Šaulė Valerija Dušenko iš Estijos parsivežė du bronzinius apdovanojimus ir asmeninį rekordą

Šiaulių šauliai prieš kelias dienas grįžo iš tarptautinių šaudymo varžybų Estijoje. Šiose varžybose puikiai pasirodė Šiaulių sporto centro „Dubysa“ auklėtinė Valerija Dušenko. Mergina dalyvavo suaugusiųjų grupėje ir pasipuošė bronzos medaliais pneumatinio šautuvo ir šaudymo gulomis rungtyse, o rungtyje 3x20 šūvių stovint, klūpint ir gulint ji pasiekusi asmeninį rekordą bendroje įskaitoje buvo penkta.

Varžybomis Estijoje pasibaigė Šiaulių šaulių pasirengimo etapas. Jau netrukus startuos Lietuvos šaudymo taurės turnyras ir įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempionatai asmeninėse ir komandinėse įskaitose. Prieš prasidedant svarbiausiam sezono etapui pasikalbėjome su V. Dušenko apie varžybas Estijoje, artėjančius startus Lietuvoje, nuo ko prasidėjo jos šaulės kelias, kurį ji pasirinko prieš beveik vienuolika metų.

– Iš Estijos grįžai su asmeniniu rekordu ir dviem bronzos medaliais. Kuo varžybos Estijoje skiriasi nuo vykdomų Lietuvoje?

– Elvos miesto šaudykla yra milžiniška, jei lyginsime su esančiomis Lietuvoje. Kiekvienai rungčiai atskiros šaudyklos, daugybė šaulių vienu metu stovi sektoriuose. Kadangi šioje šaudykloje vykstančiose varžybose dalyvauju jau ne pirmą kartą, žinojau ko tikėtis. Estijoje labai didelę įtaką rezultatams daro oro sąlygos. Jei šį kartą jos būtų buvę prastesnės, kažin ar būtų pavykę pasiekti tokių rezultatų. Vėjas – vienas svarbiausių faktorių, matome vėliavėles, kad žinotume kryptį ir prisitaikytume, tačiau šį kartą vėjo beveik nebuvo. Nespigino ir saulė, nelijo. Žodžiu, vos ne idealios oro sąlygos varžyboms. Šį kartą teko išbandyti iki tol niekur nepatirtą dalyką – rungtis gulomis vyko anksti ryte, kai oras dar nebuvo įšilęs, tad apsiklojome antklodėmis, kad rankos nedrebėtų. Kaip rezultatai rodo – tai padėjo.    

– Ar yra kuri nors viena rungtis, kuri tau sekasi geriausiai, ar vienodai užtikrintai jautiesi dalyvaudama visose rungtyse?

– Iš visų trijų rungčių labiausiai užtikrinta jaučiuosi pneumatikoje. Tačiau buvo etapas, kai jos labai nemėgau. Su treneriu tariausi, gal reikėtų labiau koncentruotis ties mažo kalibro ginklais. Tačiau kaip tik po to pokalbio ir įvyko lūžis, pagavau ritmą ir dabar nuolat pasiekiu savo standartinį rezultatą. Nors ir jaučiamas treniruočių trūkumas, tačiau einu į sektorių drąsiai, žinau, kad čia nebus jokių netikėtumų.

Varžybose Estijoje pasiekiau asmeninį rekordą rungtyje 3x20 šūvių. Gulint visuomet sekdavosi gerai, o klūpint ir stovint, vis nepagaudavau ritmo. Šį kartą buvo viskas kitaip. Daug darbo įdėta, tačiau pasisekė gerai sušaudyti stovint bei klūpint. Apskritai, šiose varžybose jaučiausi šiek tiek neužtikrinta, abejojanti savo galimybėmis. Tačiau po pirmos dienos startų nusiraminau, supratau, kad viskas bus gerai.

Šaudant gulomis 60 šūvių tikėjausi šiek tiek geresnio rezultato, tačiau šiek tiek pasijuto treniruočių trūkumas. Daug laiko teko skirti mokslams, tad ne visuomet pavyksta atvykti į treniruotes.

– Kaip sužinojai apie šaudymo sporto šaką ir kuo ji tave sužavėjo?

