Šalies mokslininkai telkiasi ambicingam branduolinės medicinos projektui

Onkologinių ligų diagnostika nebeatskiriama nuo pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimo. Šį tyrimą taikant drauge su kompiuterine tomografija (KT) ligos diagnozuojamos ypač tiksliai, veiksmingiau parenkamas gydymas.

Šiandien medicinoje ir mokslo tyrimuose naudojami saugūs radioaktyvūs preparatai. Kadangi Lietuvoje reikiamos jų gamybos infrastruktūros neturime, šiuos preparatus tenka atsiskraidinti iš Vokietijos ir Lenkijos.

Vis dėlto šalies pacientams prieinama tik dalis iš daugybės preparatų - nes kai kurių branduolinės medicinos tyrimams itin svarbių radiofarmacinių preparatų transportuoti apskritai neįmanoma dėl greito skilimo puslaikio. Kita vertus, gabenant radioaktyvias medžiagas, visada yra nelaimingų atsitikimų pavojus.

Jei ciklotroną turėtume Lietuvoje, būtų atliekama ne tik daugiau pozitronų emisijos tomografijos tyrimų, bet ir atsivertų platesnės branduolinės medicinos mokslo plėtros perspektyvos. Taip interviu naujienų agentūrai ELTA teigė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Branduolinės medicinos skyriaus vadovas doc. Donatas Vajauskas.

Pasak mokslininko, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas drauge su Kauno klinikomis parengė investicinį projektą, kuris numato Lietuvoje sukurti ciklotrono infrastruktūrą.

„Branduolinės medicinos kryptis, į kurią orientuojasi pasaulio mokslininkai - vadinamoji teranostika, terapijos (gydymo) ir diagnostikos jungtis. Radionuklidų turinčios medicininės medžiagos panaudojamos nebe vien diagnostiniam įvaizdinimui, bet ir gydomuoju tikslu: labai selektyviai nužudyti vėžinę ląstelę. Tai - taikinių terapija”, - Eltai sakė pašnekovas.

Pasak doc. D. Vajausko, didžioji pasaulio farmacijos pramonė ieško naujų branduolinei medicinai reikiamų medžiagų gamybos būdų. Nepriklausomi tyrėjai ieško naujų molekulių, prie kurių būtų įmanoma prijungti radionuklidą, skirtą ne tik konkrečiai ligai diagnozuoti, bet ir jai gydyti.

- Kodėl LSMU branduolinės medicinos mokslininkams tai aktualu?

- Esame didžiausias sveikatos mokslų krypties specializacijos universitetas Baltijos šalyse, tad mums ši mokslo kryptis išties labai svarbi, joje įžvelgiame didžiulį potencialą. Deja, neturime prieinamų diagnostinių molekulių ir izotopų, neturime tinkamų laboratorijų, kuriose galėtume sintetinti tokias radioaktyvias molekules.

Tam visų pirma reikėtų tinkamos infrastruktūros: gamybos įrenginio, vadinamojo ciklotrono, kuriame būtų galima vietoje gaminti įvairius radioizotopus klinikinei praktikai ir mokslui. Reikia ir lygiagrečiai veikiančios laboratorijos, kurioje būtų galima dirbti su atviraisiais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, jungti juos su farmakologiniais preparatais, gaminti radiofarmacinius junginius, naudojamus mokslui ir klinikiniam darbui.

- Kodėl neracionalu radiofarmacinius junginius atsigabenti iš kitų šalių, kaip iki šiol?

- Atsižvelgiant į skilimo puslaikį, kai kuriuos izotopus galima transportuoti. Tarkime, radioaktyviojo fluoro, naudojamo PET tyrime kaip fluorodioksigliukozė (FDG), skilimo puslaikis yra 110 minučių - tad jį galima pervežti, nors per 2 valandas pusės preparato ir netenkama. Tačiau yra preparatų, kurių skilimo puslaikis - vos 2 minutės. Jų tiesiog neįmanoma transportuoti ir galima naudoti tik ten pat, kur jie gaminami.

Kitaip tariant, Lietuvoje neturėdami ciklotrono infrastruktūros, klinikiniame darbe visiškai negalime naudoti preparatų, kurių skilimo puslaikis labai trumpas - nors jų reikėtų mūsų pacientams. Juolab negalime tokių preparatų naudoti plėtodami branduolinės medicinos mokslą. Tad turėdami visas galimybes, prarandame konkurencingumą ir nesuteikiame reikiamos pagalbos pacientams.

