Šalčininkų rajone – Kaniūnų tragedijos minėjimas

Kaniūkai – nedidelis kaimas Šalčininkų rajone, 1944 m. nukentėjęs nuo sovietų partizanų žiaurumo. Naktį iš sausio 28 d. į sausio 29 d. jie apsupo kaimą ir kaip kerštą už parodytą pasipriešinimą įvykdė nusikaltimą – padegti gyvenamieji namai, o iš jų bėgantys žmonės buvo sušaudomi vietoje.

Šių metų Kaniūkų kaimo tragedijos minėjimas prasidėjo nuo apsilankymo šimtametės senolės Stanislavos Voronis namuose. 105 metus skaičiuojant garbaus amžiaus moteris lemtingą naktį bėgo su maža dukrele ant rankų. Laimei sutiktas partizanas jos nenuskriaudė, o patarė bėgti upės kryptimi. Moteris prisimena, kad ne visi žuvusieji palaidoti vietos kapinėse. Buvo išžudytos ištisos šeimos, nebuvo kam jų palaidoti, todėl tolimesni giminaičiai laidojo juos Beniakainių (Baltarusija), Šalčininkų arba Butrimonių kapinėse.

Atvykusius svečius ji priėmė kaip visada su šypsena. Jos teigimu, žuvusiųjų atminimo pagerbimas yra labai svarbus ir visiems, kurie lankosi prie paminklo ir padeda puoselėti lemtingos 1944 metų sausio pabaigos nakties  įvykius, belieka padėkoti.

Į minėjimą prie Kaniūkų kapinaičių kryžiaus atvyko Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas-konsulas Zbigniew Ciosek, LR Seimo narė Rita Tamašunienė, vicemerai Josif Rybak ir Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, Butrimonių parapijos klebonas kun. Juzef Aškelovič, Gerviškių seniūnijos seniūnas Pavel Kazarin, Butrimonių A. Krepštul gimnazijos bendruomenė, vietos gyventojai.

1944 m. metų sausio pabaigoje nutikusių įvykių istoriją susirinkusiems priminė Butrimonių A. Krepštul gimnazijos mokiniai. Kaniūkų žudynės – tai vienas iš sunkių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, kurio aukomis tapo civiliai. Nepaisant to, kad tai įvyko vokiečių okupacijos metu (1944 m. naktį iš sausio 28 d. į sausio 29 -ąją), nusikaltimą įvykdė ne vokiečiai.

120–150 sovietų partizanų grupė apsupo kaimą ir apie 5 val. ryto pradėjo puolimą, kuris truko apie dvi valandas. Iš pradžių fakelais padegti namų stogai, o vėliau šaudomi panikos apimti bėgantys gyventojai. Tuomet žuvo mažiausiai 38 asmenys, keliasdešimt buvo sužeisti. Ilgus metus apie žudynių aukas negalima buvo kalbėti. Faktas, jog nusikaltimą įvykdė sovietų-žydų partizanai, sovietmečiu ir vėliau dėl kitų priežasčių lėmė tylą.

Galima sakyti, kad tik paminklo įrengimas Kaniūkuose prižadino būtinybę atgaivinti atminimą. Deja, Kaniūkų žudynes įvykdę nusikaltėliai niekada nebuvo nubausti. Tautinės atminties institutas šią bylą pradėjo tirti 2001 metų kovo 8 d. Apklausti liudininkai, gyvenantys šalyje, užbaigtos dokumentų paieškos lenkų ir užsienio archyvuose. Nepaisant to, 2020 m. gegužės 21 d. tyrimas baigtas dėl žudynėms vadovaujančių nusikaltėlių mirties ir nesugebėjimo surasti likusių nusikaltėlių.

Kreipdamasis į susirinkusius Šalčininkų rajono meras svarstė atminimo puoselėjimo ir sąžiningumo svarbą, neapleidžiant šios skaudžios tragedijos atminimo.

