Šachmatuose kovoja žirgai, o ne darbiniai arkliai

Šiauliai Lietuvai ir pasauliui padovanojo dvi šachmatų karalienes. Viena jų – moterų didmeistrė, vyrų meistrė Deimantė Daulytė, dabar nešiojanti prancūzišką Cornette pavardę. Šį rudenį vykusioje Europos klubų taurėje, kurioje žaidė Monako ekipoje, Deimantė su kitomis komandos narėmis iškovojo čempionių titulą. Be to, pelnė aukso medalį kaip geriausia žaidėja savo lentoje. Pergalės džiugina, o su nesėkmėmis sportininkė vis dar mokosi susidraugauti.

Sunkiausia priprasti prie nuolatinių streikų

– Europos klubų taurėje iškovotus trofėjus parsivežėte ne į Lietuvą, o į Prancūziją, kurioje gyvenate. Kaip atsidūrėte šioje šalyje?

– Prancūzijoje, Bordo mieste, gyvenu jau apie penkerius metus. Iš šio miesto kilęs mano vyras, jis prancūzas. Susipažinome 2011 m.
varžybų metu: jis buvo Prancūzijos moterų komandos treneris, o aš atstovavau Lietuvos moterų rinktinei. Beje, susipažinome Graikijoje, tame pačiame kurortiniame Porto Carras miestelyje, kuriame prieš keletą savaičių su Monako ekipa laimėjome Europos klubų taurę (šypsosi). Iš pradžių į Bordo atvykdavau tik pasisvečiuoti, nes mūsų draugystės pradžioje studijavau Šiauliuose, po to – Vilniuje. Baigusi mokslus, nebeturėjau jokių įsipareigojimų Lietuvoje, tad atvykau gyventi čia.

– Ir koks gyvenimas laukė?

– Labai sunku keliais žodžiais apibūdinti Prancūziją. Tai – didelė, įvairovės kupina šalis, tikras tautų katilas. Aš džiaugiuosi, kad gana lengvai prisitaikiau prie prancūziško gyvenimo būdo, mane šiltai priėmė vyro šeima ir draugai, niekada nepatyriau priešiškumo dėl to, kad esu iš kitos šalies. Kalbant apie prancūzus, man patinka jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu, noras bendrauti, mokėjimas atsipalaiduoti, atvirumas ir tolerancija kitokią nuomonę ar gyvenimo būdą pasirenkančiam žmogui. Sunkiausia man čia priprasti prie nuolatinių streikų. Ypač, jei tai susiję su lėktuvų ar traukinių transportu. O patys prancūzai į tai žiūri ramiai, priima kaip savaime suprantamą dalyką.

– Gerai kalbate prancūziškai?

– Dar būdama mokykloje, labai norėjau išmokti prancūzų kalbą, 11–12 klasėse pasirinkau ją kaip trečią užsienio kalbą. Tiesa, tuo metu dėl nuolatinių varžybų praleisdavau daug pamokų ir šis dalykas man ojojoj kaip sunkiai sekėsi (šypsosi). Užtat dabar gerai kalbu prancūziškai, dažnai sulaukiu pagyrimų.

– Ar daug lietuvybės jus supa, gyvenant svečioje šalyje?

– Deja, bet Bordo mieste nėra lietuvių bendruomenės. Arba bent jau man neteko apie ją girdėti. Apskritai Prancūzijoje nėra tiek daug lietuvių. Nežiūrint į tai, tikrai nesu nutolusi nuo Lietuvos aktualijų: seku naujienas, dalyvauju rinkimuose, knygas senu papratimu vis dar skaitau lietuvių kalba. Nors Šiauliuose viešiu retai, paprastai porą kartų per metus, visiškai nesijaučiu nutolusi nuo Lietuvos ir negaliu įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

Labiausiai pasiilgstu bendravimo gimtąja kalba, lietuviško kaimo ir žiemos su daug sniego. Taip pat lietuviškos virtuvės. Prieš grįždama namo, visada paprašau mamos iškepti lietinių, o tėčio – išvirti barščių. Nors ir pati galėčiau pasigaminti šių patiekalų, žinau, kad man taip nepavyktų, tad mėgaujuosi jais, grįžusi į Lietuvą.

