„Saugokime mamas, kad galėtume jas dar ne vienerius metus sveikinti“

Šiemet Motinos diena bus kitokia ir laukiančioms mamoms, ir išsiilgusiems vaikams. Ta pati lieka tik Meilė, kurios nesumažina atstumai, nepažeidžia virusai.

„Aš jį kasdien matau, pasisveikinu, palinkiu geros dienos“

– Kai prasidėjo svarstymai, ar nereikėtų ir Motinos dienos savaitgalį apriboti eismą, kaip buvo per Velykas, kažkas piktai leptelėjo „Skvernelis nemyli mamos…“. Man labai norėjosi tam žmogui atsakyti, kad priešingai – jūs nemylite savo mamos. Ir nors toks sprendimas nepriimtas, o tik rekomenduojama nelankyti savo mamų ir močiučių, aš visai nesijausiu mažiau mylima savo vaikų, nes tikrai žinau, kad tik saugodami vieni kitus mes greičiau išeisime iš šios situacijos, – savo sūnumi, Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu ir jo sprendimais tvirtai tiki mama Elena Skvernelienė.

Viename iš Marijampolės daugiabučių Kauno gatvėje gyvenanti moteris sako paskutinį kartą parduotuvėje buvusi prieš paskelbiant karantiną. Dabar viskuo aprūpina dukra Lolita.

– Produktų krepšį prie durų palieka, o pasimatome, žodeliu kitu persimetame per balkoną. Nerėkalosi gi ant viso kiemo, tam yra telefonai. Ir su Sauliumi taip bendraujame. Jis paskutinį kartą buvo užsukęs kovo 15 d., kai važiavo iš Lazdijų, bet aš jį kasdien matau internete, pasisveikinu, palinkiu geros dienos, – šypsosi E. Skvernelienė, pasidžiaugdama ir kaimynų dėmesiu, pasidomėjimu, ar nieko nereikia parnešti iš parduotuvės.

Moteriai keistai atrodo, kai pro langą kasdien mato kulniuojančias senukes. „Ir ko joms vaikščioti, kur eiti? Jei neturite maisto, paskambinkite telefonu 1827, ir atneš“, – neatsistebi ji kitų neatsakingu elgesiu.

– Nebūtų karantino, ir aš tokiu laiku namie nesėdėčiau – eičiau, važiuočiau. O dabar ryte šiek tiek pasimankštinu, o visą dieną suku ratus apie stalus kambariuose. Kai vaikai atvežė stipresnių kaukių, retkarčiais iki Šešupės nueinu, – sako 75-erių metų E. Skvernelienė, prasitardama, kad šiemet ir automobilis garaže tebestovi. – O taip norisi į Birštoną, Druskininkus ar bent į Bagotąją pas dukrą nuvažiuoti.

Tėvams rūpintis vaikais – joks vargas

Vairuotojo pažymėjimą ponia Elena turi nuo 1975-ųjų, kai su šeima, mamos įkalbėta, apsigyveno Marijampolėje.

– Mama labai norėjo, kad aš, vienturtė, būčiau arčiau jos. Pati ji iš savo namų Bagotojoje eiti niekur nenorėjo. Į ten mano tėvai persikėlė iš Ąžuolų Būdos, kur gimiau. Man buvo 10 metų, kai apsigyvenome pas močiutę netoli Bagotosios, paskui tėvai miestelyje pasistatė savo namą. Baigusi mokyklą aš išvažiavau mokytis į kolegiją Kaune, ten ir pasilikau, – į jaunystės prisiminimus nuklysta ponia Elena.

Kaune mergina ištekėjo už ketveriais metais vyresnio Kazio, kaip pati sako, „dzūko nuo Balbieriškio“.

– Kai Kauną išmainėme į Marijampolę, dukrai Lolitai buvo 11, sūnui Sauliui – 4-eri. Įsikūrėme šiame trijų kambarių bute, kuriame ir dabar gyvenu. Iš pradžių dirbti pradėjau Putliųjų verpalų fabrike ekonomiste, vėliau įsidarbinau draudimo agente. Dar gyvendami Kaune abu su vyru derinome darbus taip, kad galėtume būti su vaikais. Kai vieną kartą pamačiau už darželio tvoros, kaip vaikai mušasi ir nėra kam išskirti, nes auklėtoja nežinia kur, parėjus Kaziui pasakiau, kad mūsų vaikai į darželį neis. Taip ir buvo – nė vienas nėjo.