- Per kiek laiko įmanoma Lietuvoje sukurti ciklotrono infrastruktūrą ir kas dėl to jau padaryta?

- Labai tikimės, kad projektas pajudės sulaukus pritarimo jį finansuoti. Lėšų skiria ir patys projekto rengėjai, bet kad ciklotrono infrastruktūra pradėtų veikti, dar reikia atlikti nemažai darbų: pastatyti specializuotas patalpas, pritaikytas dirbti su aukštos energijos jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, jose įrengti ciklotroną, laboratorijas, viską parengti dirbti.

Be techninės dalies, kuri kasmet sparčiai tobulėja, būtina parengti ir reikiamus specialistus: apmokyti medicinos fizikus, chemikus dirbti su moderniausiomis technologijomis, sukurti trūkstamą juridinę bazę, kuri būtina reglamentuojant branduolinės medicinos junginių gamybą, priežiūrą ir pan. Tokio masto projektai įprastai įgyvendinami per trejus metus, kai priimami sprendimai.

- Kas turėtų ištarti lemiamą „taip” branduolinės medicinos mokslo plėtrai Lietuvoje?

- Didžiosios suinteresuotos pusės - dvi: Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), nes projektas tarnaus visos Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrai, bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) , nes nemaža projekto dalis skiriama šalies mokslo plėtrai, naujoms studijų krypčių programoms kurti, specialistams ugdyti.

Svarbus ir Finansų ministerijos vaidmuo perskirstant lėšas. Nebegabenant preparatų iš Vokietijos ir Lenkijos, išlaidos oro transportui per metus sumažėtų daugiau kaip 0,5 mln. eurų - ši pinigų suma galėtų grįžti didesniam skaičiui pacientų užtikrinant branduolinės medicinos teikiamas galimybes. Projektas taip pat pasitarnautų specialistams, kurie prižiūri pacientus ir siekia tiksliai parinkti gydymo taktikas, įvertinti gydymo atsaką.

- Kokios svarbos branduolinei medicinai mūsų šalyje galėtų turėti šis projektas?

- Neabejotinos. Sintetintume junginius, apie kuriuos galėjome tik pasvajoti. Šiandien tai būtų neapsakomos vertės instrumentas ir didžiulis „ginklas” mokslininkų rankose, padedantis įgyvendinti tai, kas pažangiausia, skverbtis į gyvą organizmą, siekiant dar labiau pažinti, o galbūt ir patobulinti gyvybinių procesų sutrikimus.

- Koks radionuklidų turinčių medicinos preparatų veikimo principas?

- Šiuo metu populiariausia branduolinės medicinos priemonė, naudojama pacientams gydyti Lietuvoje - radioaktyvusis jodas, turintis savybę kauptis skydliaukėje ir naikinti vėžio ląsteles. Per daug funkcionuojanti skydliaukė gydoma radioaktyviuoju jodu, kuris nukeliauja į skydliaukės audinį, ten fiksuojasi ir apmažina per daug funkcionuojančio skydliaukės audinio, be pjūvio grąžindamas normalią jos funkciją.

Kita pritaikymo sritis - pacientai, sergantys diferencijuotu skydliaukės vėžiu. Jie turi būti radikaliai operuojami. Siekiamybė - nepalikti organizme nė vienos naviko ląstelės. Tuo tikslu naudojamos didelės radioaktyviojo jodo dozės, kurių paskirtis - selektyviai rasti organizme skydliaukės vėžio ląsteles ir jas visiškai sudeginti, nepaliekant pažeisto audinio.

Šios priemonės padeda labai gerai kontroliuoti skydliaukės vėžį. Statistika rodo, kad dėl tokio superefektyvaus gydymo, nukreipto tik į vėžines ląsteles, Lietuvoje ilgiau nei 10 metų išgyvena jau per 90 proc. pacientų, kuriems diagnozuotas skydliaukės vėžys.

- Ar branduolinės medicinos galimybės užtikrina visapusį šimtaprocentį paciento ištyrimą?

