Salantų regioninis parkas – akmenų ir senslėnių kraštas

Antroji mano kelionė – į Žemaitijos pusę. Ir ne bet kur – į akmenimis ir senslėniais nusėtą kraštą. Salantų regioniniame parke daug keistų ir įdomių gamtos paminklų, pasakojančių apie ledynmečio palikimą. Mosėdis – tikra Lietuvos akmenų sostinė. Jei ten dar nesate lankęsi, šis birželis – puikus metas apžiūrėti Vaclovo Into įkurtą Akmenų muziejų. Netoliese yra ir daugiau su akmenimis susijusių lankytinų vietų: Šauklių riedulynas, ypatinga aura alsuojanti Orvidų sodyba bei didžiausias Lietuvos riedulys – Barstyčių (Puokės) akmuo. O dabar apie viską iš eilės.

Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus

Jei traukiate nuo Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, patogiausia važiuoti į tolimiausią tašką, kad paskui neskubėdami galėtumėte apžiūrinėti Salantų regioninio parko įžymybes. Mano pirmas sustojimas – akmenų sostinėje Mosėdyje: noriu kuo daugiau sužinoti apie akmenis.

1957 m. į miestelį vadovauti ligoninei atvyko jaunas gydytojas Vaclovas Intas (1925–2007). Vietos gyventojų keistuoliu vadinamas atvykėlis į ligoninės kiemą ėmė gabenti apylinkėse rastus įdomesnius riedulius. Patį pirmąjį parsivežė dviračiu, vėliau akmenys dardėjo ligoninės arklio tempiamame vežime. Vasarą gydytojas dviračiu apvažiuodavo apylinkes, lankydavosi skaldyklose, žymėdavo įdomesnius riedulius ir prašydavo, kad paliktų jo pažymėtuosius. Žiemą juos atgabendavo Skuodo melioratorių technika.

Kai akmenys nebetilpo ligoninės kieme ir sodyboje, V. Intas pradėjo juos statyti miestelyje. Vis daugiau gyventojų ėmė sekti jo pavyzdžiu ir akmenimis puošti savo sodybas. Po 1962 m. miestelio gaisro gydytojui gimė idėja kurti akmenų parką šalia Bartuvos upės. Mažiesiems eksponatams įkurdinti jis išsiprašė seną apleistą vandens malūno pastatą. Po ilgų derinimų ir pasitarimų 1979 m. vasario 26 d. nuspręsta Mosėdyje įsteigti Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Jo direktoriumi paskirtas pats V. Intas. 2005 m. spalio 7 d. Akmenų muziejui suteiktas Vaclovo Into vardas.

Pats gydytojas nestokojo humoro jausmo ir į pasaulį paleido ne vieną skambią sentenciją. „Jei nori pasaulį nustebinti, reikia išlieti upeliais sūraus prakaito, būti supergreitų apsisukimų, nesiskaityti su šūsnimis sugadintų ir ištampytų nervų, gyventi stresinėje ir infarktinėje būsenoje, nesigailėti laiko, pinigų, energijos...“ – taip savo gyvenimą apibūdino V. Intas publikacijoje „Akmenų muziejaus kūrybos reziumė“. Tačiau sunkus darbas su akmenimis gydytojui nebuvo alinantis – vyras mirė 2007 m., sulaukęs 82-ejų.

„Ar nepritrūksime Lietuvoje akmenų?“

Nors Akmenų muziejus nedidelis ir ekspozicijos informatyvios, atvykusiems į Mosėdį rekomenduoju užsisakyti ekskursiją. „Mosėdžio Akmenų muziejus – tai pirmiausia vieno žmogaus sėkmės istorija“, – pradeda pasakojimą Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus direktorė Gintarė Sakalauskienė. Iš tiesų V. Into veiklos mastas stebina vos įvažiavus į Mosėdį, kur šalikelėje surikiuoti didžiuliai, ne vieną dešimtį tonų sveriantys šio žmogaus iniciatyva atgabenti rieduliai.

„Visi Lietuvoje esantys rieduliai yra grynai importiniai“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako muziejaus direktorė, kai jos paklausiu, ką apie akmenis turėtų žinoti kiekvienas lietuvis. Lietuvoje nėra vietinio akmens: visi – nuo mažiausios kvarco smiltelės iki Barstyčių akmens – yra ledynų atgabenti, o jų tikroji gimtinė – Skandinavija. Geologai pagal akmenų sudėtį, struktūrą ir specifinį spalvų raštą gali gana tiksliai nustatyti, iš kurios vietos jie čia atriedėjo. Didžiausiems Lietuvos rieduliams savotiškai pasisekė, nes ledynų jėgos velkami dauguma milžinų suskilo, pertrūko ar sudilo. G. Sakalauskienė rodo ant muziejaus palangės sukrautus taisyklingos ovalo formos rutulius. Pamanytum, jog tai žmogaus pagaminti patrankų sviediniai. Nieko panašaus: tai ilgos riedulių kelionės į Lietuvą padariniai.

Riedulių mūsų šalyje nuolat mažėja. Kaip ir seniau, žmonės juos skaldo, perdirba, deda į betonuojamus pamatus. Prieš V. Intą niekas nesaugojo ir didžiųjų riedulių. „Ar nepritrūksime Lietuvoje akmenų?“ – klausiu muziejaus direktorės. „Ateityje visko gali būti. Jau dabar žiniasklaidoje nuolat mirga perkančiųjų akmenis skelbimai“, – atsako. Akmenys dūla ir patys, veikiami gamtos jėgų. Tai, ką nuo jų nugramdė milžiniška ledynų jėga, vanduo ir laikas, virsta smėliu. Jam muziejuje taip pat skirta ekspozicijos dalis. Dar dvi ekspozicijos malūno patalpose skirtos mineralams ir fosilijoms.

Įdomu tai, kad V. Into pavyzdžio įkvėpti žmonės tęsia muziejaus įkūrėjo darbą: renka, gabena ir dovanoja muziejui retus eksponatus, net savo kolekcijas. Šiandien jame galima pamatyti pačių netikėčiausių radinių – nuo suakmenėjusio medienos luito iki tikro svečio iš kosmoso – geležies „grynuolio“ meteorito.

Kur akmuo, ten ir velniai...

Ekskursiją po malūną užbaigia du linksmi V. Into sugalvoti akcentai. Nebūtų gydytojas, jei nebūtų įkūręs stendo, kuriame eksponuojami žmogaus kūne susidarantys akmenys. Puiki proga susimąstyti apie sveiką gyvenseną ir tinkamą mitybą. O paskutinis netikėtumas laukia jau išeinant iš muziejaus. Pravėręs koridoriaus duris, patenku į tikrų tikriausio žemaitiško kamino vidų. Su aprūkusiomis plytomis ir ant grandinės kabančiu milžinišku katilu. Pakėlę akis į viršų lankytojai pamatytų ne sukabintus lašinius ir dešras, o iš sienų išsikišusias skeltanagių kanopas. Kaip jie ten pateko ir kodėl užstrigo, sužinosite patys, apsilankę Mosėdžio Akmenų muziejuje.

Šauklių riedulynas

Pasisvečiavus Mosėdyje kyla noras apsilankyti Šauklių riedulyne, kur guli natūrali ledynmečio paliktų akmenų ekspozicija. Čia veši ir didžiausias Lietuvoje kadagynas. Kai kurių kadagių aukštis siekia 6 m, tad pateksite į itin savito kraštovaizdžio teritoriją, kiek primenančią tundrą.

Šauklių riedulynas aptvertas – čia ganosi muflonų banda, kuri padeda kovoti su pertekline augmenija, bandančia paslėpti gulinčius riedulius. Perlipęs per tvorą specialiais laipteliais, patenku į žiedinį Šauklių riedulyno pažintinį taką (ilgis 2 km), kuris tarp kadagių ir riedulių nutiestas iki „tundroje“ telkšančio Nerpolės tvenkinio ir lanku grįžta į automobilių aikštelę. Take yra 11 informacinių stendų, supažindinančių su rieduliais, savita augalija ir gyvūnija.

Regioninio parko teritorijoje taip pat yra turistams lankyti nepritaikyti, civilizacijos beveik nepaliesti Kulalių, Erlėnų ir Igarių riedulynai.

Salantų regioninio parko lankytojų centras

Iš Šauklių judu į Salantus. Pagrindinėje gatvėje užsukti kviečia žavus medinis pastatas, kuriame įsikūrusi Salantų regioninio parko direkcija (Laivių g. 9, Salantai). Čia galima išsamiai susipažinti su išskirtinėmis regioninio parko vertybėmis. Kokios jos?

Būtent rieduliai ir kerpės yra pagrindinės Salantų regioninio parko įžymybės. Netekę saulės atokaitos, rieduliai apsamanoja ir apkerpėja. Kerpės – simbiotiniai organizmai, sudaryti iš dumblių ir grybų, – itin svarbus indikatorius oro užterštumui matuoti. Bent kiek užterštame ore kerpės žūsta, tad žiūrėdami į jomis apaugusius riedulius ne tik turiningai leidžiate laisvalaikį, bet ir kvėpuojate grynu oru.

Dar viena Salantų apylinkėse saugoma išskirtinė vertybė – Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėniai. Juose gausu šaltinių, raguvų ir atodangų, o nuo šlaituose esančių piliakalnių ir Kalnalio apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingos panoramos.

Viename iš ekspozicijos stendų teks iš visų jėgų suspausti perskeltą akmenį. „Ar esi maktings (žemaitiškai – kietas)?“ – klausia užrašas virš jo. Jei namuose sportavote ir žemaičių blynus kirtote – gal pasiseks ir indikatoriaus lemputė apšvies Sakuočių ar kito akmens aprašymą. Bandau ir aš, bet rodyklei iki didžiausio Salantų regioniniame parke esančio riedulio – Šilalės kūlio – dar toloka.

Jei suspausti akmens nepasiseks, galite paspaudinėti kitame stende esančius piešinius ir išgirsti, kaip žemaitiškai vadinama kamanė, rupūžė ar uodas.

Iškyla Salantų dvaro parke

Pats metas pietauti. Salantai negali pasigirti maitinimo įstaigų gausa, todėl šioje kelionėje itin praverčia lauknešėlis iš namų, o vaizdingų vietų iškylai maršrute netrūksta. Tad vietinėje kepyklėlėje nusiperku tik šviežutėlio Salantų pyrago ir traukiu į buvusį Salantų dvaro parką. Tai puikiai sutvarkyta erdvė ant upelio kranto, vietinių poilsio ir sporto zona. Stadione kamuolį vaikosi keletas jaunuolių, o kylančių laiptų terasoje fotografuojasi jaunavedžiai.

Parko gilumoje ošia ir storiausias Lietuvoje kaštonas, paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu. Medžio aukštis – 28 m, o apimtis siekia 4,8 m.

Kas sukaito ir nori kojas įmerkti į vandenį, gali patraukti prie užtvankos. Taikos gatvėje, už gimnazijos pastato, rasite keliuką prie tvenkinio pakrantėje įrengto prieplaukos tiltelio.

Nuo Salantų iki Kartenos

Pailsėjęs traukiu toliau į pietus. Išvažiuodamas iš Salantų apžiūriu Gaidžio koplyčią. Būtent ji ir kraštą nusėję rieduliai pavaizduoti Salantų regioninio parko herbe, o pats gaidys puikuojasi miesto herbe. Važiuodami 226 keliu iš Salantų Kartenos link pamatysite dar keletą objektų. Ties Barzdžiais, kitoje Salanto upės pusėje, stūkso Imbarės piliakalnis. Pavažiavus dar porą kilometrų, iš medžių išlenda Kalnalio apžvalgos bokšto viršūnė. Pats bokštas nėra aukštas (15 m), tačiau pastatytas ant šlaito, tad nuo jo atsiveria plati Salanto senslėnio panorama. Dar už 3 km pasiekiu Nasrėnus – vyskupo Motiejaus Valančiaus tėviškę. Jaukioje memorialinėje sodyboje įrengta nedidelė ekspozicija. 20 km maršruto atkarpa baigiasi Kartenoje, prie pietinės Salantų regioninio parko ribos. Kartenos apylinkes apžiūrėti galima iš natūralios apžvalgos aikštelės – nuo Kartenos piliakalnio, esančio ant Minijos upės kranto.

Orvidų sodyba – Dievui, Tėvynei ir ateinančioms kartoms...

Saulei it milžiniškam rieduliui ritantis per dangų į vakarus, metas apsilankyti paskutiniame šios dienos kelionės taške – Orvidų sodyboje. Už 3 km į pietryčius nuo Salantų įsikūrusiame Gargždelės kaime esančioje sodyboje darbavosi ne viena akmentašių Orvidų karta.

Šio amato paslapčių mokėsi ir Vilius Orvidas (1952–1992). Jis 1973 m. šeimos sodyboje ėmė formuoti savotišką muziejų po atviru dangumi. Kaip ir V. Intas, V. Orvidas „gelbėjo“ melioratorių atkastus riedulius, gabeno juos į savo sodybą ir kūrė kompozicijas. Į jas įkomponuodavo kryžius, kitus religinės tematikos fragmentus, tautinę simboliką. Sodybą apjuosė kanalais ir žemių pylimais. Iš paukščio skrydžio šiandien trikampio formos sodyba primena Apvaizdos akį. Sovietmečiu ji ne kartą bandyta sulyginti su žeme, bet su Dievo pagalba išliko. Tačiau nuolatinė įtampa ir kova už savo idėjas atėmė labai daug: viename iš sodybos kampelių V. Orvidas suklupo ir užgeso vos sulaukęs atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Jam tuo metu buvo 40 metų.

Šiandien sodybą prižiūri ir puoselėja V. Orvido artimieji. „Tai – gili sodyba, taip sako čia apsilankiusieji, – teigia Viliaus sesuo Palmira Beniušienė. – Žmonės vėl ieško dvasinių dalykų, ir ta sodyba atsiveria jų ieškantiems.“

Į šią vietą atvyksta įvairių lankytojų: ir šeimų, ir jaunimo, ir senjorų, kurie čia lankėsi dar sovietmečiu. Mums besikalbant, į aikštelę užsuka vienišas motociklas. Nusiėmusi šalmą ir įsigijusi bilietą, jauna mergina dingsta viename iš takų į sodybos gilumą. Sodyba domisi itin daug svečių iš užsienio – susiranda informaciją internete, gauna rekomendacijų iš draugų, pažįstamų. Nemaža dalis atvažiuoja su kemperiais, nakvoja greta esančioje aikštelėje ir medituoja sodyboje po kelias dienas. Tad prieš kelerius metus čia įrengti svečių namai – juose apsistoję lankytojai gali nevaržomai lankytis sodybos teritorijoje.

Iš tiesų pats palankiausias laikas pabūti ramybėje, įsijausti į aplinką ir įsigilinti į save – ankstus rytas ir vėlus vakaras, kai sodyba uždaryta dieniniams lankytojams, o krintantys ilgi šešėliai sukuria nepakartojamą atmosferą, kurioje kiekvienas gali rasti savo įkvėpimo šaltinį. Tad čia puiki vieta užbaigti šios dienos kelionę po akmenimis garsėjančias Žemaitijos vietoves ir pasilikti nakvynės, jei tik pavyks gauti vietą. Svečių namai jaukūs, nedideli, todėl norint būti garantuotiems pravartu rezervuoti kambarį iš anksto.

Sodybos šeimininkai retkarčiais įsileidžia menininkų plenerus, jogos stovyklas. Tada joje, kaip ir Viliaus laikais, ima rusenti gyvybė – savo laiku čia gyvenimo vėžes atrado ne vienas likimo palaužtas žmogus.

Viliaus darbai matomi ne tik Orvidų sodyboje – apie pusšimtį Šv. Marijos skulptūrų saugo nuo negandų Lietuvos bažnyčias, parapijas ir kapines. O įgyvendindami jo svajonę artimieji saugo sodybą Dievui, Tėvynei ir ateinančioms kartoms...

Pakeliui – didžiausias Lietuvos riedulys

Jeigu atvažiuojate iš Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, pažintį su Žemaitijos kūliais verta pradėti arba pabaigti prie Barstyčių akmens – didžiausio Lietuvos teritorijoje atrasto riedulio. Puokės kaimą pasieksite iš Žemaičių Kalvarijos vykdami 4603 keliu į šiaurės vakarus Barstyčių link. Taip išvengsite šiek tiek žvyrkelio.

Didžiausias šalies riedulys ilsisi Puokės gyvenvietės gale, dauboje už gyvenamųjų sodybų, tačiau Puokėje turistus pasitinka aiški nuoroda „Puokės akmuo 0,2“ – sukti į kairę. Pats riedulys nėra toks populiarus kaip Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefais pasipuošęs Puntukas Anykščių šilelyje. Tikėtina, kad čia rasite apytuštę automobilių stovėjimo aikštelę, o prie akmens niekieno netrukdomi galėsite ieškoti idealaus rakurso asmenukei.

Kas ilgoje kelionėje pavargo ir praalko, čia ras ir didelę poilsiavietę su stogine, stalu ir suoliukais. Tereikia iš namų būti pasiėmus lauknešėlį ir termosą.

Barstyčių akmuo ledynų atneštas iš Suomijos pietvakarių prieš 13 000–14 000 metų. Melioratoriai jį atkasė tik 1958 m. Akmens ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m, svoris – apie 680 t. Išmatavus riedulį paaiškėjo, jog jis didesnis už ankstesnį Lietuvos rekordininką – Puntuką. Kas žino, gal ateityje atrasime dar didesnį galiūną?

Kiti nepaminėti objektai

V. Into sodyba, kurią prižiūri Akmenų muziejaus įkūrėjo artimieji, tarsi slepiasi Mosėdžio gilumoje (Akmenų g.) ir ją atradusiems tampa dar vienu lobiu. Miestelio centre esanti Bartuvos užtvanka ir 50 ha tvenkinys su žydinčiomis vandens lelijomis taip pat atsirado V. Into iniciatyva. Šis žmogus ne tik sukaupė įspūdingą riedulių kolekciją, bet ir vežė, daugino, sodino retus, įdomesnius augalus. Kuriant akmenų parką, Mosėdyje jau vešėjo daugiau nei 1000 augalų rūšių, o dabar dendrologinę kolekciją sudaro per 3000 augalų rūšių, iš kurių 15 itin retos ir vertingos.

Šilalės kaime įrengtu pėsčiųjų taku galima nueiti iki Šilalės kūlio – penktojo pagal dydį Lietuvos riedulio – ir apžiūrėti ledyninės kilmės Erlos upės slėnį.

Minijos upės suformuotos Dyburių, Dauginčių, Prystovų atodangos – nuostabios regyklos tiek keliaujantiems automobiliu, tiek plaukiantiems baidarėmis.

Neogotikinė Salantų Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia matoma iš gana toli ir aukštais raudonais bokštais tikinčiuosius tarsi kviečia į Salantus.

Kartenoje įrengta Lurdo grota.

Ką veikti?

Išilgai gana siauros regioninio parko teritorijos patogu keliauti dviračiais – maršruto ilgis apie 46 km. Galima plaukti baidarėmis Minijos upe atkarpa Aleksandravas–Kartena (24 km ilgio ruožas). Adrenalino dozę gausite užsakę apžvalginį skrydį virš regioninio parko Kartenos aerodrome.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“

Vytauto Kandroto nuotr.