Sąjūdžio idealai, pamokos ir viltys

Lapkričio 27 dieną Prienų kultūros ir laisvalaikio centre santūriai, bet įsimintinai paminėtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 30 -metis. Jis sukvietė Sąjūdžio Prienuose pirmeivius, tuos žmones, kurie aktyviai dalyvavo „dainuojančioje revoliucijoje“, kartu su kitais mitinguose skandavo „Lietuva“, o Sausio 13 -ąją budėjo prie laužų… Perskaitytos keturiolikos jau išėjusiųjų pavardės, jų atminimas pagerbtas tylos minute…

Minėjime – susirūpinimas dėl Lietuvos ateities
Vis dėlto renginyje nedaug kalbėta apie laikmetį, kuris išvedė valstybę į Nepriklausomybę. Jį kiek išsamiau pristatė aktyvios sąjūdietės Dainoros Šaltienės surengta namuose išsaugotų to meto fotografijų ir dokumentų parodėlė. Kukliuose dviejuose stenduose pasakojama apie Prienų iniciatyvinės grupės „Tremtinio“ klubo susikūrimą, tautinės vėliavos pakėlimą, žmones ir jų dalyvavimą mitinguose, paminklo Kęstučiui atstatyme, kitose pilietiškose akcijose.
Pagrindinį pranešimą skaitė buvusi Lietuvos sąjūdžio Prienų skyriaus tarybos pirmininkė Dainora Šaltienė. Ji, trumpai priminusi dešimt Lietuvos dešimtmečių, pabrėžė, kad visais lemiamais valstybės kūrimo, jos gynimo, nepriklausomybės atstatymo momentais atsirado žmonių, kurie gyveno ne tik dėl savęs, šeimos, bet ir dėl Lietuvos ateities. Į priekį juos vedė entuziazmas, patriotiškumas, atsakomybė, sąžiningumas. Nepriklausomybės akto signatarai Saliamonas Banaitis, Donatas Malinauskas Lietuvai paaukojo viską, ką turėjo… Tėvynės gynimo ir kūrimo žygį pratęsė partizanai. Po 50 okupacijos metų iškilo Sąjūdis. D.Šaltienės teigimu, jo istorija trumpa, gaivališka ir sudėtinga. Aplinkybės kitos, nei 1918 -aisiais, o rezultatas tas pats – Nepriklausomybė.
Įspūdingai pradėtas Sąjūdžio žygis baigėsi. Praėjo trys dešimtmečiai. Ar daug Lietuva per juos pasiekė? Daug kas šiandien valstybėje, pradedant politikų, baigiant eilinių žmonių elgesiu ir „moralinėmis“ nuostatomis, verčia nusivilti ir nuleisti rankas. Pranešėja išreiškė susirūpinimą Lietuvos dabartimi ir ateitimi. Ji pacitavo prof. Vytautą Radžvilą, kuris akcentavo, jog mums dar „reikia mokytis pagrindinės ir svarbiausios Sąjūdžio pamokos – būti Tauta.“

Užrašė ir paliko archyvui Sąjūdžio istoriją
D.Šaltienė kėlė klausimą, iš ko pilietiškumo mokysis ateities kartos, kai negrįžtamai pasitrauks Sąjūdžio žmonės? Daug tų laikų dokumentų pražuvo, nes nebuvo poreikio (ar parėdymo) jų saugoti, susisteminti. Pas atskirus žmones dar yra fotografijų, filmuotos medžiagos, tačiau visi ženklai rodo, kad šiandien jų liudijimai valstybei nereikalingi. Kaimyninėse Estijoje ir Latvijoje įsteigti sąjūdžių muziejai, mūsų šalyje net ir jubiliejiniais Sąjūdžiui metais to nebuvo padaryta. Dainora Šaltienė viena iš nedaugelio kruopščiai surinko ir išsaugojo Prienų sąjūdžio laikų dokumentus – šiemet jie perduoti valstybiniam archyvui Kaune. Dalį sukauptos medžiagos ji pažadėjo padovanoti Prienų krašto muziejui.
Buvo pastebėta, jog prieniečiai, palyginti su kitais, padarė pakankamai, kad išsaugotų savojo Sąjūdžio istoriją. Ją savo knygelėje aprašė Danutė Dvilinskaitė. O visiškai neseniai buvo išleista išsamesnė Birutės Jonelienės dokumentinė knyga „Laisvės aušra 1988“. Renginyje lankęsis jos leidėjas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro leidyklos direktorius Valdas Kubilius knygą gerai įvertino, kvietė įsigyti, perskaityti ir dėtis širdin.
Nors Sąjūdis, kaip ir jaunystė, negrįžtamai nutolo, prisiminimai vis dar gyvi, tačiau apie tai, kas iki šiol jautru, buvę bendražygiai pasiliko pakalbėti antroje renginio dalyje. Renginio vedėja Zita Kuzminskienė pristatė svečius, 1989 – 1991 metų lietuvių ekspedicijų į Norilską ir 2018 m. jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvius.

