Ša­ky­nos Sau­lė: „Vie­nas žmo­gus tu­ri au­ko­tis“

Sau­lė Krei­me­rie­nė – Ša­ky­nos sau­lė, Ša­ky­nos Kse­na. Taip vie­ti­nių gy­ven­to­jų ir val­di­nin­kų Ša­ky­nos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė ne­re­tai pa­va­di­na­ma dėl spin­du­liuo­jan­čios mei­lės gim­ta­jam mies­te­liui, ne­blės­tan­čios ener­gi­jos bend­ruo­me­nės la­bui ir ko­vin­gu­mo, jei rei­kia ap­gin­ti Ša­ky­nos in­te­re­sus.

Tądien, kai susitikome, ji buvo nemiegojusi visą naktį – moteris išgyveno dėl Šakynos mokyklos tapsmo skyriumi ir galimo nunykimo, nors ji net nedirba mokykloje, o ir vaikai jau suaugę. Visas nerimas dingsta ir Saulė tiesiog švyti entuziazmu, kai ima rodyti mylimiausius ir bendruomenės puoselėjamus Šakynos kampelius, aistringai pasakoja apie nuveiktus ir dar planuojamus darbus.

Bendruomenės gyvastis – nuolatinis aktyvumas

Einame, besikalbėdamos su Saule, pagrindine Šakynos gatve ir visi praeiviai stabteli, pasisveikina ar mojuoja. Ją čia kiekvienas pažįsta ir ji kiekvieną žino. Ne tik todėl, kad Saulė Kreimerienė Šakynoje gimusi ir augusi, čia gyvena ir jau 15 metų dirba socialinių paslaugų centre su neįgaliais ir pagyvenusiais žmonėmis. Vietos gyventojai ją jau antrą kadenciją yra išrinkę Šakynos bendruomenės pirmininke. Šias pareigas moteris su entuziazmu eina jau penktus metus, nors aktyvi bendruomenės narė ji buvo nuo pat įkūrimo prieš 16 metų.

Kitaip ji tiesiog negali. Saulė sako, kad stengiasi įtraukti į viešą miestelio gyvenimą ir mažą, ir seną, ieškoti sprendimų, kad ir jaunimui, ir senjorams būtų Šakynoje gera. Vienam sumanymui nesibaigus, galvoje jau gimsta naujas planas, naujas projektas.

Neseniai visuose socialiniuose tinkluose, spaudoje ir televizijoje margučių spalvomis mirgėjo rekordinė Šakynos velykinė višta iš siūlų kamuoliukų. Neabejotinai jos jau sugalvotos ir puošmenos bei staigmenos Motinos dienai.

O birželio penktadieniais ruošiamasi rengti šeimos vakarus. Šakynos mokyklos stadione bus rodomi filmai, susitikimai su aktoriais, ugnies šou. Daug kas nustebo dėl tokių mažo miestelio užmojų. Bet Saulės atsidavimas gimtajam kraštui net neleidžia abejoti, kad idėja gali būti per didelė. „O kodėl Šakyna neverta? Ar sunku jums atvažiuoti, juk kelias geras?“ – skeptikų abejones perniek paverčia Saulė. Ir tuomet nekyla minčių, kad žvaigždėms Šakynos lauko scena galėtų būti per menka.

Saulę džiugina labai aktyvus jaunimas. Į sąskrydžius, sporto varžybas važiuoja, grįžta su taurėmis. Kasmet bendruomenė surengia ir pažintinę ekskursiją. Viena gražiausių ir kraštiečių itin laukiama šventė – Žolinė. O kasmet gruodį Šakynos senjorai iškilmingai sveikinami jubiliejaus proga – rengiamas koncertas, į kurį visi suvežami ar ant rankų sunešami. Taip senoliai jaučiasi pagerbti ir tebesantys svarbia miestelio dalimi.

Kur tik kokį paskelbtą projektą Saulė pamato, išsyk jo griebiasi. Bendruomenės pirmininkas, anot jos, turi būti ir idėjų generatorius, ir finansininkas, ir darbų vadovas, ir renginių organizatorius. Bet moteris tokia pareigų gausa nesiskundžia. Rodos, net spirga iš veiklumo, vardydama veiklas ir projektus, jau įgyvendintus ir būsimus.

Gerai, kad Šakynos bendruomenė aktyvi: tik pamėtėjus idėją – greitai atsiranda talkininkų, padeda ir ankstesni bendruomenės vadovai, o smagiausia Saulei, kad patys gyventojai net neprašyti siūlosi, kuo gali padėti.

Dėl bendruomenės įveikė skrydžio fobiją

Prieš keletą metų prie Šakynos mokyklos atsiradusi ikimokyklinio ugdymo grupė – irgi bendruomenės iniciatyva ir nuopelnas. Saulė, kuri jėgų kraštiečiams tikrai negaili ir neskaičiuoja, pasakoja, kad tas sumanymas buvo iššūkis ir jai. Mat moteris labai bijo skristi lėktuvu. O tam, kad lopšelio-darželio projektas gimtų, kartu su dviem pedagogėmis teko skristi į Daniją. Ten gyvena iš Šakynos kilusi jauna pora – Kristina ir Marius, užmezgę ryšius su danų Rotary klubu, kuris finansiškai labai prisidėjo prie ikimokyklinių grupių steigimo.

