dar daugiau, gali gamtą mėgstanti S. Damanskienė, į žygius besileidžianti kartu su vyru. Šių kelionių rezultatas – šiuo metu Šiaurės Lietuvos kolegijoje atidaryta paroda „Pašto dėžutė – namo vizitinė kortelė“.

„Sugalvojame ryte ir išeiname, kur akys mato. Jeigu ne nuo namų, tai pavažiavę traukiniu, ir, pavyzdžiui, iš Papilės arba Tryškių pareiname namo. O kas ieško, tas ir randa“, – pasakoja fotografė.

Atidžiu žvilgsniu gyventojų namus ir sodybas nužiūrėjusi S. Damanskienė pripažįsta, kad tautiečiai šiai namų išorės detalei ypatingo dėmesio neskiria. Moteris teigia, jog „pašto dėžutė – išskirtinė gyvenamojo namo, sodybos ar net įstaigos eksterjero detalė, suteikianti aplinkai žaismingumo, žavesio, pasigėrėjimo, o kartais graudulio“. Daug kur svečius dar pasitinka senos, rūdimis „pasipuošusios“ pašto dėžutės išlūžusiomis durelėmis… Tačiau yra ir akį traukiančių, prikaustančių dėmesį, kurios priverčia sustoti praeivius.

„Šiaip tai nėra daug originalių. Pabandžiau suklasifikuoti: vienos pašto dėžutės, sakyčiau, antram gyvenimui prikeltos, panaudotos labai neįprastai, išradingai, kitos – savadarbės, trečios – auksarankių sumeistrautos. Gamyklinės – įprasčiausios pašto dėžutės, stovinčios prie sodų bendrijų, skirtos vienos gatvės namams, kabančios daugiabučių namų laiptinėse. Jų forma ir dizainas niekuo neišsiskiria, dažnai esti apleistos. Kur kas įdomesnės – „auksinių rankų“ meistrų kūriniai. Jos gali būti su įvairiais ornamentais, drožtos iš medžio, kaltos iš akmens ar metalo ir pan. Dėmesį patraukia pašto dėžutės, tarsi įrėmintos, originaliai ir gražiai įkomponuotos medžio drožiniuose. Apie namiškių kūrybiškumą ir polinkį į grožį byloja drožėjo ar kalvio pagamintos pašto dėžutės, puoštos žaviais ornamentais, kitokiomis įmantriomis detalėmis, pavyzdžiui, voru, gaudančiu musę, ar gėlės žiedu“, – pastebėjimais dalijasi parodos autorė.

Bet štai išvysti prie tvoros pritvirtintos duoninės, pripažinkite, nesitikite. O tokių pašto dėžutės paskirtį atitinkančių daiktų po Lietuvos kampelius keliavusi fotografė užfiksavo ne vieną. Peržvelgus parodos eksponatus, akivaizdu, kad originalumo kai kurie gyventojai nestokoja, o ir išmesti senų daiktų nepuola. Paversti pašto dėžutėmis, jie ir atgyja naujame amplua, ir kelia šypseną praeiviams.

Taip prie namų ar sodybų atsiranda pakabintos kuprinės, kadaise su vaikais keliavusios į mokyklą. Dabar jau ne skaniųjų duonos gaminių, o laiškų, lankstinukų ar sąskaitų už komunalines paslaugas laukia ir duoninės. Neseniai maistą dirbtine šviesa šildžiusi mikrobangų krosnelė šiuo metu jau mėgaujasi saulės spinduliais ir priglaudžia paštininkų paliekamą korespondenciją…

Vis dėlto, kad ir kokios gražios ar ypatingos būtų pašto dėžutės, nuotraukų parodos atidaryme apsilankiusi paštininkė Alina Sorienė, į kiekvieno dalyvavusiojo krepšį įmetusi tikrą, laukiamą, ranka rašytą laišką, teigė, kad pirmiausia dėžutės turi būti patogios. Tad nereikėtų pamiršti ir praktiškumo: kad būtų lengva prieiti, privažiuoti, atidaryti.