Kovingos tik prie šachmatų lentos

– Pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo ašaros – kiekvieno profesionalaus sportininko palydovai. Ar įmanoma išmokti pralaimėti?

– Pralaimėti yra be galo sunku. Nežinau, kiek ašarų išliejau dėl nenusisekusių partijų, turnyrų. Vaikystėje po pralaimėjimų labai daug verkdavau, negalėdavau su tuo susitaikyti. Dabar man atrodo, kad išmokau lengviau priimti nesėkmes. Juk tai – mano darbo dalis ir jei taip stipriai išgyvensiu po kiekvienos praloštos partijos, tiesiog išprotėsiu. Manau, kad nežaidžiantiesiems šachmatais yra sunku suprasti, kaip galima taip išgyventi dėl vienos partijos. Man ir pačiai keista. Bet kai atiduodi visas jėgas ir širdį, o tau nepavyksta, tikrai būna sunku.

Skaudžiausias mano pralaimėjimas, kurio, tiesą sakant, net nenoriu prisiminti, buvo 2015 m. pasaulio moterų čempionate. Vietoje to, kad pastatyčiau matą vienu ėjimu ir išeičiau į kitą varžybų etapą, atidaviau valdovę ir pralošiau partiją. Tai buvo tiesiog proto užtemimas, kitaip negaliu paaiškinti savo akivaizdžios klaidos.

Džiaugsmingų pergalių būta nemažai, negalėčiau išskirti vienos. Labiausiai džiugina pergalės prieš gerokai stipresnius varžovus. Ypač, jei tai pavyksta padaryti ne dėl grubios priešininko klaidos, o dėl tavo pačios puikaus žaidimo.

– Sakoma, kad sportinės moterų dvikovos yra kur kas agresyvesnės nei vyrų. Šachmatuose ši taisyklė taip pat galioja?

– Paradoksalu, tačiau moterys, mano manymu, dažnai yra kovingesnės už vyrus, jų partijos rečiau baigiasi lygiosiomis. Bet mes kovingos tik prie šachmatų lentos, po partijų mielai bendraujame tarpusavyje, kadangi dažnai susitinkame tuose pačiuose turnyruose. Spardymasis po stalu vaikų turnyruose gal ir vyksta, tačiau aukščiausio lygio šachmatininkės elgiasi korektiškai ir pagarbiai.

– Yra manančiųjų, kad šachmatai – vyrų sportas. Kodėl susiformavęs toks stereotipas?

– Galbūt todėl, kad šachmatai yra mūšio imitacija, o karvedžiai ir strategai istoriškai būdavo vyrai. Nuo viduramžių iki maždaug XVIII a. šachmatai buvo laisvalaikio praleidimo būdas tiek aukštuomenės vyrams, tiek moterims. Šachmatais žaidė net karalienės. Nuo XIX a. prasidėjo vyrų dominacija šachmatuose. 1851 m. surengtas pirmas tarptautinis turnyras Londone, vėliau sekė daugybė kitų. Būtų sunku įsivaizduoti tuo laikotarpiu varžybose dalyvaujančias moteris, besirungiančias su vyrais. Tad istoriškai taip susiklostė, kad moterys pradėjo dalyvauti varžybose žymiai vėliau: XX a. pradžioje jų buvo vos keletas, vėliau skaičius išaugo, tačiau ir šiandien moterų žaidžia žymiai mažiau nei vyrų. Vyrų / berniukų, žaidžiančių šachmatais, yra maždaug 10 kartų daugiau nei moterų / mergaičių. Tai šiek tiek liūdina, nes šachmatai – be galo įdomus žaidimas, galintis įtraukti tiek vyrus, tiek moteris.

– Kaip ši sporto įtraukė jus?

