Santykių spąstai. Kaip mąsto naivios moterys

Liūdna, kai vyrai ir moterys išsiskiria, juk kurdami poras, žmonės tikisi surasti santykiuose dvasinį komfortą ir stabilumą.

Santykiai pasižymi savais dėsningumais, susijusiais su vyro ir moters skirtingu mąstymu ir suvokimu. Tyrinėjant santykių žlugimo priežastis, paaiškėja, kad moterys dažnai daro vienas ir tas pačias klaidas, manydamos, kad vyrai jaučia ir žvelgia į pasaulį lygiai taip pat, kaip ir jos. Šitą plačiai paplitusią klaidą dar labiau populiarina dainos, filmai ir kita meninė kūryba, dėl ko moterys patenka į absoliučiai klaidingų ir nerealistiškų lūkesčių spąstus. O lūkesčių krachas, kaip žinia, sukelia skausmą ir nusivylimą.

Klaidingi moterų lūkesčiai santykiuose

Norint apsisaugoti nuo dvasinių traumų, moterims vertėtų pasimokyti iš svetimų, o ne iš savų klaidų. Juk principas paprastas – jei įkiši pirštą į mėsmalę, labai skaudės. Reikia tiesiog elgtis su aparatu pagal instrukciją, t.y. atsižvelgti į jo prigimtį. Norisi, kad tie principai būtų paprasti ir akivaizdūs, tačiau detaliau patyrinėjus, paaiškėja, kad vyrų ir moterų santykiuose esama labai daug paradoksalių dalykų.

Spąstai Nr. 1 – jeigu vyras rodo man dėmesį, ieško mano draugijos, jei pamačius mane jam sužimba akys – reiškia, tai meilė. Mes susituoksime ir ilgai bei laimingai gyvensime.

Paradoksas:

Jeigu vyras įsimylėjęs, jo jausmas dažniausiai turi labai mažai bendro su tuo, kas yra moteris iš tikrųjų. Įsimylėjimas – tai būsena, kai vyras moteryje regi savo idealo atbalsį ir didžioji dalis to paveikslo, į kurį jis įsimylėjo – tai jo fantazija, o ne pati moteris, su savo jausmais, pažiūromis, vidiniu pasauliu.

Jei vyrui moteris pasirodo patraukli, jis visiškai nebūtinai laiko tuos santykius rimtais. Kai vyras sąmoningai neieško kandidatūros šeimai kurti, jis dažniausiai ieško tiesiog moteriškos draugijos, kad galėtų ja pasimėgauti, gerai praleisti laiką, pageidautina be nereikalingų išlaidų ne vien pinigine prasme. Labai dažnai pasitaiko, kad aistringų pergyvenimų sukėlusi moteris visiškai nesutampa su paveikslu tos moters, kurią vyras mato savo potencialia žmona.

Santykių pradžioje, kai visi jausmai intensyvūs, labai svarbu prisiminti, kuo skiriasi įsimylėjimas ir meilė. Meilė – tai pagarba kito žmogaus asmenybei, atsižvelgimas į jo jausmus ir poreikius, meilė palieka žmogui teisę būti netobulam.

Spąstai Nr. 2 – jeigu vyras man kažką pažadėjo, jeigu svajojo drauge su manimi apie galimą ateitį, išreiškė norą ir planavo kažką drauge su manimi sukurti, vadinasi, tai būtinai nutiks.

Paradoksas:

Sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moteriai labai svarbūs žodžiai, kurie leidžia suvokti ir pergyventi egzistencinę savo egzistavimo gelmę ir prasmę, kurios realizavimo moteris ieško per santykius.

Kad pririštų prie savęs moterį, vyras turi kažkuria prasme „užkariauti“, poelgiais demonstruodamas, kad ši moteris jam vertinga. Dažnai žodžiais išreikštų vaizdinių visiškai pakanka, kad išlaikytum moterį šalia, juk lūkesčiai turi labai galingą žmones susaistantį potencialą. Ir realūs poelgiai bei „žygdarbiai“ tokiais atvejais pakeičiami įsivaizduojamais ar planuojamais. Rezultatas tas pats – moteris atiduoda vyrui savo energiją, laiką ir jausmus.

O kalbėti visada lengviau, nei realiai kažką daryti. Be to, emocinio pakilimo metu ištarti žodžiai gali labai lengvai pasimiršti, kai emocijos atslūgs. Negalima, žinoma, pavirsti skeptikėmis ir cinikėmis, laikančiomis vyrus patologiškais melagiais, tačiau labai svarbu netapti ir aklo optimizmo auka, kai kiekvieną sutiktą nepažįstamą vyrą automatiškai laikome padoriu. Padorumą reikia įrodyti realiais faktais.

Spąstai Nr. 3 – jeigu rūpinsiuosi vyru, aukosiu jam jėgas ir laiką, spręsiu jo problemas ir nieko neprašysiu mainais – jis tai įvertins ir atsakys meile bei atsidavimu.

Paradoksas:

Vyrai vertina ne tas moteris, kuri daug į juos investuoja, o tas, į kurias jis pats daug įdeda jėgų, laiko, energijos, pastangų. Nežinia kodėl krikščioniškas principas, skelbiantis, kad gėris mums sugrįš keleriopai, lyčių tarpusavio santykiuose ne visada suveikia. Psichologai tvirtina, kad vyrai pasąmonėje turi jais besąlygiškai besirūpinančios moters – jų mamos – vaizdinį. Dėl to, sulaukę rūpinimosi ir dėmesio iš moters, jie traktuoja tai kaip visiškai savaime suprantamą reiškinį ir nejaučia jokio sąžinės graužimo ar poreikio atsakyti tuo pačiu.

Kad moteris tokioje situacijoje patenkintų santykiuose savo poreikius, jai reikia iš pradžių pačiai juos išsiaiškinti, o paskui atvirai juos išsakyti, nepaverčiant prašymo pretenzijomis ar reikalavimais. Pasiekti mainų balansą – labai nelengvas ir kruopštus darbas.

Dažnai sugebėjimo išsakyti savo poreikius ir paprašyti, ko norisi, neturi nei vyras, nei moteris, kadangi šito juose neišauklėjo tėvai. Užuot prašę, abu gali fantazuoti apie tai, kad „jeigu kažkas mane išties myli, jis/ji turi savaime suprasti, ko man reikia, juk tai akivaizdu“. Toks mąstymas byloja apie nebrandumą. Atsakomybę už jo poreikių tenkinimą žmogus paprasčiausiai suverčia kitam.

Spąstai Nr. 4 – jeigu vyras mane apgaudinėja ar rodo nepagarbą, turiu tai kęsti, nes pati jį pasirinkau ir tai tasai kryžius, kurį privalau tempti per gyvenimą. Tikroji meilė vertinama tuo pasiaukojimu, kurį rodome mylimam žmogui.

Paradoksas:

Kuo labiau nebaudžiamas jaučiasi vyras, tuo mažiau vertina savo moterį. Moters reakcija į asmenybės žeminimą rodo, kiek ji pati save vertina. Kitaip sakant, iš pradžių moteris turi išmokti pati save gerbti ir tik tada galės transliuoti pagarbų požiūrį į vyrą ir visą pasaulį.

Jei vidinis vertės pojūtis silpnas, moteris labai bijo likti viena, be santykių, atsiranda didžiulis noras prisitaikyti, prisiderinti. Dėl šios baimės moteris gali atsisakyti nuosavos psichologinės teritorijos – interesų, pomėgių, rūpinimosi savimi, bendravimo, naujų įgūdžių įgijimo.

Nors vyras nesąmoningai siekia visiškai moterį užvaldyti, tačiau kai tai iš tiesų įvyksta, ateina ne harmonija ir laimė, o nuobodulys ir tuštuma. Kai moteris nustoja vystytis kaip asmenybė, ji nustoja būti nenuspėjama, kažkuria prasme nepasiekiama, ir iš santykių pradingsta naujumas, šviežumas, kurie tokie būtini porai.

Spąstai Nr. 5 – jaučiuosi vieniša. Geriau turėsiu artimus santykius su vyru, kuris tiesiog draugauja su manimi, nors ir nežvelgia į mane rimtai, nei apskritai su jokiais vyrais nebendrausiu.

Paradoksas:

Geriau nebus. Vyrai ir moterys skirtingai išgyvena prisirišimą emociniame lygmenyje. Dažnai santykiai, emociškai saugūs vyrui, yra visiškai nesaugūs moteriai. Jei prisirišimas atsiranda santykiuose, kurioje moteris negali iki galo realizuotis, viskas neišvengiamai baigsis moters kančiomis, kurias įveikti labai sudėtinga. Dėl to paprasčiau apskritai nepatekti į tokias situacijas.

Mūsų įprastu supratimu, santykiai yra pats paprasčiausias ir natūraliausias būdas užpildyti vienatvės tuštumą. Tačiau sugebėjimas gyventi pilnavertį ir prasmingą gyvenimą be vyro galėjo išgelbėti daugybę sudužusių moteriškų širdžių. Vienatvės problemos sprendimo ieškoti naudingiau psichologo kabinete, nei aklai, be atodairos puolant į pirmo pakeliui sutikto nepažįstamo vyro glėbį.

Šaltinis

Šeima ir namai