Šalčininkų rajone paminėtos pasieniečio G. Žagunio 34-osios žūties metinės

Prieš 34 metus Krakūnuose žuvęs pasienietis Gintaras Žagunis tapo krauju pralietos nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi. Dabar 1991 metų gegužės 19 d. žuvusio pareigūno žūties vietoje plazda trispalvė, o paminklas simbolizuoja Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.

Kasmet pasieniečio Gintaro Žagunio žygdarbis minimas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, ir Krakūnuose, ne tik jo mirties, bet ir tarnybos vietoje. 1990 m. lapkričio 8 d. Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba, turėjusi vykdyti valstybės sienos apsaugos funkcijas. Jau 1990 m. lapkričio 11 d. Gintaras Žagunis pradėjo darbą šioje tarnyboje, tapo Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku.

1990 m. Lietuvai paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą prasidėjo valstybinės sienos kontrolės postų steigimas. Deja, vykdydami sienų apsaugą Lietuvos pasieniečiai tapo TSRS pajėgų taikiniu. 1991 m. gegužę Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius perkelti į saugesnes vietas. Tačiau Krakūnuose budėję pasieniečiai nerado technikos išgabenti vagonėlį į kitą vietą ir liko budėti. Liko ir Gintaras Žagunis. Ankstų gegužės 19 d. rytą jo kūnas rastas su šautinėmis žaizdomis.

Vakar, gegužės 19 d., po 34 metų Krakūnuose ir vėl nuaidėjo šūviai – iššautos salvės pirmojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimui pagerbti. Į minėjimą atvyko vidaus reikalų viceministras Gintaras Aliksandravičius, Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Valstybės sienos apaugos tarnybos vado pavaduotojas Saulius Nekraševičius, Gintaro Žagunio žmona Stanislava Žagunienė ir sesuo Ramunė Rudzinskienė, o taip pat Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič, Dieveniškių parapijos klebonas kun. Renatas Švenčionis, švietimo įstaigų vadovai, mokytojai, jaunimas, kiti svečiai.

Valstybės himnu prasidėjusį minėjimą tęsė gėlių padėjimo ceremonija ir renginio dalyvių pasisakymai.

„Prieš 34 metus šioje vietoje užgeso Gintaro gyvybė. Panašiai tiek laiko, kiek truko jo kelionė žemėje. Ir 34 metus mes nuolat prisimename jo žygdarbį saugant gležnos, ką tik atsikūrusios, valstybės sieną ir tikimės, kad tai daugiau neatsitiks“, – lenkdamas galvą prieš Gintaro Žagūnio artimuosius ir dėkodamas už sūnų, brolį ir tėtį kalbėjo vidaus reikalų viceministras Gintaras Aliksandravičius.

Viceministras kvietė nenustoti didžiuotis Lietuvos didvyriais, o Gintaro Žagunio žygdarbį pavadino įkvepiančiu ir kupinu laisvės troškimo.

„Šiandien galime pareikšti pagarbą laisvės gynėjui Gintarui Žaguniui. Kiekvienos valstybės gyvenime yra laikotarpių, reikalaujančių pasiaukojimo ir piliečių drąsos. Tokiais atvejais svarbiausia vertybe tampa – pareiga, pareigos išsaugojimas ir laikymasis. Gintaras Žagunis įvykdė savo pareigą, jis apgynė ne tik valstybės sieną, bet ir istorinę tiesą. Savo pasiaukojimu jis patvirtino visos Lietuvos gyventojų širdyse per amžius brangintą jausmą: Lietuva – tai savarankiška laisvų žmonių šalis“, – kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski, dėkodamas pareigūnams už tarnybą ir linkėjo jiems jausti žuvusio pasieniečio įkvėpimą.

Jam pritarė Valstybės sienos apaugos tarnybos vado pavaduotojas Saulius Nekraševičius, svarstydamas, jog kiekvienas pasienietis semiasi stiprybės iš Gintaro Žagunio aukos. Jo teigimu, kiekvienas Lietuvos pilietis, suprantantis laisvės kainą, supranta pasieniečio auką.

Kaip visada jautriai apie savo brolį kalbėjo Gintaro Žagunio sesuo Ramunė Grudzinskienė. Tvarkydama amžinatilsį mamos Aldonos Žagunienės dokumentus, ji radusi Gintaro charakteristiką, teiktą Lietuvos generalinei prokuratūrai. Joje sakoma, kad darbe Gintaras pasižymėjo dideliu pareigingumu bei drausmingumu, puikiai sutarė su tarnybos draugais, turėjo bendradarbių ir vietos gyventojų autoritetą.

„Ir tą 1991 metų gegužę viskas žydėjo. Gintarui buvo 33, gyvenimo pavasaris, vidurio amžiaus pradžia. Nuo tos gegužės praėjo 34 metai, o vis dar skauda. Mama iki pat mirties gyveno mintimis apie sūnų, rūpinosi jo atminimo išsaugojimu, paminklo pastatymu, žūties fakto įvardijimu“, – kalbėjo Ramunė Grudzinskienė, prisimindama, jog 1991 metai Lietuvoje buvo neramūs, ypač balandžio ir gegužės mėnesiai, kai buvo puldinėjami ir apšaudomi Lietuvos pasienio kontrolės punktai.

2021 m. Gintaro Žagunio žūties 30-mečiui Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagamino ir įteisino atminimo ženklą, kuris buvo įteiktas sesei Ramunei Grudzinskienei ir G. Žagunio pasienio užkardai. Šis medalis už indėlį puoselėjant G. Žagunio vardo sklaidą visuomenėje, teigiamą tarnybos įvaizdį ir stiprinant valstybės sienos apsaugą bei teikiant geranorišką pagalbą tarnybai buvo įteiktas ir Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės 1014-ajai kuopai, Šalčininkų rajono savivaldybei, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-ajai rinktinei. Šiemet už Gintaro Žagunio vardo sklaidą ugdymo sistemoje, jaunimo tarpe ir visuomenėje bei už glaudų bendradrabiavimą vykdant prevencinį darbą ir savalaikės pagalbos suteikimo organizavimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos atminimo medaliu „Gintaras Žagunis, 1957–1991“ apdovanota Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija.