S. Smetonienė ir J. Tūbelienė vyrų šešėlyje nesiglaudė

Šalia stiprių Lietuvos politikos asmenybių gali stovėti tik stiprios jų gyvenimo palydovės. Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė buvo viena iš tokių moterų. „Būtinai norėčiau kalbėti apie S. Smetonienę, be kurios turbūt neturėtume ir prezidento Antano Smetonos, – Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje sakė istorikė Ingrida Jakubavičienė. – Jos vaidmuo Lietuvos istorijoje labai svarbus.“ Kaip ir Jadvygos Tūbelienės – buvusio Ministro Pirmininko žmonos, S. Smetonienės sesers.

Tarp iškilių Lietuvos žmonių – nuo vaikystės

„Labai gaila, bet istorikai vyrai nori žiūrėti tik į politikus vyrus, bet greta tų vyrų yra tikrai ne mažiau aktyvios ir labai įtakingos jų žmonos, tik kažkaip jas stumia į paraštes: neva tai asmeninė istorija, tai nėra valstybės politikos dalis, – stebisi I. Jakubavičienė, išsamiai ištyrinėjusi ir savo knygose aprašiusi prezidentienės gyvenimą. – Aš prieštarauju tokiai nuomonei ir savo knyga „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ jau, manau, visai Lietuvai įrodžiau, kad ponia Smetonienė iš tikrųjų buvo labai svarbi. Ši moteris, tekėdama už išrinktojo Antano, turbūt net sapnuoti nesapnavo, koks įdomus ir ypatingas gyvenimas jų laukia.“

Į nepaprastą prezidento žmonos gyvenimą pažvelkime iš arčiau. S. Chodakauskaitė buvo kilusi iš Šiaulių apskrities – gimė 1885 m. sausio 13 d. Gavenoniuose, Pakruojo rajone. Jos šaknys – bajoriškos, o mergaitės aplinkoje dar vaikystėje netrūko išsilavinusių, įtakingų ir patriotiškų žmonių.

„Tėvai bendravo su daugeliu iškilių to meto lietuvių inteligentų“, – teigia istorikė. Artimas Sofijos tėvų bičiulis buvo Povilas Višinskis, kurio dvare apsilankyti ne kartą turėjo garbės būsimoji pirmoji šalies dama. Gal mažai kas žino, tačiau giminystės ryšiais Sofija buvo susieta su rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite. „Ji buvo tikra S. Smetonienės pusseserė, tik buvo vyresnė, todėl ji dar tapo ir Sofijos krikšto mama“, – įdomių detalių iš prezidentienės gyvenimo pateikia istorikė.

Paradoksas, tačiau svarbiausią savo gyvenimo ir tarpukario Lietuvos vyrą Sofijai taip pat buvo lemta sutikti vaikystėje. Kai jiedu susipažino, mergaitei tebuvo 10 m., Antanui – tuometiniam Mintaujos gimnazijos mokiniui – 21 m. „Jį Jablonskis, jo mokytojas, rekomendavo Chodakauskams kaip ypač gabų, talentingą mokinį, kuris vasarą galėtų padėti vyriausiajam Sofijos broliui Romanui pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Mintaujos gimnaziją“, – apie Sofijos pažintį su Antanu pasakoja I. Jakubavičienė.

Užsiauginta nuotaka

Puikiai besimokančiam jaunuoliui, kilusiam iš neturtingos šeimos, reikėjo užsidirbti pinigų mokslams. Chodakauskų sūnų gabus vaikinas mokė keletą vasarų iš eilės, taip užsitarnavo darbštaus, kilnaus, mandagaus, taktiško ir padoraus jaunuolio vardą. Pamažu augo ir Sofijos susižavėjimas Antanu, o jis vieną vasarą ištarė tuomet tik šypseną sukėlusius, bet lemtingus žodžius: „Vieną vasarą atsisveikinant A. Smetona prižadėjo, kad kai tik jis baigs teisės mokslus Sankt Peterburge ir susiras tarnybą, būtinai grįš į Gavenonius ir pasipirš Sofijai. Tuo metu tik pasijuokė visa šeima, o Antanui tas pažadas, pasirodo, išliko ilgam.“

Savo žodžio būsimasis Lietuvos vadovas laikėsi. Nepaisant aplinkinių nuomonės ir peršamų turtingų rusių, jis, vos baigęs mokslus, sėdo į traukinį ir vyko atgal į Lietuvą. „Antanas buvo tvirtai apsisprendęs – nenorėjo būti dar vienu lietuviu, kažkur nutautėjusiu Rusijos platybėse, vesdamas rusę. To meto inteligentai suprato, kad, kurdami lietuviškas šeimas, jie gausins ir lietuvių inteligentijos ratą“, – aiškina istorikė ir priduria, kad 1903 m. per Kalėdas jis jau piršosi savo išrinktajai Sofijai.