- Reikia pripažinti, kad nėra tokio tyrimo. Tai, kas universalu ir tinka viskam, dažnu atveju - ribota. Tarsi šveicariškas peiliukas: turi daug funkcijų, bet miške bandant sumedžioti grobį, labiau praverstų medžioklinis peilis. Diagnozuojant ligas, ypač onkologines, nešaudoma iš patrankos siekiant pataikyti į viską - reikia ypatingo, itin specifinio tikslumo.

- Kokios branduolinės medicinos procedūros, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), šiuo metu prieinamos Kauno klinikose?

- Gydymo ir diagnostikos branduolinės medicinos paslaugos apmokamos iš PSDF lėšų ir prieinamos tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Sunku būtų rasti sričių, kuriose branduolinė medicina nebūtų naudojama. Jos pagalba nustatomos kardiologinės, neurologinės ligos, daug priemonių taikoma diagnozuojant ir gydant onkologines ligas, ištirti pacientus siunčia nefrologai ir endokrinologai.

Labiausiai riboja tai, kad kol kas Lietuvoje neturime visų prieinamų radioaktyvių žymenų, kuriuos galėtume panaudoti. Neturėdami laboratorijos, negalime pasigaminti ir reikiamų molekulių, radionuklidų.

- Kaip konkrečiai radionuklidų turinčios medicininės medžiagos padeda aptikti ligų židinius?

- Tarkime, pozitronų emisinės tomografijos (PET) tyrimo metu naudojama radioaktyviuoju fluoru pažymėta fluorodioksigliukozė „apsimeta” normalia gliukoze ir imituoja jos kelią - o mes stebime, kuri organizmo vieta suvartoja itin daug gliukozės. Kadangi nemažai agresyvių onkologinių ligų pasižymi dideliu gliukozės suvartojimu, pagal šį požymį galime atskirti naviko audinius nuo sveikų.

Viena sričių, kuria šiuo metu ypač domisi LSMU mokslininkai - kaip į skiriamą gydymą reaguoja limfoma sergantys pacientai. Gydymas siejamas su ligos stadija, kuriai didelės reikšmės turi būtent PET, kaip tiksliausias metodas ligos stadijai nustatyti. Tačiau stadijavimo sistema neatsako, koks ligos metabolinis aktyvumas. Tarkime, tai gali būti antra ligos stadija - keli skirtingose lokalizacijose esantys santykinai nedideli židiniai - bet lieka neįvertinamas naviko metabolinis aktyvumas. Tad viena mūsų mokslo tyrimų krypčių kaip tik siekia įvertinti naviko metabolinį aktyvumą, ir pagal tai koreguoti tipinį gydymą.

Pastebime, kad esama pacientų, kurių liga, nors tik antros stadijos, pasižymi dideliu metaboliniu aktyvumu. Šie navikai žymiai blogiau reaguoja į tipinį gydymą, kuris paprastai skiriamas tokios ligos stadijos pacientams - tokiu atveju galbu t reiketu( pagalvoti apie alternatyvios, agresyvesnės rūšies terapiją, siekiant geresniu( klinikiniu( išeic

iu(.

- Ar tikslesnė diagnostika padėtų koreguoti tokio paciento sveikatos būklę?

- Bent jau tokia turėtų būti kryptis. Branduolinės medicinos pagalba šiuo atveju būtų neįkainojama: tikėtina, geriau padėtume pacientams. Tačiau neabejotinai dar reikia didesnės apimties tyrimų, kurie patvirtintų, ar iš tiesų visiems pacientams tinkamas standartiškai skiriamas gydymas, kai atsižvelgiama tik į ligos stadiją.

- Pozitronų emisijos tomografija (PET) padeda anksti nustatyti suaktyvėjusį patologinį procesą ir nedelsiant taikyti gydymą pačioje ligos pradžioje. Kokiose srityse šis diagnostikos metodas jau įprastas, kur - tik pradedamas taikyti, ir kas numatoma ateityje?

- PET aparatas - kaip fotofilmas, skirtas užregistruoti jonizuojančiąją spinduliuotę, sklindančią iš paciento. Todėl labai svarbu, kokie konkrečiai junginiai naudojami diagnostikai. Šiuo metu atliekant PET tyrimą plačiausiai naudojama fluorodeoksigliukozė. Tai populiariausias onkologinių susirgimų diagnostikai taikomas nespecifinis radiofarmacinis junginys, pasižymintis dideliu jautrumu.

Visai kita branduolinės medicinos diagnostikos ir PET tyrimų sritis - specifiniai tam tikroms ligoms radiofarmaciniai junginiai. Tarkime, neuroendokrininiams navikams aptikti naudojami tokių ligų metu aktyvavęsi specifiniai navikų ląstelių receptoriai, prie kurių prisijungia radioaktyvus preparatas, padedantis identifikuoti tokį „pakitusių ląstelių būrį”. Šios ląstelės ima „švytėti” ir PET aparatu nesunkiai pastebimos. Todėl šiandien naudojame radiofarmacinę medžiagą, skirtą būtent tokiam naviko audiniui aptikti. Naujausia kryptis prostatos vėžio diagnostikoje - molekulė, kuri „prikimba” prie specifinių prostatos naviko ląstelių membranos receptorių ir pateikia informacijos būtent apie šios lokalizacijos vėžį.

ELTA primena, kad pasaulyje plačiai paplitęs ir klinikinėje praktikoje įsitvirtinęs neinvazinis branduolinės medicinos tyrimas - pozitronų emisijos tomografija (PET) - Lietuvoje atliekamas nuo 2012 m. Pirmosios PET aparatą įsigijo Kauno klinikos.

Kaip minėjo docentas D. Vajauskas, šiandien preparatas tyrimams perkamas ir skraidinamas iš Vokietijos ir Lenkijos į Kauno ir Vilniaus universitetų ligonines. Praktikoje naudojami įvairūs radioaktyvūs žymenys, tačiau dėl gabenimo trukmės Lietuvoje kol kas įmanoma naudoti vienintelį žymenį, kurio pusinio suskilimo trukmė - 110 min. Dėl sudėtingo PET tyrimui būtino komponento transportavimo paties tyrimo kaina yra labai didelė, be to, jis prieinamas ne visiems onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams.

Pasak LSMU prorektorės mokslui prof. Vaivos Lesauskaitės, įgyvendinus projektą, radioaktyvus žymuo būtų gaminamas Lietuvoje. Sumažėjus transporto išlaidoms, tyrimas galėtų būti prieinamas didesniam skaičiui pacientų.

„Planuojama, kad įgyvendinus šį projektą, PET tyrimas taps prieinamas papildomai 3,6 tūkst. pacientų per metus (šiuo metu PET tyrimų skaičius nesiekia 2 tūkst. per metus)“, - palygino LSMU prorektorė mokslui.

Branduolinių tyrimų centro projektas sudėtingas, daugiaetapis, aprėpiantis kelias sritis - mokslinius tyrimus ir klinikinę veiklą. Planuojamą Branduolinių tyrimų centrą sudarytų ciklotronas, tyrimų laboratorijos ir kita, su projektu tiesiogiai susijusi, infrastruktūra.

Vienas projekto partnerių - Kauno technologijos universitetas (KTU). Kaip naujienų agentūrai ELTA teigė KTU Fizikos fakulteto profesorė Diana Adlienė, KTU, kaip strateginis partneris, kuriant branduolinių tyrimų centrą dalyvauja nuo pirmųjų projekto dienų: pradedant bendros koncepcijos kūrimu, konsultuojant technologijų parinkimo klausimais, galimų mokslo tyrimų paletės analize bei specifinių kvalifikacijų (kaip medicinos fizikai) specialistų rengimu - iki dabartinės įgyvendinimo fazės.

„Jau sumontuota unikali gama peilio įranga, skirta smegenų navikams ir kitoms ligoms gydyti - tai „pirmoji kregždė“ plėtojant medicininius branduolinių technologijų tyrimus Lietuvoje“, - sakė prof. D. Adlienė.

Sukurta infrastruktūra suteiktų galimybę nacionaliniu mastu plėtoti mokslinius tyrimus medicinos, biologijos bei fizikos srityse. Šia infrastruktūra galėtų naudotis ne tik Kauno, bet ir Vilniaus universitetų bei institutų mokslininkai.

„Naujas branduolinių tyrimų centras neabejotinai suteiktų galimybę Lietuvos mokslininkams ir tyrėjams bei sveikatos priežiūros specialistams įsitraukti į aukščiausio lygio tarptautinius, tarpdisciplininius mokslo tyrimus, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, nes šiuo metu dėl branduolinių tyrimų infrastruktūros stokos tokios galimybės nėra sudarytos“, - Eltai pabrėžė LSMU prorektorė prof. V. Lesauskaitė.

ELTA