„Turime siekti tiesos išaiškinimo. Kai 2004 m. statėme šį paminklą negalvojome, kas bus 2025 m., kaip bus traktuojama Kaniūkų istorija. Dabar stovime atminimo puoselėjimo sargyboje, o tiesa yra mūsų tautiečių ir čia žuvusių žmonių kraujyje. Šiandien galime paklausti, kuo nusikalto Danusia Molis ir jos mama, Bandalevičių, Jankovskių šeimos ir kiti. Vyko karas, tačiau tai buvo taikūs žmonės. Budeliai žudė visus ir jie turi būti nuteisti, – svarstė meras Zdzislav Palevič. – Šiandien apsilankiau žudynes išgyvenusios Stanislavos Voronis namuose. Vienintelis dalykas, kurį jį prašė perduoti čia ateinantiems žmonėms – padėkoti“, – tęsė jis.

LR Seimo narė Rita Tamašunienė dėkojo Šalčininkų rajono bendruomenei ir Lietuvos Lenkų sąjungos Šalčininkų skyriui už tragiškos, krauju paženklintos istorijos puoselėjimą. Jos teigimu, dabar sunku įsivaizduoti, kad vieną naktį žmonių gyvenimas pasikeitė amžiams: vieni žuvo, kiti – turėjo išgyventi artimųjų mirtį.

Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas-konsulas Zbigniew Ciosek pabrėžė, jog reikia atminti, ką pasiekė ir ką padarė sovietų partizanai, tarnaujantys Sovietų valdžiai.

„Šiandien daug kalbėta apie tiesą. Reikia pripažinti, kad sovietų valdžia nekentė lenkų. Lenkai žuvo daugelyje vietų: prieš karą buvo tremiami ir kankinami, žudomi Katynėje, žuvo čia arba už kelių dešimčių kilometrų Nalibokuose (Baltarusija). Visa tai buvo daroma siekiant įbauginti taikius gyventojus ir įvesti savo komunistinę tvarką“, – teigė Zbigniew Ciosek, pasidžiaugęs, jog minėjime dalyvauja jaunimas.

Pakvietęs prisijungti prie bendros maldos už žuvusiųjų sielas, kunigas Juzef Aškelovič palygino žuvusius gyventojus su kankiniais ir svarstė, jog jie pralaimėję žemiškame pasaulyje nugalėjo danguje, o jų budeliai, iššovę į taikius gyventojus, šovė į save.

Po svečių pasisakymų prie paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakės, sukalbėta malda kaip priminimas apie puoselėjamą žuvusiųjų ir kaimo tragedijos atminimą.

Gėles prie paminklo žuvusiems Kaniūkų kaimo gyventojams padėjo Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pirmininkas ir Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič ir vicemeras Josif Rybak, LR Seimo narė Rita Tamašunienė, Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas-konsulas Zbigniew Ciosek, Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pirmininko pavaduotojai Valdemar Sliževski ir Gžegož Jurgo, LR Seimo nario Jaroslavo Narkevičiaus vardu gėles padėjo jo patarėjas Edgar Alkovskij ir kiti minėjimo dalyviai. 

„Štai šita mergina buvo labai graži ir ji bandė bėgti bei slėptis bulvėms skirtame rūsyje, tačiau buvo pastebėta, todėl jos laukė mirtis“, – rodydama į kapą pasakoja į minėjimą atėjusi moteris, dalindamasi savo giminaičių prisiminimais apie lemtingą naktį.

Minėjimo metu perskaityti žuvusiųjų vardai:

Bandalewicz Andrzej, Bandalewicz Józef, Bandalewicz Stefania, Bandalewicz Stanisław, Bandalewicz Mieczysław, Bandalewicz Zygmunt, Bandalewicz Michalina, Bobin Antoni, Bobin Józef, Bobin Wiktoria, Bobin Marian, Bobin Jadwiga, Bogdan Edward, Jankowska Stanisława, Jankowski Stanisław, Łaszakiewicz Józef, Łaszakiewicz Anna, Łaszakiewicz Genoefa, Łaszakiewicz Jania, Marcinkiewicz Józef, Marcinkiewicz Wincenty, Marcinkiewicz Antoni, Molis Stanisław, Molis Danuta, Nienartowicz Marysia, Parwicka Urszula, Parwicki Józef, Pilżys Stanisław, Pilżys Katarzyna, Pilżys Genowefa, Pilżys Teresa, Roubo Michał, Sciepura Mieczysław, Tubin Jan, Tubin Joanna, Woįnis Ignacy, Wojtkiewicz Zofia, Woronis Anna, Woronis Marian, Woronis Walentyna.