Pasak I. Jakubavičienės, būsimoji nuotaka taip pat turėjo nemažai pasirinkimų, už ko tekėti, kurie galbūt būtų suteikę tvirtesnį pagrindą po kojomis, sotesnį gyvenimą. Tačiau patriotiškumo gaida jos požiūryje į šeimą nugalėjo: „Nuo jaunystės pasirinktas patriotinio darbo kelias nepaliko jai kitos galimybės, kaip tik rinktis ne turtingą, bet išsilavinusį, labai patriotiško nusistatymo jaunuolį ir su juo kurti bendrą gyvenimą.“

1904 m. rugpjūčio 14 d. Šv. Rapolo bažnyčioje Vilniuje įvyko A. Smetonos ir S. Chodakauskaitės vestuvės. Santuokinis gyvenimas nebuvo lengvas – jaunai šeimai trūko pinigų, būta ir kitokių problemų. Antanas buvo labai aktyvus visuomenininkas, priklausė įvairioms lietuvių draugijoms Vilniuje, o tokia veikla pelno nesuteikia. Kartais net patuština šeimos biudžetą. Išsigelbėjimu naujai susikūrusiai šeimai tapo Chodakauskų dukros kraitis.

„Bet Sofija su viskuo sutiko, nes žavėjosi tuo, ką darė vyras, jo bendraminčiai. Suprato, kad kitaip nebus. Pasirinkę tokį kelią, jie per savo gyvenimą kartu gyveno ir visos valstybės gyvenimą. Jie buvo neatskiriama tos nepriklausomos Lietuvos dalis. Sofijos vaidmuo yra tikrai didelis ir svarbus. Savo knygomis aš noriu grąžinti jiems Lietuvos skolą. Mes daug metų buvome maitinami sovietų karikatūromis, kad ji neva nieko neveikė. Bet buvo tikrai aktyvi, veikli ir pasišventusi Lietuvai patriotė“, – tvirtina istorikė.

Pirmosios šalies damos įtakingesnės nei vyrai?

Kol vyras dalyvavo valstybės politikoje, jo žmona neketino vien tik mėgautis pirmosios šalies ponios titulu. Sofija nutarė aktyviai remti vyro ir kitų lietuvių inteligentų siekį kovoti už lietuvių tautines ir politines teises: iš pradžių esant Rusijos imperijos carų valdžiai, o vėliau – derantis su vokiečių okupacine valdžia Lietuvoje. Nors ir teko atsisakyti prabangesnės buities, prie kurios buvo įpratusi, Sofija nelaikė to didele auka. Jai kur kas daugiau džiaugsmo teikė stiprėjantis lietuvių susitelkimas, augantis vyro autoritetas tarp lietuvių inteligentijos.

Negalima palikti nepaminėtos ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio žmonos Jadvygos. Ji, beje, buvo Sofijos sesuo. Šios abi moterys yra dvi ryškiausios tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo veikėjos, aktyvios daugelio svarbių Lietuvai politinių ir kultūros įvykių rėmėjos ir dalyvės. Išskirtinį Tūbelienės vaidmenį politikoje apibūdina šis faktas.

„J. Tūbelienė 1918 m., tada dar Chodakauskaitė, buvo pasiųsta į Šveicariją, į Berną, įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Jo paskirtis buvo teikti pasauliui teisingas žinias apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kokie yra Lietuvos Tarybos tikslai, veikla. Ypač reikėjo stabdyti labai priešišką Lenkijos propagandą. Iš tikrųjų šios pareigos buvo labai svarbios. O į Lietuvą iškvietus Lietuvos diplomatą Šveicarijoje Vladą Daumantą, reikėjo kažkam jį pavaduoti. Geresnio kandidato nei Jadvyga, kuri turėjo visą patikimiausią informaciją apie įvykius Lietuvoje, kuri turėjo visišką Lietuvos Tarybos pasitikėjimą, nebuvo. Ir praktiškai šis įvykis yra vienintelis. Daugiau jokia kita moteris tarpukario Lietuvoje neužėmė tokio svarbaus posto“, – sako istorikė.