Miestelyje atsiradus darželiui, tėvai pajuto palengvėjimą ir džiaugsmą – beveik dvi dešimtys ikimokyklinukų ugdomi gimtajame miestely. O jų tėvai gali tuo metu ramiai išvykti į darbus.

Išnykusių kaimų alėja

Vaikštinėjant spalvingų krokų pievelėje, neįmanoma nepastebėti gražios medžio skulptūros Šakynos krašto knygnešiams. O palei taką mokyklos link driekiasi Šakynos krašto išnykusių kaimų alėja su nebeegzistuojančių vietovardžių lentelėmis: Juknai, Velviečiai, Kybarčiai, Daugmaudžiai, Burbinai, Gaižiškės, Dargaužiai, Aužgirės, Piktaičiai, Eidukiai.

Saulė su neslepiamu pasididžiavimu pasakoja, kad vietiniams svarbu išsaugoti vietovardžius, įamžinti istorinę protėvių atmintį, nes iš ten kilę tėvai ir seneliai. Todėl ir pačiai buvo labai įdomu rinkti žinias apie kaimus, kur jau nė vienos trobos nebelikę, ieškoti iš ten kilusių palikuonių, atsekti vietas ir sužymėti Šakynos seniūnijos žemėlapyje. Lyg sąsają tarp dabarties, ateities ir praeities kartų surengė šventę.

Bijo miestelio nykimo

Užsiminus apie gyvenviečių nykimą, Saulės veidu trumpam nubėga šešėlis. „Pašto nebėra, mokykla, tapusi skyriumi, irgi ilgai neišsilaikys, na, dar veikia ambulatorija. Bijau, kad išvažiuos daug jaunų šeimų“, –
miestelio nerimu lyg savu dalijasi Saulė. Bet tuoj pat pasakoja džiaugsmingą kaimynų naujakurių istoriją: į apleistą trobelę jos gatvelėje neseniai gyventi atsikraustė jokių šaknų Šakynoje neturinti jauna šeima su dviem nuostabiais vaikais. Matyt, teigiama bendruomenės aura traukia žmones.

Tuštėjančių sodybų tendencija Šakynoje tokia, kaip ir visoje šalyje: nuo 400 trobų sumažėjo iki maždaug 300. Daugėja senų žmonių. Bet ir čia Saulę pagauna entuziazmas: jei mokykla nunyks, ikimokyklinukų grupės persikels į bendruomenės namus, o tuščiame pastate steigs senelių namus.

Meilė gimtajam kraštui su motinos pienu perduota

Saulės tėvai ir seneliai Šakynoje gimę ir augę. Ji pati čia augo su broliais, kurie tapo stambiais krašto ūkininkais. Visi labai gerbiami. Galbūt todėl ir jai lengva su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Nors ir pati sako, kad kiekviename stengiasi matyti pozityvą, parinkti tinkamą bendravimo stilių: su vienu gali pajuokauti, o su kitu tik rimtai apie reikalus reikia kalbėti.

„Reikia matyti pozityvą, jei nėra – reikia jo ieškoti. Mylėti labai reikia savo miestelį. Turi skirti labai daug asmeninio laiko, atiduoti daug savaitgalių, jei nori, kad miestelis judėtų. Negali sustoti, nes jei pats sustosi, tai sustos ir tie žmonės, kurie dar juda kartu“, – paprastą, bet kartu ir sudėtingą veiklos receptą atskleidžia Saulė.

Saulė juokiasi: „Aš myliu Šakyną labai. Visur tą sakau, visur, kur einu, už ją kovoju taip, kad mane kartais net Šakynos Ksena pavadina.“ Tačiau netrukus surimtėja ir užtvirtina: „Aš taip myliu Šakyną, kad neįsivaizduoju, kur kitur galėčiau gyventi.“ Pamena jaunystėje buvusį atvejį, kai vyras gavo darbą Joniškyje ir jie pirmą savaitę išsikraustė. Saulė iškentė svetimame krašte iki... penktadienio.

„Jei nori, kad bendruomenė aktyviai judėtų, vienas žmogus turi aukotis. Net ir to vieno neužtenka. Laimė ir tai, kad vaikai liko čia pat gyventi, iš miestelio neišvažiavo“, – apie į veiklas bendruomenės labui išmainytus šeimos savaitgalius prisipažįsta Saulė.

Jos sūnus Haroldas ir dukra Gabrielė labai palaiko mamą. Saulė sako, kad jie yra jos dešinoji ir kairioji ranka, padeda ir idėjas generuoti, ir veiklas organizuoti. Matyt, meilė gimtajam kraštui su motinos pienu perduota. Saulė juokauja, kad bus bendruomenės šviesuliu tol, kol sulauks anūkų. Tada pasiryžusi būti labai gera močiute, kadangi savo vaikams dėl užimtumo nespėjo pabūti gera mama.