– Šiemet jau bus vienuolika metų, kai lankau treniruotes pas trenerį Mantą Baką. O šaudymu susidomėjau labai keistomis aplinkybėmis.  Senelio gimtadienio šventėje dalyvavo mano dėdė, kuris buvo atsivežęs pistoletą. Man, kaip vaikui pamačius ginklą, jis padarė įspūdį. Panorau pamėginti pašaudyti, tad susiradome šaudyklą ir pirmieji šūviai buvo į butelius. Ten dirbusi mergina papasakojo, kad yra sportinė šaudykla ir yra tokia sporto šaka – šaudymas. Pasitarėme su tėvais ir su drauge nusprendėme nueiti pamėginti. Draugė po kurio laiko metė treniruotes, o aš pasilikau.

Ši sporto šaka mane sužavėjo dėl savo unikalumo. Iki tol niekada nebuvau girdėjusi apie šaudymo sportą ir kad tokia sporto šaka iš vis egzistuoja. Dabar, tiek metų jau pralankius treniruotes gali atrodyti, kaip visa tai nepabosta? Mane žavi tas susikoncentravimas, susitelkimas savyje kai ateini prie starto linijos. Jauti visas savo emocijas, lieki vienas su savo mintimis ir viską jauti šimtą kartų stipriau nei įprastai. Visa tai užveda, todėl aš jau vienuolika metų esu čia ir dar tikiuosi kurį laiką pabūsiu.  

– Ar per šaulės karjerą yra kuris nors pasiekimas, kokios nors varžybos, kurios įsiminė ilgam?

– Niekada nepamiršiu savo pirmų varžybų. Labai ilgai joms ruošėmės, o pirmų varžybų jaudulys pakišo koją. Esu labai emocinga, tad po pirmo prasto starto teko išlieti nemažai ašarų. Dar ir dabar man treneris kartas nuo karto pasako – prisimink savo pirmas varžybas, nuo ko pradėjai ir kur dabar esi. Buvau išsigandusi, o dabar einu drąsiai iškėlusi galvą. Nors visko nutinka, tačiau nebėra to jaudulio, neužtikrintumo jausmo. Nors tos pirmos varžybos buvo jau prieš dešimtmetį, jų tikrai niekada nepamiršiu.

Dar vienas įsimintinas startas buvo Estijoje – toje pačioje Elvos šaudykloje Open Air varžybose. Tai buvo vienos iš aukščiausio lygio varžybų, kokiose esu dalyvavusi. Atvykome gerai pasiruošę, nusiteikę gerai pasirodyti. Sušaudžiau geriausią savo rezultatą ir jaučiausi puikiai, kol nepažiūrėjau į turnyro lentelę. Pamačiau, kad su savo geriausiu rezultatu aš tebuvau lentelės viduryje. Tada teko skaudžiai suprasti, kiek dar daug reikia dirbti, kad galėtum su jais kaip su lygiais varžytis. 

– Kaip sekasi ruoštis artėjančioms svarbiausioms sezono varžybose Lietuvoje?

– Visiems startams aš ruošiuosi vienodai, niekada neišskiriu, kad dabar ruošimės kaip nors kitaip. Mintis ta pati – turiu pasiruošti ir eiti į sektorių padaryti savo darbą. Kadangi jau minėjau, kad situacija su treniruočių lankomumu šiek tiek sudėtinga, mėginu tai kompensuoti kitais būdais.

Kiekviena sporto šaka pradedančiajam yra sunki. Puikiai tai žinau, kadangi pati tą kelią praėjau. Tu turi dirbti ir stengtis. Buvo sudėtinga matyti, kai tu stovi vietoje, o kitiems bendraamžiams rezultatai gerėja. Reikia suprasti, kad rezultatai ateis, vieniems anksčiau, kitiems vėliau, tačiau jie ateis. Reikia dirbti ir tikėti tuo ką darai. Mes tiek metų šaudantys jaučiame tuos pačius skausmus, kaip ir pradedantys šauliai. Po visos dienos šaudykloje skauda nugara, tirpsta rankos, kojos. Tai mūsų kasdienybė, turi tai priimti ir su tuo kovoti. Taip, kad laukiu varžybų, būsiu joms pasiruošusi!