Nei A. Smetona, nei J. Tūbelis netryško džiaugsmu dalyvauti įvairiuose pobūviuose, neoficialiuose pasibuvimuose. Padėtį taisė jų žmonos: „Jos visuomet mielai priimdavo kvietimus į visus užsienio diplomatų renginius. Ir čia, mokėdamos po keletą užsienio kalbų, seserys iš tikrųjų mielai bendravo, o kartu rinko labai svarbią informaciją, kurią tuojau pat namuose perduodavo savo vyrams.“

Įdomu tai, kad savo žmonos autoriteto prezidentas nenorėjo pripažinti. I. Jakubavičienė sako šiuos faktus sužinojusi tik iš užsienio šaltinių: „Visi matė ir visi žinojo, kad prezidentienė Sofija yra tokio paties politinio svorio kaip ir prezidentas, tačiau, gink Dieve, niekas nedrįso to užfiksuoti jokiuose raštuose. A. Smetona niekada nenorėjo girdėti, kad jo žmona yra tokia pat svarbi ir įtakinga kaip ir jis pats.“

Pirmojo pasaulinio karo metu S. Smetonienė padėjo daugeliui lietuvių grįžti tėvynėn iš Rusijos, vadovavo šalpos ir globos organizacijai, dalyvavo labdaros veikloje. Vokiečiams traukiantis, perėmė kariuomenės atsargų sandėlius ir maisto atsargas, drabužius, kitus buityje naudingus daiktus ir skirstė visiems, kam reikėjo pagalbos rankos. Prezidentienė kasdien po keletą valandų praleisdavo karo ligoninėje, kuri buvo perpildyta fronte sužeistų karių. Ji su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis teikė ligoniams maisto, vaistų ir vien savo apsilankymu kėlė kareivių dvasią. Buvo Kūdikių gelbėjimo draugijos steigėja, ilgą laiką rėmė valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą.

Iki pat 1940 m. birželio, kai dėl gresiančios sovietų okupacijos su šeima pasitraukė į Vakarus, S. Smetonienė buvo ryškiausia Kauno elito dama, be kurios neapsieidavo jokie oficialūs valstybiniai renginiai ir miesto šventės. Ji nebuvo šalta ponia, priešingai – mielai dalyvaudavo moterų organizacijų veikloje, dažnai tardavo sveikinimo žodį didesnėse šventėse ir savo buvimu stiprino moterų patriotizmą bei norą dirbti tėvynės labui. Kartais jai tekdavo pavaduoti prezidentą: „Ponia S. Smetonienė visuomenėje buvo labai vertinama, tad susiklostė praktika – jeigu prezidentas negali atvykti į renginį, garbės viešnios vaidmenį atlikti buvo kviečiama jo žmona.“

Tragedija pasibaigęs rytas

Prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Smetonoms kartu su dukters ir sūnaus šeimomis teko trauktis į JAV. Ten prezidento šeima nebuvo palankiai sutikta. Smetonų meilė truko beveik keturiasdešimtmetį – iki sausio 9 d. jų namuose Klivlande kilusio pražūtingo gaisro. Pasak istorikės, daugelis klausimų apie jį liko neatsakyta iki šiol – pernelyg daug sutapimų, kad gaisras būtų laikomas atsitiktiniu. Klivlande prezidentas su žmona gyveno labai kukliai – buvo įsikūrę vieno namo palėpėje esančiuose dviejuose mažuose kambarėliuose. Jokios apsaugos A. Smetona neturėjo, tad erdvės priešų žvalgybai buvo apstu.

„Iš ryto kilo gaisras ir Smetonienė sako vyrui: „Bėgam laiptais žemyn!“ Kaip vėlesniame raporte rašė ji pati, „aš tik vieną šlepetę sugebėjau užsidėti ir užsimesti ant pečių chalatėlį ir per dūmais užtvindytą laiptinę šiaip taip nusileidau į apačią“. Ji visą laiką buvo įsitikinusi, kad vyras seka iš paskos, tačiau taip nebuvo...“ – nelaimingą įvykį, išskyrusį sutuoktinius, atpasakoja I. Jakubavičienė.

Sugaišęs laiko, kol pasiims kailinius, mat nenorėjo iš naujo atkristi po ligos (ruošėsi po mėnesio turėjusiam vykti Amerikos lietuvių suvažiavimui), valstybės vadovas nebespėjo ištrūkti iš degančio namo ir užtroško dūmuose.

Po vyro žūties S. Smetonienė gyveno su sūnaus Juliaus šeima, prižiūrėdama anūkus, rūpindamasi namais. Jai buvo sudėtinga apsiprasti amerikiečių aplinkoje, perimti kultūrą. Nepaisant didelės širdgėlos dėl paliktos tėvynės, ji toliau sekė įvykius, sielojosi dėl kasdien žūstančių žmonių sovietų okupuotoje Lietuvoje. S. Smetonienė mirė Klivlande 1968 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 82 metų.