Savais tampa ir tolimi anūkai

Kiekviena bendruomenė turi savų tradicijų. Vienur sveikinami varduvininkai ar sėkmingai besidarbuojantys ūkininkai, kitur skelbiami nominantai. Kai kuriuose miesteliuose šventės peržengia bendruomenės ribas ir tampa garsiomis rajone ar net šalyje. Bendruomenių gyvenimai, galimybės, rūpesčiai ir prioritetai skirtingi, todėl ir švenčių scenarijaus ant vieno kurpalio neužtempsi. Lailūnų (Pandėlio sen.) kaimo bendruomenė pasidžiaugia tais, kurie bent trumpam sugrįžę savo klegesiu praskaidrins nuotaiką.

Speciali nominacija naujagimiams

Lailūniečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai rugsėjo arba spalio mėnesį renkasi į tradicinę šventę „Po darbelių, po darbų“. Tai simboliška rudens darbų įprasminimo šventė. Simboliška, nes nemažai ūkininkų turintis nedidukas, Kupiškio rajono pašonėje gyvuojantis kaimas tokiu metu dar alsuoja paskutinio derliaus nuėmimo nuotaikomis, būna, kad žemdirbiai tuo metu tebegaudo saulėto, bet jau blėstančio rudens akimirkas.

Tačiau vien duona sotus nebūsi. Tądien pagerbiami ir įvertinami talentingiausi, nagingiausi, iniciatyvūs ar išradingai savo namų aplinką gražinantys žmonės, pagerbiami jubiliatai, prisimenami išėjusieji.

Žinoma, be vaikų klegesio kaimas atrodytų tarsi apmiręs. Jaunų šeimų, kaip ir daugelyje kaimo vietovių, mažoka, jas galima ant rankų pirštų suskaičiuoti, todėl prieš ketverius metus šventės organizatoriai sugalvojo specialią nominaciją „Mažasis lailūnietis“, kuria pagerbiami tais metais gimę mažyliai. Ne tik vietiniai, bet ir tie, kurie čia atvyksta pasisvečiuoti pas senelius.

2016 m. pagerbtos penkios mažosios lailūnietės: Rugilė Preikšaitė, Vakarė Bilevičiūtė, Ieva Inčiūraitė, Milė Lūžaitė ir Vilija Lukošiūnaitė. 2017 m. naujagimių būrelis išaugo, tad pasveikinti Gabija Prunskaitė, Aura Puljanauskaitė, Adrija Skaburskaitė, Davidas Juronas, Vytis Vilkas ir Daugvidas Cicenikovas. 2018 m. sulaukta penkių berniukų – Adamo Inčiūros, Arno Zinevičiaus, Vakario Katino, Jorio Grambovskio, Benedikto Purono – ir trijų mergaičių – Andrėjos Lukošiūnaitės, Liepos Bilevičiūtės bei Radvilės Šimukonytės. Šįmet gandrai atnešė septynetą – Medą Lūžą, Rimantę Goriajevą, Kamilę Kisieliutę, Emą Suvaizdytę, Titą Kavaliauską, Akmėją Mariją Pipinytę ir Akvilę Vilimaitę.

Mintis kilo per šventes

Vienuoliktus gyvavimo metus skaičiuojančios Lailūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Lukošiūnienė sakė, kad mintis kviestis ir sveikinti čia gyvenančių senelių anūkus kilo per kasmet organizuojamas šventes vaikams – Atvelykį, Kalėdas. „Smagu, kai prisijungia, nes paaugę dažnai vasaroja arba trumpam grįžta pas senelius, ateina į biblioteką, žaidžia bendruomenės namų aikštelėje. Jų klegesio būna pilnas kaimas. Pasveikinome, dabar lauksime, kol ūgtelės ir jau patys ateis pas mus“, – linksmai kalbėjo D. Lukošiūnienė, mat bendruomenės patalpos, biblioteka, kultūros centras spiečiasi po tuo pačiu stogu. Jų kieme vaikams, ir ne tik jiems, tikrai yra ką veikti – įrengta žaidimų aikštelė, treniruoklių kompleksas, tinklinio aikštelė, pastatyti suoliukai, darbščių ir kūrybingų žmonių dėka pagražėjo aplinka.

Iš kaimo nebėgo

Iš gausaus mažųjų lailūniečių būrio tik D. Cicenikovas ir A. M. Pipinytė yra tikrieji, čia nuolat gyvenantys mažyliai.

Apie gyvenimą kaime kalbinome mažosios Akmėjos Marijos mamą Sigitą Tubelytę. Simboliška, kad dabar moteris gyvena tame pačiame name, kuriame ir gimė. Tiesa, jos tėvai keletą kartų keitė gyvenamąją vietą, gimtasis namas buvo atsidūręs kitų šeimininkų rankose, tačiau dabar, po įvairių gyvenimo permainų, Sigita jį nusipirko.