Tėvams rūpintis vaikais – joks vargas. Tiesą sakant, ir rūpesčių per daug nebuvo, abu gerai mokėsi. Lolita gal kiek smarkesnė, labiau prie tėčio, o Saulius ramesnis, vis prie manęs laikėsi. Bet tarpusavyje labai sutarė, sesė brolį vis globojo, visokių užduočių sugalvodavo, kad įdomiau būtų žaisti. Tik kaime pas močiutę Lolita tuoj draugių susiranda, o Sauliukas greitai namo nori. Jam savo draugų reikėjo. Smagiausias žaidimas būdavo su mašinėlėmis. Visi stumdo, burzgia, pypsi, o Sauliukas eismą reguliuoja. Turėjome tradiciją – sekmadieniais nuvažiuoti į Kauną, į vaikų kavinę „Pasaka“, vaikams labai patikdavo ten pietauti. Kai Lolita išvažiavo studijuoti į Vilnių, vienas kito pasiilgdavo, – pasakoja mama, džiaugdamasi, kad artimas brolio ir sesers ryšys išliko.

„Man jis tiesiog sūnus“

E. Skvernelienė džiaugiasi, kad vaikai norėjo mokytis, siekė savo tikslo. Lolita studijavo Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetuose, tapo lietuvių kalbos mokytoja, dirba Antanavo pagrindinėje mokykloje. Saulius, pasak mamos, labai norėjo studijuoti teisę, ir nors ne iškart, bet savo tikslą vis tiek pasiekė.

– Baigęs Rygiškių Jono gimnaziją sidabro medaliu įstojo į tuometį VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabar Gedimino technikos universitetas), o paskui studijavo Mykolo Romerio universitete, įgijo teisės magistro diplomą, pats dėstė Policijos akademijoje. Pradėjęs nuo Trakų rajono kelių policijos komisaro tapo policijos generaliniu komisaru, vidaus reikalų ministru. Dabar Sauliukas – Ministras Pirmininkas, o man jis tiesiog sūnus, – sako mama.

Jaučiu, kaip suvirpa moters balsas… Atsargiai paklausiu, kaip ji jaučiasi.

– Dabar gerai. Sunkiausias momentas buvo žinia apie Sauliuko ligą. Esu tikinti ir Dievo prašiau stebuklo, kad tik mano vaikui viskas būtų gerai, ir tikėjau – stebuklas įvyks ir viskas pasiseks. Didžiulis palengvėjimas atėjo, kai pasakė, kad liga visiškai sukontroliuota. Dabar Sauliukas vis man liepia saugotis, o aš to paties prašau jo. Man tai kas, aš namie sėdžiu, o jam kitaip – vis tarp žmonių. Jis – komandos žmogus. Ir taip – visada, dar nuo mokyklos, ką darė, vis kartu su visais. Tai ir labai puikios auklėtojos Žilinskienės nuopelnas, kad vienijo klasę. Lig šiol jie visi kas 5-eri metai susitinka. Ir nepaisant jo pareigų draugai tik Sauliuku vadina.

Mama sako paklausiusi vaikų ir neskaitanti jokių komentarų internete, nes „yra piktų žmonių, kuriems viskas negerai“. Ji geriau paskaito knygą, per televiziją pažiūri žinias ir „Vyriausybės valandą“, paklauso sūnaus priimamų sprendimų ir jokių priekaištų jam neturi.

– Kartais atrodo, kad kai ką būtų galima ir švelniau pasakyti, bet žinodama Sauliaus charakterį suprantu, kad taip ir turi būti. Jis – žodžio žmogus, ir ką kalba, vadinasi, taip ir yra, – sako mama.

Kitąmet bus kitaip

Labiausiai dabar E. Skvernelienė pasiilgsta šeimos susitikimų. Anksčiau visi per didžiąsias šventes susirinkdavo Bagotojoje, pas mamą, su kuria paskutinį dešimtmetį gyveno dukra Lolita su vyru Tomu. Deja, močiutės jau nebėra... Devyniolika metų nebėra ir Kazio – 60-metis vyras neatsibudo po širdies operacijos...

Ponios Elenos džiaugsmas – trys anūkai Gintarė, Eglutė, Tadukas, proanūkės Urtė ir Gaudrė.

– Dabar, kai Saulius užima tokias pareigas ir jį nuolat lydi apsauga, per šventes patogiau susitikti Vilniuje. Šiemet irgi Kalėdas šventėme pas Saulių. Kiekviena savo firminius valgius pagaminome. Aš visada kepu žuvį – be jokių mandrybių, paprastai, bet vaikai sako, skanu. Dar jie vis prisimena mano spurgytes su uogytėmis – labai patikdavo, – šypsodamasi pasakoja ponia Elena. Ji puikiai sutaria su Sauliaus žmona Silvija, „paprasta, protinga moterimi“, pasikeisdamos su jos mama Regina, reikalui esant, pabūna su Eglute ir Taduku.

Šeima susitikti, margučius paridenti tikėjosi ir per Velykas, bet pakako pasikalbėti, pasidalinti nuotraukomis.

Moteris tiki, kad kitąmet bus kitaip. Tereikia tik įsiklausyti į jos sūnaus, LR Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio žodžius: „Saugokime mamas, kad galėtume jas dar ne vienerius metus sveikinti“. Tai tik patvirtina, kokia jam, kaip ir visiems vaikams, brangi yra MAMA.