– Šachmatais mane išmokė žaisti tėtis – šis žaidimas man labai patiko. Kaip tik tuo metu (buvau pirmokė) į mokyklą atėjo mano pirmoji šachmatų trenerė Renata Turauskienė, kvietė vaikus lankyti būrelį. Keista, bet iki šiol atsimenu tą dieną. Ji paprašė atsistoti tų, kurie norėtų ateiti į treniruotes. Aš net nesudvejojau. Viena klasiokė manęs tuomet paklausė: „O kas tie šachmatai?“ (šypsosi). Prisimenu ir tai, kaip mama mane nuvedė į pirmąją treniruotę, kaip trenerė mane „egzaminavo“. Vardijau jai šachmatų figūrų pavadinimus, bet kai vietoje žirgo pasakiau „arklys“, trenerė gražiai paaiškino, kad šachmatuose kovoja žirgai, kurie gali šokinėti per kliūtis, o ne darbiniai arkliai (šypsosi).

Planuose – vyrų didmeistrio titulas

– Ir jūs, ir kita žymi Lietuvos šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, esate kilusios iš Šiaulių. Sutapimas?

– Šiauliai visada garsėjo šachmatų trenerių gausa ir talentingais jų auklėtiniais. Vaikystėje nuolat dalyvaudavome Lietuvos komandinėse pirmenybėse, kur su Šiaulių miesto komanda skindavome pergales. Turnyrai dažnai vykdavo ir pačiuose Šiauliuose, treneriai suorganizuodavo savo auklėtinių mačų, treniruočių stovyklų. Nors tuo metu buvo nelengva, nes konkurencija buvo didelė ir visą laiką reikėjo įrodinėti, kad esi geresnis, tokia patirtis išėjo į naudą. Beje, čempione savo amžiaus grupėje Lietuvoje pirmą kartą tapau gal tik 16 m., iki tol visada likdavau antra. Taigi, negaliu sakyti, kad nuo vaikystės skyniau pergales. Jog pasiekčiau tai, ką turiu dabar, teko ilgai ir atkakliai dirbti. Bet net neabejoju, kad konkurencija vaikystėje man labai padėjo.

Metams bėgant, vis geriau suprantu, kad, norint būti geru šachmatininku, neužtenka vien talento, darbo ir atsidavimo. Reikia gero fizinio ir psichologinio pasiruošimo bei stiprių nervų. Dažnai, patyrus skaudžių pralaimėjimų ar puikių pergalių, būna labai sunku užmigti, nusiraminti, suvaldyti emocijas. Reikia išmokti su tuo susitvarkyti.

– Esate žaidusi su V. Čmilyte-Nielsen?

– Jei neklystu, esame sužaidusios tris klasikinių šachmatų partijas. Pirmą kartą – 2013 m. vykusiame Europos moterų čempionate Belgrade, kur po labai atkaklios ir įdomios kovos Viktorija mane nugalėjo. Po to aš ją įveikiau Vokietijos moterų klubinėse varžybose. Po metų ji atsirevanšavo tame pačiame turnyre.

– Kurio titulo siekti buvo sunkiau: moterų didmeistrės ar vyrų meistrės?

– Šachmatuose yra įvairių keistenybių. Pavyzdžiui, moteris didmeistrė yra laikoma silpnesne už vyrų meistrą, nes gauti didmeistrės balą keliami mažesni reikalavimai nei vyrų meistrui. Tiesa, moterys taip pat gali siekti vyrų meistro ar didmeistrio titulų. Aš perėjau beveik visas pakopas: moterų meistrė, moterų didmeistrė. Dabartinis mano titulas – vyrų meistro, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Paskutinis laiptelis – vyrų didmeistrio titulas.

Jei gerai pamenu, moterų didmeistrės normas įvykdžiau gana lengvai, tik po to sekė krizė ir ilgą laiką negalėjau pasiekti reikiamos reitingo ribos, kad gaučiau titulą. Vyrų normas įvykdžiau irgi be didelių kančių. Niekada per daug nesikoncentruodavau į titulus. Žinojau, kad kai pasieksiu reikiamą lygį, normos ateis pačios. Dabar turiu vieną vyrų didmeistrio balą. Reikia dar dviejų ir pakelti reitingą, kad būtų suteiktas GM (angl. grandmaster) vardas. Niekada netikėjau, kad man pavyks įvykdyti bent vieną normą šiam titului pasiekti, bet kai tai padariau, patikėjau savimi. Aišku, dar laukia ilgas kelias šio tikslo link (šypsosi).