Dabar retenybė pasilikti kaime. Kodėl ji čia pasiliko? „Niekur neišvažiavau studijuoti, čia sutikau vyrą, gimė vaikai… Vietoje susiradau darbą. Palikti, mesti viską ir kažkur bėgti?“ – klausimu į klausimą atsakė pašnekovė. Ji dirba žemės ūkio bendrovėje, dalyvauja saviveikloje – skaičiuoja, kad daugiau nei aštuonerius metus dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje. Tokia veikla jai prie širdies, nes daug koncertuoja savojo kaimo šventėse, dažnai išvyksta ir kitur, nes bendruomenės apsikeičia meno kolektyvais. Tokie išėjimai į žmones nuteikia optimistiškai. Scenoje Sigita nėra naujokė, dar būdama paauglė lankė folkloro ansamblį. „Juokauju, kad dukrytė iš šįmet apdovanotųjų yra vienintelė legali lailūnietė. Jai parinkti du vardai, vienas skirtas mamai, kitas – tėveliui. Akmėjos vardą sugalvojau aš. Kai tik susipažinome su vyru, pasakiau, kad, jei turėsiu dukrą, tai bus Akmėja. Tėtis Marius, todėl antras dukros vardas Marija“, – pasakojo mama. Pastarasis vardas pasirinktas ir dėl to, kad yra šventas. Moteris domėjosi ir Akmėjos vardo istorija – jis yra retas, Lietuvoje šįmet taip pavadintos tik dvi mergaitės. Jos žiniomis, Pandėlyje auga keturmetė Akmėja. Vardas esą kilęs nuo žodžio „akmuo“ ir reiškia stiprybę, tvirtybę. Mažylei beveik keturi mėnesiai. Ar savo vardą jau pateisina? „Su charakteriu. Geras, ramus vaikas, bet su charakteriu. Dar kai nebuvo gimusi, jaučiau ir sakiau – ji bus kaip uraganas“, – šypsodamasi kalbėjo Sigita.

O kokie gyvenimo kaime privalumai vaikams? Ilgokai pasvarsčiusi Sigita randa tik vieną skirtumą tarp galimybių mieste ir kaime: „Skirtumas tik toks, kad kaime jiems mažiau užimtumo, būrelių, edukacinių dalykų, o šiaip nieko netrūksta. Man kaimo žmonės geresni ir nuoširdesni už miesto.“

Suvenyrai – vietinių darbas

Dėl šventinių prizų galvos smarkiai sukti netenka – darbščios moterys savomis rankomis prikuria dailių suvenyrų. Mažiesiems lailūniečiams įteikiami nupinti simboliniai vežimėliai, padabinti gyvomis gėlėmis. Šie suvenyrai – tai pačios bendruomenės pirmininkės D. Lukošiūnienės darbas.

Pynimu iš laikraščių ji susidomėjo prieš keletą metų. Pradžia buvusi panaši į kitų, kai mokytoju tampa internetas. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol pirštai įgudo iš laikraščių ir žurnalų tinkamai paruošti pynimo lazdeles. Be to, jau pradėdama darbą turi žinoti, kokia spalva dažysi dirbinį, nes vienos popieriaus juostelės gali pasitaikyti spalvingos, kitos – baltos. Jei planuojama dažyti šviesia spalva, renkamos šviesesnės juostelės, jei tamsia, tiks spalvotos. Tokiam darbui netinka reklaminių leidinių bei žurnalų popierius. Kadangi jis per daug slidus, labai pavargsta rankos; senų laikraščių popierius būna atidrėkęs, tad juostelė tampa ne tokia slidi, neprigula. Geriausiai sukti iš „šviežio“ popieriaus, nes jis slidesnis, švelnesnis. Pinama kaip šiaudeliais arba vytelėmis – pirmiausiai išgaunama dugno forma, tuomet imamasi sienelių. Norint, kad jos būtų lygios, pinama ant stiklainių, vazonėlių… Kad dailiai atrodytų, susuktas juosteles arba jau nupintus dirbinius tenka nudažyti. Vėl parverčia patirtis – dažant jau nupintą dirbinį sunku pasiekti tarpelius, todėl darbas reikalauja daugiau kruopštumo ir laiko.

Dovanojamas dėmesys ir meilė

Laikas… Jį šiuolaikiniai žmonės skaičiuoja minutėmis, tad nustembi sužinojęs, kad dar kai kas ilgus vakarus aukoja tam, kad džiugintų kitus. Daugumą savo kūrinių D. Lukošiūnienė ir kitos moterys išdovanoja per bendruomenės renginius. Jie tampa atminimo dovanomis svečiams, saviveiklininkams, bendruomenės nariams. Spalio mėnesio pradžioje lailūnietės vyko į edukacinį užsiėmimą Salose. Ten pradėtais kurti suvenyrais prieš Kalėdas nudžiugins senolius, o į simbolinius vežimėlius įpintą dėmesį ir meilę, tikėkimės, ūgtelėję pajus ir mažieji lailūniečiai.

Projektą iš dalies remia