Nuo ekspedicijų iki „Misijos Sibiras“
Beveik prieš trisdešimt metų Sąjūdžio idealų paskatintos prasidėjo pirmosios ekspedicijos į lietuvių tremties ir kalinimo vietas – jų vadovas Romas Svidinskas papasakojo apie žygius į Lamą ir Norilską, kur savanorių pastangomis buvo sutvarkyti Baltijos valstybių aukštųjų artilerijos karininkų kapai ir pastatytas memorialas kalėjusiems lageriuose. Iš 42 karininkų 14 -ka buvo lietuviai, iš šio skaičiaus keturiems nebuvo lemta grįžti į Tėvynę. Prie karininkų atminimo įamžinimo medžio darbais prisidėjo ir prieniečiai Alvydas Antanavičius bei Algimantas Sakalauskas.
R.Svidinskas perdavė surinktą trijų ekspedicijų į Norilską medžiagą jaunimui, šiemet su „Misija Sibiras’18“ vykusiam į Kazachstano Respubliką, kur tvarkė tautiečių tremtinių kapines Karagandos, Balchašo bei Džezkazgano apylinkėse. Vėliau, klausantis, su kokiu užsidegimu, atsakomybe ir pagarba praeičiai misijos dalyviai pasakojo apie ekspedicijos eigą ir rezultatus, niekas nesuabejojo, kad vyresniųjų patikėta medžiaga atsidūrė tinkamose rankose ir bus išsaugota.

Reikalingi ir kryžiai, ir gyvos istorijos
„Mes esame paskutinioji karta, kuri dar gali tremties ir gulagų istorijas išgirsti gyvai, iš pirmų lūpų,“ – pabrėžė renginyje dalyvavę jaunuoliai. Besiruošdami misijai, jie bendravo su buvusiais tremtiniais, politiniais kaliniais, kurie ne savo noru buvo išvežti į Kazachstaną, užrašė jų pasakojimus. Taip pat lankėsi Prienuose, VšĮ „Meninė drožyba“ dirbtuvėse, kur mokėsi apdirbti medieną, iš jos gaminti kryžius. Jaunuoliai nuoširdžiai padėkojo medžio skulptoriui Algimantui Sakalauskui už jo pamokas ir naudingus patarimus.
Per 11 ekspedicijos dienų Kazachstane misijos dalyviai aplankė 16 kapinių, „šukuodami“ bekraščius jų plotus, atrado 200 lietuvių kapų, juos inventorizavo, sutvarkė (kai kur atstatė nugriuvusius antkapius, perdažė tvoreles), apjuosė tautine juostele. Jaunimas prisipažino, kad bene sunkiausia užduotis, nemokant rusų kalbos, buvo ant paminklų perskaityti kirilica užrašytas lietuviškas pavardes.
Vaikinai ir merginos pasakojo, kaip įvykdė politinės kalinės Liudmilos priesaką tarp kitų palaidotųjų surasti jos brolio Jono Murickio kapą – jis mirė vos aštuoniolikos metų dėl darbo šachtoje susirgęs spinduline liga… Stovėdami prie jo kapo, ekspedicijos dalyviai paskambino poniai Liudmilai į Vilnių. Tai buvo labai jaudinanti akimirka.
Kitas iššūkis mažai patirties ir laiko turintiems misijos dalyviams buvo kryžių gamyba –juos dirbdino ir nakties tamsoje, bijodami suklysti ir sugadinti medieną. Vis dėlto pavyko iškelti net 6 kryžius, pagaminti dvi atminimo plokštes. Atminties ženklai paženklino kapines, masines kapavietes, buvusių lagerių teritorijas, vienišus partizanų kapus. Suremontuoti keturi jau esantys Kengyro, Rytinio Konrado, Rūdniko, Mamočkino (Mamyčių) kapinių memorialai. Jaunimas tiki, kad, kol šie kryžiai stovės, niekam nekils noro kapinių sulyginti su žeme, ir nė vienas, net pats mažiausias, neliks pamirštas.
Ekspedicija dar nesibaigė, jos dalyviai savo misiją tęsia toliau – jie keliauja į mokyklas, kolektyvus, bendruomenes, dalindamiesi savo patyrimu ir išgyvenimais. Pilietiški jaunuoliai viliasi, kad atsišauks giminės tų, kurių artimųjų kapus jie suregistravo Kazachstano kapinėse, ir paliudys savo šeimų istorijas. Misijos dalyviai nori išgirsti ir užrašyti kuo daugiau autentiškų lietuvių tremtinių pasakojimų ir savo lūpomis juos perduoti kitiems – vardan atminties.
Tokia ryžtinga jaunosios kartos pozicija, jos santykis su tautos praeitimi, kaip vėliau kalbėjo renginio dalyviai, teikia vilties, jog Sąjūdžio idealai ir praėjus dešimtmečiams nepražuvo. Už dalyvavimą Sąjūdžio 30 -ties metų paminėjime D.Šaltienė padėkojo svečiams, misijos dalyviams, į renginį atėjusiems „Ąžuolo“ progimnazijos mokiniams, buvusiems bendražygiams. „Atėjau, nes man rūpi…“ – susirinkusiems perduodama Prienų rajono savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko sveikinimo žodžius pabrėžė mero patarėja Jūratė Zailskienė. Ko gero, toks pats vidinis poreikis į minėjimą atvedė ir kitus…
Dalė Lazauskienė