Saakašvilio klausimas. Ar gali dangaus mana ateiti savaime?

Dabartinė Sakartvelo Vyriausybė, ko gero, nutarė kalėjime numarinti buvusį šalies prezidentą Michailą Saakašvilį. Jau gavęs šešerius metus laisvės atėmimo, buvęs šalies lyderis vėl teisiamas, laikant jį įkalinus, nors ir ligoninėje. Kas yra matęs p. Saakašvilį – šio amžiaus pirmojo dešimtmečio medijų žvaigždę, apyjaunį, energingą, charizmatišką žmogų, – šiandien jį vargiai pažintų – beveik visiškai pražilusį, susenusį ir akivaizdžiai ligotą žmogų.

Jo simpatikai iškart po Naujųjų Metų kvietė kalinio rėmėjus visose Europos šalyse protestuoti prie Sakartvelo diplomatinių atstovybių. Reikalaujant perduoti p. Saakašvilį kuriai nors Europos šaliai, kad jis ten galėtų atstatyti savo sveikatos kondicijas. Užjausdamas buvusį prezidentą, Gruzijos valdžią elgtis su juo humaniškai ragino ir Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis (p. Saakašvilis yra Ukrainos pilietis).

Tačiau kol kas visos pastangos veltui. Sakartvelo valdantieji, ypač neformalusis partijos „Sakartvelo svajonė“ lyderis, verslininkas Bidzina Ivanišvilis, greičiausiai yra tikri, kad buvusių šalies lyderių numarinimas galėtų tapti įspūdinga šalies tradicija. Taip jau yra buvę – pirmasis nepriklausomo Sakartvelo prezidentas Zviadas Gamsachurdija (1939–1993) buvo gana brutaliai nuverstas, turėjo ilgus metus gyventi tremtyje, o jo palaikai ramybę Sakartvelo žemėje rado tik 2007-aisiais, praėjus 14 metų nuo jo mirties.

Pono Saakašvilio simpatikai viešai tvirtina įtarią, esą kalintį III nepriklausomo Sakartvelo prezidentą specialiai kankina p. Ivanišvilis Ruijos prezidento Vladimiro Putino pageidavimu (p. Ivanišvilis turi platų verslo tinklą pačioje Rusijoje). Nes šis nekenčia savo kolegos anksčiau, nei Kremlius išprovokavo dviejų šalių ginkluotą konfliktą 2008-ųjų rugpjūčio 8 d.

Įspūdingos Sakartvelo institucinės bei ekonominės reformos, kurias įgyvendino p. Saakašvilio politinė komanda iki savo lyderio buvimo valstybės vadovo poste pabaigos 2013 m., – jau istorija. Šalyje vėl įsigali korupcijos atmosfera, apie kadaise vieną laisviausių ir patogiausių verslui šalių daugelis ima užmiršti.

Sakartvelas neprisijungia prie Vakarų šalių Rusijai dėl pradėto karo Ukrainoje paskelbtų sankcijų ir mėgina uždirbti iš intelektualių rusų (daugiausia IT specialistų) imigracijos ir sankcionuotų dvigubos paskirties prekių reeksporto į Rusiją. Šią savaitę oficialus Tbilisis atsisakė perduoti Ukrainai oro gynybos sistemas „Buk“, kurias ukrainiečiai pateikė Sakartvelui prieš 2008 m. karui prasidedant. Motyvas – kartvelai šias sistemas iš ukrainiečių pirko, todėl esą neprivalo jų tiesiog atiduoti. Galbūt.

Tačiau kai Ukraina pernai kovą pateikė narystės Europos Sąjungoje pareiškimą, priekabos būdu ten pat atsirado ir Tbilisio valdžia. Kartu su Moldova. Politinės taktikos požiūriu tai gal ir neblogas sumanymas – prisikabinti ES narystės galimybę prie Ukrainos garvežio. Sakartvelo premjeras Iraklis Garibašvilis ta proga pabrėžė, kad kandidatės į ES nares statuso labiausiai verta jo šalis, o jau paskui Ukraina ir Moldova. Esą Ukraina šios privilegijos neverta vien dėl to, kad dabar kariauja, kai Sakartvelas siekia su visais sugyventi taikiai ir „jau 9 metus įgyvendina įspūdingas reformas“ (tiesa, nelabai nurodė kokias, – aut. past.).

Tačiau ne viskas sklandu: Ukrainai ir Moldovai ES varteliai prasivėrė. Šios šalys pamažu ėmė derinti savo teisynus su ES normomis. Sakartvelas paliktas bent žingsniu toliau.

Europos parlamente jau girdisi balsų, kad, p. Saakašviliui mirus kalėjime, narystę ES Sakartvelas matys it savas ausis.

Sakartvelo dabartinė laikysena, požiūris į Ukrainą ir noras sugyventi su Maskva atbloškia Tbilisį į praeitį. Iš dalies ir Moldovą, kuri nepalaiko vakarietiškų sankcijų Rusijai dėl to, kad neturi pakankamos ekonominės galios (taip pernai teigė šios šalies parlamento lyderis, – aut. past.).

Kažkada Vakaruose kils pamatinis klausimas: ar verta tokias šalis kaip Sakartvelas ir Moldova tempti už ausų į vakarietiškus blokus, dedant galingas pastangas, tik tam, kad jas išplėštų iš Maskvos įtakos? Ir tada atsiras sakančiųjų, kad, norint gerovės, būtinas noras, visuomenės konsolidacija ir pastangos. Juk negali viskas pasaulyje kristi iš dangaus: kažkada formali nepriklausomybė, vėliau – kokia nors ES arba NATO.